Vilniuje balandžio 20-ąją parodytas Andrėjaus Nekrasovo dokumentinis filmas “Uroki ruskovo”. Mūsų skaitytojams nereikia pristatyti šio režisieriaus, savo įtaigia, pilietiška, principinga kūryba demaskuojančio Kremliaus melą apie paskutinįjį Rusijos – Gruzijos karinį konfliktą. Visuomenės aktualijų portalas www.slaptai.lt ir “XXI amžius” jau yra paskelbęs keletą interviu su A.Nekrasovu. Bet tie interviu daryti tuo metu, kai filmas “Uroki ruskovo” buvo dar tik kuriamas.
Šiandien pateikiame naują interviu su Lietuvoje viešėjusiu režisieriumi. A.Nekrasovas pasakoja, kokį įspūdį “Uroki ruskovo” paliko Europos Parlamento deputatams, kaip filmas buvo sutiktas kai kuriuose Rusijos miestuose, kokių grasinimų jis susilaukia pastarosiomis dienomis. A.Nekrasovas taip pat pažymi, jog šiandieninis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis puikiai tvarkosi, įgyvendindamas svarbias ekonomines reformas, kovodamas su korupcija. Pasak A.Nekrasovo, šiandieniniams Kremliaus vadovams derėtų iš Gruzijos imti pavyzdį, kaip iš tikrųjų dera reformuoti valstybę…
Jūsų dokumentinis filmas paliko neišdildomą įspūdį. Ilgokas, bet – nenuobodus. Jūsų pozicija aiški. Filme “Uroki ruskovo” Gruzija įvardijama kaip auka, o Rusija – agresore. Bet šios nuostatos per prievartą neperšate. Žiūrovams leidžiate susidaryti savo asmeninį požiūrį. Taip pat patiko, kad atidžiai įsiklausote į visų konfliktuojančių pusių argumentus, nieko nesmerkiate, nieko nemoralizuojate. Tiesiog gretindamas liudijimus leidžiate žiūrovui pačiam susigaudyti, kas sako tiesą, o kas – meluoja. Tačiau tai – mano pastebėjimai. Man gi būtų įdomu išgirsti, o kokius šio filmo momentus Jūs pats laikote labai svarbiais?
Atvirai kalbant, norėjau sukurti dokumentinį filmą, kuris parodytų, kaip didžioji politika daro poveikį eiliniams, su politika nieko bendro neturintiems žmonėms. Siekiau pavaizduoti, kaip didžioji politika į savo intrigas įpainioja politika nesidominčius piliečius. Šitaip sakydamas turiu omenyje Rusiją. Toji speciali karinė operacija, kuri buvo surengta prieš Gruziją, mano įsitikinimu, labiau kenkia ne Gruzijai, kiek pačiai Rusijai. Taigi aš pateikiau žmonių pasakojimus, beje, dažnai prieštaringus, Rusijos – Gruzijos tarptautinių santykių kontekste. Man taip pat rūpėjo atskleisti Rusijos požiūrį ne tik į Gruziją. Man rūpėjo parodyti, koks neteisingas Kremliaus požiūris į visus Rusijos kaimynus. Dokumentiniame filme “Uroki ruskovo” aš troškau atskleisti Rusijos imperines ambicijas ir jas išryškinti.
Sukurti informacijos gausa, realiais faktais paremtą ir tuo pačiu intriguojantį, įdomų, nenuobodų filmą – nėra lengva. Kokie momentai Jums buvo kebliausi?
Sunku buvo montuoti, kadangi turėjome sukaupę užtektinai daug unikalios medžiagos. Tai, ką parodėme, tėra nedidelė dalelė to, ką sukaupėme per paskutiniąją kelionę į Kaukazą. Bet ir filmo nesinorėjo išplėsti iki begalybės. Galų gale jį reikėjo sumontuoti taip, kad “Uroki ruskovo” būtų suprantamas vienu metu ir rusų, ir Vakarų žiūrovui. Ne tik suprantamas, bet ir nenuobodus. Suderinti visus šiuos komponentus, patikėkit, – sudėtinga. Juk kai kurie dalykai suprantami rusams, o europiečiams – ne. Ir atvirkščiai. Tad teko gerokai pasukti galvą, kaip suderinti, regis, nesuderinamus dalykus. Be to, man norėjosi sukurti būtent dokumentinį filmą, o ne žurnalistinį reportažą. Dokumentiniame filme mums rūpėjo atskleisti Kremliaus melą, esą Pietų Ostetija – tai tarsi kažkokia Gruzijos kolonija, kuri vieną gražią dieną nusprendė išsivaduoti iš Tbilisio įtakos. Mano supratimu, šiame filme įtikinamai atskleidžiame, kad Pietų Osetija – tai ta pati Gruzijos teritorija, kurioje nuo seno gyveno gruzinai.
