Manipuliacijų visuomenės nuomone šiandieninėje Lietuvoje – nors vežimu vežk. Ir tos manipuliacijos – labai pavojingos. Nes visuomenės nuomonė formuojama valstybiškai svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, kažkas Lietuvoje, o gal – ne tik mūsų šalyje, trokšta, jog mes susidarytume kuo nepalankesnį požiūrį į Lukiškių tardymo izoliatoriuje uždarytą buvusį omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną. Keista, bet į šiuos žaidimus įsipainioję ne tiek žurnalistai, kiek mūsų slaptosios tarnybos, mūsų prokurorai ir mūsų teismai.
Ši mintis kilo skaitant kai kuriuos oficialius Rusijos generalinės prokuratūros laiškus, adresuotus Lietuvos Generalinei prokuratūrai. Ką byloja, sakykim, Rusijos Federacijos Vyriausiosios tarptautinio teisinio bendradarbiavimo valdybos Teisinės pagalbos viršininko A.S.Kuprijanovo laiškas, atkeliavęs į Vilnių 2008-ųjų balandžio 11-ąją? Ne mažiau įdomus ir Rusijos Generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio skyriaus viršininko R.A.Adelchaniano laiškas, išsiųstas į Vilnių 2003 metų rugsėjo 24-ąją. Dėmesio vertas ir Rusijos Generalinio prokuroro pavaduotojo A.G.Zviagincevo, atsiuntusio savo paaiškinimą į Vilnių 2006-ųjų spalio 5 dieną, tekstas.
Puikiai suprantu, jog negalima pasitikėti kiekvienu Rusijos Federacijos raštu, tegul ir papuoštu stambiais antspaudais bei aukšto rango pareigūnų parašais. Rusija – tai ta valstybė, kuri ne visuomet laikosi duoto pažado. Tačiau trijų išvardintų Rusijos pareigūnų pasirašyti oficialūs dokumentai, kurių kopijas pavyko gauti laikraščiui “XXI amžius” ir visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt, leidžia kritiškiau pažvelgti ir į mūsų teisėsaugos teiginius, esą Rusija niekad nenorėjo talkinti tiriant Medininkų bylą.
Štai Rusijos Generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio skyriaus viršininko R.A.Adelchanian 2003 metų pabaigoje atsiųstame laiške rašoma: “(…) atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau apsvarstyti galimybę pateikti Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai baudžiamųjų bylų Nr. 09-2-047-91 ir Nr. 10-1-415-91 medžiagą, siekiant išspręsti klausimą dėl prašyme nurodytų Rusijos Federacijos piliečių baudžiamojo persekiojimo, jeigu tam yra teisinis pagrindas”. Analizuojant tiek šį, tiek vėlesnius (2006-ųjų ir 2008-ųjų) Rusijos Generalinės prokuratūros raštus, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Generalinė prokuratūra į Maskvą nenusiuntė nei prašytos baudžiamosios bylos medžiagos, nei jos kopijų, nors Rusijos pusė šito ir prašė. Šiuo atveju itin svarbus klausimas: jei nepasiuntė, tai kodėl nepasiuntė? Gal pabijojo Rusijai nusiųsti surinktą informaciją apie Medininkų skerdynes, kad Maskva, gavusi svarbios informacijos, nesugebėtų tų žinių panaudoti piktam – prieš Lietuvos interesus? Tokia versija – neatmestina.
Bet gal čia esama visai kitokių priežasčių? Gal mūsų prokurorai bijo prisipažinti, jog apie Medininkų nusikaltimą per beveik du dešimtmečius nėra surinkę jokių svarbių, įdomių, rimtų įkalčių? Juk iš maždaug 40-ies bylos tomų tik mažojoje dalyje analizuojamos versijos, galimi nusikaltėliai, konkretūs liudininkų parodymai. Didžiąją šios bylos dalį sudaro Medininkų posto apžiūros protokolai bei advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundai. Omenyje taip pat reikėtų turėti ir tai, kad daugelis dokumentų sudėti po du egzempliorius: originalo kalba ir jo vertimą. Tad pačią bylą, kurioje analizuojamos nusikaltimo priežastys ir ieškomi tikrieji nusikaltėliai bei šio nusikaltimo užsakovai, – iš tikrųjų sudaro vos keli tomai.
