Reikia ir šauktinių, ir slaptųjų pažymų, ir poligrafų


Print

Nūnai madinga veltis į ginčus, kurių brandžioje, solidžioje visuomenėje lyg ir neturėtų būti. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų mūsų televizijos, laikraščiai, politikai ir visuomenininkai svarstė, ar Lietuvai reikalinga šauktinių kariuomenė, kaip ją tinkamiau organizuoti ir kokie vaikinai joje privalėtų tarnauti.

Iki šiol ginčijamasi. Ginčijamasi iki užkimimo. Jei ir pritariama, kad šauktinių kariuomenė neišvengiama turint  tokį bjaurų kaimyną, tai vis tiek atkakliai ieškoma bent mažyčio preteksto, leidžiančio suabejoti „šauktinių kariuomenės būtinumu bei veiksmingumu“. Tai ne taip sąrašus sudarė, tai ne tuos pakvietė, tai neatsižvelgė į banke paimtą paskolą…

Man gi atrodo, jog sveiko proto nepraradusioje valstybėje tokių diskusijų išvis neturėtų būti. Akivaizdu, kad šauktinių kariuomenė reikalinga. Akivaizdu, kad dauguma civilių, kurie kritikuoja valdžios nutarimą susigrąžinti „šauktinių kariuomenės instituciją“, privalėtų tiesiog patylėti, nes nesusigaudo, kokie pamatai reikalingi pavojingoje geopolitinėje erdvėje egzistuojančioms valstybėms.

O jei vis dėlto diskutuojama, tai ginčytis reikėtų taip, kaip LRT televizijos laidoje „Savaitė“ kalbėjo Nemiros Pumprickaitės kalbinamas eilinio kario duonos neatsisakęs Arūnas Valinskas jaunesnysis.

Pramogų verslo Arūno Valinsko sūnaus pavyzdys maloniai nustebino. Tarnybos Lietuvos kariuomenėje nevengė, karinėje tarnyboje matąs privalumų, puikiai suprantąs, kodėl Lietuvai reikalingas ne tik verslas, bet ir gynybiniai pajėgumai. Štai taip turėtų į savo kariuomenę žvelgti absoliuti dauguma Lietuvos piliečių.

O jei vis tik niežti rankos piktintis, tai piktintis reikėjo tais … politikais, kurie kadaise nutarė naikinti šauktinių kariuomenę. Man regis, tądien, kai Lietuvos Seimas nusprendė atsisakyti šauktinių, tūkstančiai valstybiškai mąstančių jaunuolių privalėjo susirinkti į gausų protesto mitingą prie Lietuvos parlamento ar Krašto apsaugos ministerijos ir retoriškai paklausti: kodėl silpninama ir taip silpna Lietuvos kariuomenė?

Tuomet reikėjo demonstruoti pyktį. Tuomet reikėjo raginti parlamentarus atsikvošėti. Lietuvai anuomet labai trūko prasmingai ir gausiai protestavusiųjų su plakatais rankose: „Mes norime tarnauti Lietuvos kariuomenėje“, „Lietuvai reikalinga šauktinių kariuomenė“, „Tik kvailiai tiki gražiais Kremliaus pažadais“…

XXX

Nenorėčiau sutikti ir su delfi.lt portale komentarą apie „slaptųjų pažymų futbolą“ parašiusiu žurnalistu Rimvydu Valatka. Minėta R.Valatkos publikacija – virtinė priekaištų tiems, kurie mano, jog į slaptas pažymas vis tik reikia žiūrėti rimtai.

Žinoma, R.Valatkos rašinys vaizdingas. Moka rašyti. Visi palyginimai, sugretinimai – įsimenantys. Bet ar teisingi? Prezidentė būtų išbrokavusi bet kokį Darbo partijos kandidatą? Geras ar blogas ministras – niekam neįdomu? Svarbu nepamiršti, kas girioje – karalius? Religiniai dešinieji pajuto „smarkų pavasarinį orgazmą“, sulaukę griežtos D.Grybauskaitės reakcijos?

Idealių situacijų nėra. Padėtis nėra iki galo aiški. Tačiau ką savuoju tekstu ponas R.Valatka norėjo pasakyti? Valstybei nereikalingos slaptosios pažymos?

Jei Lietuva – valstybė, tai Lietuva privalo turėti ir STT, ir STT vadovybės rašomas slaptąsias pažymas, kurių niekas neleistų vilkti į dienos šviesą, vos tik išbrokuotas kandidatas į ministrus pasijunta įsižeidęs. Nes valstybei kur kas svarbiau turėti kuo patikimesnius ministrus nei pono Vydo Gedvilo asmeniniai pergyvenimai ar Darbo partijos „gražus vaizdelis“.

Darbo partijos iniciatyva rengti įstatymo pataisas, kurių pagalba specialiais atvejais būtų įmanoma slaptąsias pažymas paversti viešais dokumentais, – apgailėtina. Tokią iniciatyvą tikrai derėjo sumalti į miltus. Bet R. Valatka išsijuosęs kritikuoja tuos, kurie į slaptąsias pažymas žiūri rimtai.

Čia labai praverčia parlamentaro, Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus televizijoms papasakota istorija, kokių tik pastangų nededa nusikalstamo pasaulio atstovai, norėdami sužinoti, kas apie juos rašoma slaptosiose pažymose.

Kombinacija – sukta. Paprašo leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą, o kai leidimo negauna, reikalauja paaiškinti, kokiais sumetimais remiantis leidimas neišduotas… O mūsų įstatymas surėdytas būtent taip, kad teisėsauga privalo paaiškinti motyvus. Nusikalstamo pasaulio atstovams to tik ir reikia…

XXX

Keistas ir lrytas.lt portale pasirodęs Arvydo Lekavičiaus straipsnis „Kada valstybę valdys melo detektorius“. Autoriaus mintis ir vėl aiški: melo detektorių parodymai nėra tikslūs, šiuos įrenginius profesionalūs žvalgai ir sukčiai moka apgauti, taigi norom nenorom į galvą šauna mintis: kam mums poligrafu atliekami patikrinimai?

Ir vis dėlto valstybei reikia slaptųjų pažymų, kad ir kokios netobulos jos bebūtų. Reikalingi ir poligrafai, kad ir kokius netikslius duomenis jie rodytų. Valstybei taip pat reikalingi net ir be didelio entuziazmo tarnaujantys šauktiniai.

Ir tai nereiškia, kad valstybė – diktatoriška.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.05.19; 08:56


Prisijunkite prie diskusijos