Beje, gruzinai visąlaik draugiškai sugyveno su osetinais, kol, žinoma, neįsikišdavo Kremlius. Taigi Pietų Osetija – tai “iskonno gruzinskije zemli”. Bet ši sąvoka iki galo neaiški ir vakariečiams, ir rusams. Kremliaus propaganda sugebėjo taip įkalti į žmonių sąmonę mintį, esą Pietų Osetija nėra gruziniškas darinys, kad daug kam šiandien atrodo natūralus šio regiono atplėšimas nuo Gruzijos. Žodžiu, šią natūraliai kylančią painiavą Kremlius sumaniai panaudojo savo reikmėms – dezinformacijai.
Jūs filme pateikiate įvairių nuomonių: tiek ir progruziniškų, tiek ir antigruziniškų. Sakykit, kurią pusę prakalbinti buvo sunkiau?
Mano atsakymas – vienareikšmis. Gruzinų kariai niekad niekur neuždraudė filmuoti, netrukdė susitikti nei su prorusiškai nusiteikusiais pabėgėliais, nei nenurodinėjo, kaip ir kur privalau elgtis. Su manimi jie kalbėdavo labai atvirai. O štai Rusijos karininkai ir eiliniai interviu duodavo nenoriai ir tik abstrakčius. Jie stengėsi trukdyti, kenkti, neleisti. Rusijos pusė beveik visuomet sakė “negalima, draudžiama, slapta”. O jei ir suteikdavo trumpalaikę specialiąją akreditaciją, tai jos tekdavo labai ilgai laukti.
Dar norėčiau pabrėžti, jog kuriant dokumentinį filmą apie tokius dalykus kaip karinis konfliktas, – sunku išlikti nešališku. Tačiau šiuo atveju buvo visiškai akivaizdu, kaip akiplėšiškai ir tuo pat metu sumaniai Rusija meluoja, kaip primeta savo nuomonę, kaip klaidina užsienio žurnalistus ir Vakarų visuomenę. Kai kurie antigruziniškai nusiteikę liudininkai daug ko nebuvo matę, tačiau nesiliovė kartoti Rusijos televizijų paskleistas versijas apie neva įvykdytus gruzinų karių žvėriškumus. Man regis, pasisekė filme atskleisti, kaip osetinai, patys nepatyrę jokių žiaurumų ir net nematę, kaip gruzinai terioja kitus osetinus, tarsi mintinai išmokę kartodavo per TV iki tol pasakytas Vladimiro Putino klišes. Tie antigruziniškai nusiteikę liudininkai priminė zombius, kartojančius tai, kas jiems įkalta į sąmonę.
Pabrėžiu, gruziniškų žvėriškumų niekas nematė, tačiau nesiliaudavo perpasakoti iš kaimyno ar atsitiktinio praeivio išgirstus pasakojimus. Bet kai su jais nuoširdžiau ir atviriau pasišnekėdavau, paaiškėdavo, jog savo akimis jie nieko nematė, nes bombardavimo metu, pavyzdžiui, slėpėsi namo rūsyje. Taigi jie iš tikrųjų nežino, kas bombardavo miestą – rusų ar gruzinų lėktuvai. Būta net tokio pasakojimo: rūsį, kuriame slėpėsi osetinų moterys ir vaikai, aptiko gruzinų kareiviai. Gruzinų kareiviai tik patikrino, ar niekas iš besislapstančiųjų neturi ginklų, ir, neradę nei šaudmenų, nei automatų, išėjo, nieko nei mušę, nei kankinę. Tad iš kur paskleisti gandai, esą gruzinai skerdžia osetinus? Tokie liudytojai teigdavo, jog patys nematę, bet girdėjo kitus pasakojant.
Kokį įspūdį Jūsų filmas paliko Vakaruose? Kaip Jūs manote, ar filmas “Uroki ruskovo” pajėgus sustiprinti Vakarų paramą Gruzijai?