Dabar įsiskaitykime į 2006-aisiais metais Vilniun pasiųstą Rusijos Federacijos Generalinio prokuroro pavaduotojo A.G.Zviagincevo raštą. “Prašymuose prašoma apklausti kaip liudytojus Rusijos Federacijos piliečius Mironenko, Roščiną, Filčenkovą, Siniavskį ir kitus. Tuo pačiu teisinės pagalbos paklausimų aprašomoji dalis, siūlomų pateikti nurodytiems asmenims klausimų pobūdis leidžia manyti, kad faktiškai jie yra įtariamieji baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-047-91 (Medininkų byla – G.V. pastaba). Pagal Rusijos Baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis arba kaltinamasis, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis ir padarė nusikaltimą užsienio valstybės teritorijoje, gali būti apklaustas tik gavus prašymą dėl jo baudžiamojo persekiojimo Rusijos Federacijos teritorijoje kartu su atitinkamos baudžiamosios bylos medžiaga”.
Taip teigia tuometinis Rusijos Generalinio prokuroro pavaduotojas, be kita ko, tvirtinantis, jog “Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra garantuoja, kad Lietuvos Generalinei prokuratūrai pateikus tinkamai parengtą prašymą dėl Rusijos Federacijos piliečių, įtariamų padarius nusikaltimus, kurie tiriami baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-047-91, Rusijos teritorijoje bus organizuotas jų baudžiamasis persekiojimas pagal Sutartyje nustatytą tvarką”.
Analizuojant vėlesnįjį, 2008-ųjų, Rusijos prokurorų raštą, galima pagrįstai įtarti, jog Lietuva į Maskvą ir tąsyk nepasiuntė jokios su Medininkų byla susijusios medžiagos. Taip pat greičiausiai nepasiuntė duomenų, pagal kuriuos apklausti ketinamus asmenis būtų galima laikyti įtariamaisiais. Tad mes ir vėl keliame retorinį klausimą: mūsų budrieji prokurorai pabijojo, kad jų kolegos Rusijoje atsiųstų duomenų neparodytų tikriesiems Medininkų žudynių užsakovams bei vykdytojams? O gal mūsų prokurorai tiesiog pabijojo apsijuokti, mat jų surinkta informacija apie buvusius omonininkus – labai nekonkreti, paviršutiniška?
Prisiminkime rugpjūčio 12-osios Apeliacinio teismo posėdį. Teismo posėdžio metu buvęs OMON pareigūnas Konstantinas Michailovas – Nikulinas prašyte prašė, kad prokuroras Rolandas Stankevičius arba teismas pagaliau nurodytų konkrečius bylos tomus ir puslapius, kuriuose užfiksuotos jam nepalankių ekspertizių išvados ar liudininkų teiginiai. Advokatas A.Marcinkevičius kategoriškai neigė, jog byloje esama K.Michailovui nepalankių duomenų. Todėl irgi reikalavo, kad prokuratūros atstovai arba teismas konkrečiai įvardintų bent vieną bylos tomą ar puslapį, kuriame užfiksuoti neva K.Michailovo kaltę patvirtinantys faktai.
Tačiau prokuroras rugpjūčio 12-ąją, beje, kaip ir ankstesniuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas kardomosios priemonės pratęsimo klausimas, nesiteikė pacituoti nė vieno K.Michailovui nepalankaus sakinio iš teismui perduotos bylos. Prokuroras R.Stankevičius ir rugpjūčio 12-ąją pasitenkino vien bendra fraze, esą “byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių K.Michailovo kaltę”.
Tad gal Lietuvos prokurorai tiesiog pabijojo į Rusiją siųsti konkrečiais faktais neparemtų konkrečių reikalavimų, nes puikiai žino, jog Maskva būtinai atmes abstrakčius mūsų teisėsaugos tvirtinimus, girdi, “byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių omonininkų kaltę”? Ši tema Rusijai – nemaloni, skaudi. Galima numanyti, jog sulaukusi net menkiausios progos Maskva būtinai šaipysis iš neprofesionalių Lietuvos pastangų nustatyti, kas ankstų 1991-ųjų liepos 31-osios rytą šaudė Medininkuose.