Man keblu atsakyti į šį klausimą. Girtis nemėgstu, tačiau negaliu nepastebėti, jog filmas jau padarė poveikį Vakarams. Po jo demonstravimo Briuselyje ir Strasbūre Europos Sąjungos šalių politikai labai emocingai diskutavo dėl tolimesnių santykių su Rusija. Bet man asmeniškai buvo svarbiau juostą parodyti Rusijoje. O čia būta didelių keblumų. Dauguma tų, kurių žinioje buvo kino salės, atsisakė rodyti “Uroki ruskovo”. Kai kurie kino salių savininkai atvirai prisipažino bijantys galimų liūdnų pasekmių. Taigi mano filmas Rusijoje nebuvo plačiai rodomas. Jis parodytas Tomske, Nižnij Novgorode. Tačiau po vieno parodymo kino salės savininkai, mano žiniomis, susilaukė itin didelių nemalonumų. Tiesa, Nižnij Novgorode studentai dėl “Uroki ruskovo” ginčijosi kiaurą parą. Jie dėkojo man už tą filmą.
Dėkojo už tai, kad parodėte teisybę?
Man atrodo, kad jie dėkojo būtent už tai, kad apie Rusijos – Gruzijos konfliktą papasakojau teisybę. Man dėkota už tai, kad stengiausi ieškoti tiesos.
Jūsų filme esama liudininkų pasakojimų, kurie kelia šiurpą. Tie pasakojimai – apie kankinimus. Apie tai, kaip buvo kankinami gruzinai. Taip pat – ir osetinai, pavyzdžiui, Abchaziją ir Pietų Osetiją laikantys neatskiriama Gruzijos dalimi. Sunku patikėti, jog šiais laikais galima taip nežmoniškai kankinti žmones vien už tai, kad jie Abchaziją ar Pietų Osetiją priskiria Gruzijai, o ne Rusijai.
Ir man sunku patikėti tokiais žiaurumais. Man sunku dar ir dėl to, jog čia esama ir rusiškos kaltės. Tie kankinimai buvo daromi žinant arba laiminant Rusijos kariškiams. Tad ne gruzinai kankino osetinus, o osetinai, kazokai, armėnai kankino Gruzijos terotorinio vientisumo šalininkus. Filme labai aiškiai kalbama, kas sudarė karines formuotes, kurios siekė atplėšti šias teritorijas iš Gruzijos. Ogi visokio plauko kriminaliniai nusikaltėliai, svieto perėjūnai, marodieriai, neteisėtų ginkluotų formuočių atstovai.
Įdomi štai dar tokia detalė. Net tie, kurie stovi kitoje barikadų pusėje nei aš, pripažindavo, jog į nelaisvę pakliuvusius gruzinus iš tikrųjų kankindavo. Jie tik teisindavosi, esą žiaurumų būta iš abiejų pusių. Taigi net oponentai pripažįsta, jog gruzinai buvo kankinami. Bėda ta, kad dauguma Rusijos žmonių suklaidinti Kremliaus propagandos ir jiems atrodo, kad Gruzija užpuolė Pietų Osetiją. Toks teiginys – melagingas. Melagingas jau vien dėl to, kad gruzinai – pilnateisiai Pietų Osetijos gyventojai. Taigi gruzinai buvo išvyti iš Pietų Osetijos, o ne osetinai. Didžioji dalis Pietų Osetijos gyventojų laiko save Gruzijos, o ne Rusijos piliečiais. Be to, jie visais laikais puikiai sutarė su gruzinais. Kremlius tik paskleidė mitą, esą šios teritorijos žmonės nori prisijungti prie Rusijos. Mano supratimu, atėjus į valdžią prezidentui Michailui Saakašviliui padėtis Gruzijoje normalizavosi ir ekonomine, ir politine prasme, ir osetinams patiko gerėjanti ekonominė padėtis Gruzijoje.
Gruzijos prezidentui M.Saakašviliui pavyko įgyvendinti konkrečias reformas?