O dabar atsiverskime Rusijos Generalinės prokuratūros Teisinės pagalbos valdybos viršininko A.S.Kuprijanovo raštą, išsiųstą į Vilnių 2008-ųjų balandžio 14-ąją. Tame rašte – nė menkiausios užuominos, jog Maskva atsisako talkinti Lietuvai ieškant Medininkų žudikų. Maskva tiesiog prašo kelių patikslinimų. Kad būtų aiškiau, pacituosiu svarbiausias ištraukas iš oficialaus rašto. “Prašymuose prašoma atlikti procesinius veiksmus su Rusijos Federacijos piliečiais V.M.Roščinu, V.Z. Jasinavičiumi, A.K.Laktionovu, A.P.Ryževu (Ryžovu), I.V.Krylovu, S.R.Krylovu, I.L.Raiko, P.P.Filčenkovu. Teisinės pagalbos prašymų aprašomoji dalis, siūlomų pateikti nurodytiems asmenims klausimų pobūdis ir procesiniai veiksmai, kuriuos siūloma atlikti jiems dalyvaujant, duoda pagrindo manyti, kad faktiškai šioje byloje jie yra įtariamieji. Be to, dalis klausimų yra susijusi su baudžiamosios bylos Nr. 10-1-415-91 (sprogimas prie TSRS VRM Vidaus kariuomenės karinio 3404 štabo pastato adresu Sapiegos 1, Vilnius) tyrimu, kurioje ikiteisminis tyrimas, kaip tvirtina šalis, yra nutrauktas suėjus senaties terminui. Kadangi įtariamieji, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, gali būti apklausti tik gavus prašymą dėl šių asmenų baudžiamojo persekiojimo Rusijos Federacijos teritorijoje, Rusijos Generalinė prokuratūra du kartus – 2003.09.24 ir 2006.10.05 – atsisakė vykdyti analogiško pobūdžio prašymus baudžiamojoje byloje dėl nurodytų priežasčių. Tuo pačiu Rusijos Generalinė prokuratūra užtikrino, kad yra pasirengusi vykdyti įtariamų padarius nusikaltimą nurodytoje baudžiamojoje byloje Rusijos piliečių baudžiamąjį persekiojimą. Tačiau iki šiol mes negavome pavedimo dėl baudžiamojo persekiojimo vykdymo. Be to, Rusijos GP buvo pateikti prašymai išduoti V.M.Roščiną, A.Ryžovą, A.Laktionovą. Tai prieštarauja Lietuvos šalies teiginiams, kad šie asmenys turi liudytojų statusą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Rusijos Federacijos GP dar kartą siūlo apsvarstyti galimybę išsiųsti baudžiamosios bylos Nr. 09-2-047-91 medžiagą RF GP mūsų piliečių baudžiamajam persekiojimui”.
Taigi Rusija atsisako Lietuvai išduoti įtariamuosius. Bet Rusija neatsisako įtariamųjų persekioti pati savo terotorijoje. Ji tik nori iš Lietuvos pusės sulaukti duomenų, kuriais remiantis būtų galima pradėt persekioti įtariamuosius. Tame pačiame A.S.Kuprijanovo pasirašytame laiške teigiama, jog “RF GP patvirtina, kad yra pasirengusi organizuoti teisinės pagalbos prašymų vykdymą po to, kai bus pašalinti pažymėti trūkumai…”.
Žinoma, nėra jokių šimtaprocentinių garantijų, jog nusiųsdami į Maskvą Medininkų bylos tomų kopijas nesulauksime papildomų reikalavimų. Ir taip – be galo, be krašto. Tačiau laikraštis “XXI amžius” bei visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt įtaria čia esant visai kitą priežastį. Medininkų byloje gali būti surinkta per mažai įkalčių, kuriais remiantis pradedamas įtariamųjų persekiojimas. Neatmestina versija, jog Lietuvos teisėsauga kolegoms į Rusiją tiesiog bijo siųsti Medininkų bylos medžiagą, nes supranta, jog ne itin geranoriški Rusijos prokurorai į atsiųstus duomenis žiūrės itin priekabiai. Taigi Lietuvos prokurorų darbuose aptiks daug broko. Žodžiu, ras ne tik gausių, esminių trūkumų, bet apie tai, į pagalbą pasiteldami populiarius rusiškus leidinius, praneš visam pasauliui. Ir paaiškės, kad Lietuvos prokuratūra beveik per du dešimtmečius Medininkų byloje beveik nieko rimto nenuveikė. Štai kodėl Lietuvos GP gali nenorėt siųsti bylos medžiagos į Rusiją. Šitaip įtarti leidžia mūsų prokurorų nenoras teismo posėdžiuose parodyti bent vieno konkretaus kaltinimo, kuriuo remiantis šiandien suimtas buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Buvęs omonininkas K.Michailovas – Nikulinas tardymo izoliatoriuje laikomas jau beveik trejetą metų, tačiau iki šiol nežino, kokiais konkrečiais kaltinimais remiantis jis suimtas. Maža to, nuolat pratęsiant griežčiausią kardomąją priemonę buvo greičiausiai padaryta ir kai kurių netikslumų.