Gruzijoje jaučiausi žymiai laisviau nei Rusijoje. Ypač stebina M.Saakašvilio pastangos sutramdyti korupciją. Kova su korupcija Tbilisiui pasisekė. Skirtingai nei mums, rusams. Žinoma, Rusijoje pažaboti korupciją žymiai sunkiau nei Gruzijoje. Čia net neaišku, kur korupcija prasideda, o kur – baigiasi. Rusijoje viskas taip supainiota, kad net nežinai, ko griebtis. Tad Rusijai derėjo mokytis iš Gruzijos, kaip kovoti su korupcija, o ne ją užpulti.
Žinoma, Gruzijoje taip pat esama negerovių. Bet lyginant Gruziją ir Rusija – Gruzijos pranašumas akivaizdus. Gruzija – teisingame kelyje. Gruzijoje žmonės jaučiasi laisvi. Jie nemano esą sekami slaptųjų tarnybų. Jie nesijaučia priklausomi nuo M.Saakašvilio kaip nuo V.Putino klano jaučiasi priklausomi rusai. Gruzijoje galima viską kritikuoti. Net ir M.Saakašvilį. Gruzijoje nepersekiojama opozicija. Nepersekiojami net tie, kurie palaiko Kremliaus poziciją. Pabrėžiu, net tokia nuomonė Gruzijoje nepersekiojama ir nebaudžiama. Gruzijos net negalima lyginti su Rusija.
Kaip prognozuotumėte tolimesnius Kremliaus ir Tbilisio santykius?
Deja, Rusijoje įtakingos ir galingos jėgos, kurios mano, jog Kremlius ne iki galo pamokė Gruziją, todėl reikalingas neva dar vienas karas. Šioms nuotaikoms talkina ir aplinkybė, jog V.Putinas asmeniškai nekenčia M.Saakašvilio. Gal ir neverta narplioti šių asmeniškumų, tačiau nerimą kelia tai, kad V.Putinas, pavyzdžiui, ir Aleksandrui Litvinenkai jautė didelę asmeninę neapykantą.
Savo filme Jūs kritikuojate kai kuriuos pasaulinio garso menininkus, savo kūryba padedančius Rusijai meluoti dėl padėties Kaukaze.
Rusiją valdo jėgos, kurios viską parduoda: pradedant nafta ir baigiant dujomis. Šios jėgos taip pat parduoda ir rusišką kultūrą. Paradoksas: kūriniai, kurie kadaise buvo sukurti kaip atsvara despotizmui, agresijai, melui, Kremliaus šiandien panaudojami despotizmo, agresijos, melo įtvirtinimui.
Ar Vakarai padarė viską, kad sustabdytų Rusijos agresiją?
Aišku, kad ne viską. Kai kurios didžiosios ES šalys, ypač Vokietija, užsimerkia prieš Rusijos nusikaltimus. Net ir šiandieninė JAV administracija Pietų Osetijos okupaciją priima kaip įvykusį faktą, kurio neįmanoma pataisyti. Tokia nuostata itin pavojinga. 21-ojo amžiaus pradžioje pakoreguotos valstybinės sienos, šias korekcijas padarė Rusija grubios karinės jėgos pagalba, o Vakarai kapituliantiškai susitaikė su šia nuostata. Vadinasi, išlieka tikimybė, jog Kremlius artimiausiu metu dar kartą gali pamėginti pakeisti sienas. Ir nebūtinai Kaukaze.
Kas pirmasis pradėjo šį karą? Juk ne Gruzija.
Tikrai ne Gruzija. Pirmieji žuvo gruzinų taikdariai, žuvo kur kas anksčiau, nei Gruzija ėmėsi gynybinių, atsakomųjų veiksmų. Rusija begėdiškai meluoja, kad Cchinvalyje nuo gruzinų atakų žuvo apie du tūkstančius taikių osetinų. Žuvo kur kas mažiau, ir dauguma jų buvo kariškiai. Civilių aukų neišvengta, bet neišvengta dar ir dėl to, kad Gruzijos priešai slėpėsi civilių objektuose – ligoninėse, gyvenamuosiuose namuose. Ne tik slėpėsi, bet ir šaudydavo į gruzinus. Ypač iškalbingi Gruzijos miesto Gorio bombardavimai. Rusija juos pateikė taip, tarsi čia gruzinai apšaudo Cchinvalį. O iš tiesų tai Rusijos aviacija atakavo gruzinišką miestą Gorį.
Gintaro Visocko nuotraukoje: sensacingo dokumentinio filmo “Uroki ruskovo” režisierius Andrėjus Nekrasovas.
2010.04.30