Štai 2010-ųjų metų rugpjūčio 12-ąją Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys atsisakė panaikinti suėmimą buvusiam OMON milicininkui K.Michailovui arba pakeisti griežčiausią kardomąją priemonę “suėmimas” švelnesne kardomąja priemone. Teisėjo V.Kažio tvirtinimu, buvęs omonininkas K.Michailovas yra suimtas pagrįstai, nes dabar, žinodamas, kuo yra kaltinamas, gali pabėgti iš Lietuvos. Tiesa, Apeliacinis teismas pripažino, kad iki šiol buvęs omonininkas nei nuo Latvijos, nei nuo Lietuvos teisėsaugos niekad nesislapstė, kad turi Latvijos, Europos Sąjungos šalies, pilietybę, kad Latvijoje gyvena jo šeima. Tačiau teismas pažymėjo, jog dabar, sužinojęs apie jam inkriminuojamus sunkius nusikaltimus (kaltinamas dalyvavavęs Medininkų posto užpuolime 1991-aisiais), K.Michailovas gali nuspręst bėgti. Mat už tokį nusikaltimą jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
Bet ar teisingas Lietuvos Apeliacinio teismo teiginys, esą K.Michailovas – Nikulinas tik maždaug prieš trejetą metų sužinojo apie jam inkriminuojamus nusikaltimus? Žinoma, galima teigti, esą šis iki suėmimo Latvijoje gyvenęs rusų tautybės vyras neskaito lietuviškų laikraščių. Tačiau taip pat neatmestina versija, jog K.Michailovui buvo pranešta, ką apie jį rašo Lietuvos spauda. Štai 2000-ųjų metų sausio mėnesio 18-ąją ir 19-ąją dienomis dienraštyje “Respublika” pasirodė straipsnių apie Medininkų žudynes. Tose publikacijose esama tokių sakinių: “Kelios valandos iki žudynių V.Razvodov kabinete įvyko slaptas pasitarimas, kuriame dalyvavo V.Razvodov ir 7 Rygos omonininkai, tarp kurių buvo K.Nikulin (…). R.Stankevičius – surinkta medžiaga rodo, kad K.Nikulinas kartu su kitais šešiais omonininkais tikrai dalyvavo žudynėse. Kol kas nepavyksta nustatyti, kurie du šaudė.”
Taip pat atsiverskime 1996-ųjų liepos 31-osios “Lietuvos ryto” publikaciją, kurioje rašoma: “(…) teikė vilties signalas, kad už senus darbus Rygoje sulaikytas vienas “Delta” narių K.Nikulinas yra prisipažinęs, kad liepos 31-osios naktį buvo Medininkuose. Tačiau viena yra tai, ką banditas prasitaria girtiems sėbrams, ir visai kita, ką jis kalba apklausiamas prokurorų”. Svarbi ir 1997-ųjų liepos 24-osios “Respublikos” publikacija, kurioje rašoma: “(…) tardymo metu nustatyta, kad du asmenys iš Rygos OMON priklausiusio būrio “Delta – 1” komandos tą naktį buvo Vilniuje ir turėjo automatus AKM. Vienas jų – Konstantinas Nikulinas…”
Taigi K.Michailovas apie jam Lietuvos pusės pateikiamus kaltinimus greičiausiai žinojo dar gerokai iki 2000-ųjų pradžios, o tiksliau sakant – nuo pirmosios jo apklausos apie Medininkų žudynes momento. Sunku patikėti, jog jis, buvęs OMON pareigūnas, nė kiek nesidomėjo, kaip gi vyskta Medininkų bylos tyrimas Lietuvoje. Taip pat mažai tikėtina, kad jam apie tas nepalankias lietuviškas publikacijas niekas nepranešė. Žodžiu, apie pateiktus kaltinimus jis pirmą kartą sužinojo ne 2008-aisiais, kaip bando teigti mūsų teisėsauga, o dar iki 2000-ųjų pradžios. Vėliausiai – 2000-ųjų pradžioje. Ir vis tiek nebėgo slapstytis nei į Rusiją, nei į Afriką, nei į Pietų Ameriką. Kodėl?
Tegul sprendžia patys skaitytojai.
2010.08.24
