Rūta Žiliukaitė: „Galvodami tik apie save ir šiandieną lietuviai išlieka trumparegiški savanaudžiai“


Print

Dažnai sakoma, kad lietuviai viską linkę matyti tamsiomis spalvomis. Populiarus požiūris, kad esame tipinės konservatyvios tradicinės visuomenės atstovai.

Ar iš tiesų per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų nežengėme žingsnio į priekį formuodami savo vertybinę sistemą? Europoje jau ilgą laiką atliekamas vertybių tyrimas, kuriame dalyvauja ir Lietuva, todėl galime bent iš dalies atsakyti, kokie mes esame ir kokios vertybės mums svarbiausios. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas apie tai kalbėjosi su sociologe Rūta Žiliukaite.

Ar per dvidešimt metų, kai atliekami tyrimai, kito lietuvių vertybės?

Priklauso nuo to, apie kokį laikotarpį kalbėsime. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį mes iš tiesų turėjome esminių vertybių pokyčių kalbant apie religingumą, šeimą, darbą. Kad ir kokią sritį paimtume, galėjome matyti labai ženklių pokyčių. Antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį vertybių kaita sulėtėjo. Galbūt tos tendencijos, kurios išryškėjo jau pirmajame dešimtmetyje, dabar įgyja ryškesnius kontūrus. Geriausiai tai matome lygindami kartas, nes jei norime suprasti, kaip keičiasi mūsų visuomenė, yra labai naudinga palyginti, kuo skiriasi vyresni šalies gyventojai nuo jaunesnių.

Kuo gi jie skiriasi?

Skiriasi įvairiose srityse. Vyresniems gyventojams, ypač tiems, kurie gimė iki 1945 metų, būdingos tradicinės vertybės. Tų žmonių gyvenime svarbu tikėjimas, tradicinės šeimos vertybės, ganėtinai konservatyvios nuostatos skyrybų, kitais šeimos gyvenimo klausimais. Taip pat būdingas patriotizmas, net savotiškai besąlygiškas patriotizmas. Jų dalyvavimas rinkimuose taip pat yra kur kas didesnis. Tuo tarpu jaunesni žmonės šeimos gyvenime vadovaujasi liberalesnėmis nuostatomis. Kalbant apie politinį gyvenimą, jie yra jautresni įvairiems politiniams nusivylimams.

Tyrimai visada rodydavo, kad lietuviams viena iš pagrindinių vertybių yra darbštumas. Ar ši tendencija išlieka?

Taip. Kalbant apie lietuvių savybes, kurias šeimoje siekiama išugdyti vaikams, dažniausiai nurodomas būtent darbštumas. Beveik 8 iš 10 Lietuvos gyventojų mini tą savybę. Šiuo požiūriu esame labai panašūs į kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis, buvusias SSRS respublikas. Nors Vakarų ar Šiaurės Europoje darbštumas neatsiduria tarp itin svarbių savybių, tai tikrai nereiškia, kad šiose šalyse darbštumas nevertinamas. Tiesiog kai žmonėms pateikiamas sąrašas ir paprašoma pasirinkti tik penkias vertybes, Vakarų Europos gyventojai dažniausiai renkasi geras manieras, toleranciją ir pagarbą kitam žmogui. Lietuvoje ne daugiau kaip pusė visų žmonių teiktų pirmenybę šioms vertybėms.

Ir tai yra keista, nes lietuviai akcentuoja atsakomybės jausmą, darbštumą, t. y. kas yra svarbu norint išgyventi vienam individui. Tačiau vertybės, svarbios buvimui kartu su kitais žmonėmis, bendruomeniškumui, mūsų visuomenėje lieka mažiau pabrėžtos ir akcentuojamos.

Kodėl taip yra?

Tikriausiai tokia yra mūsų visuomenės raida, taip pat lemia tam tikros tradicijos, nes darbštumas, religingumas ir paklusnumas yra būdingas tradicinėms vertybėms. Taigi galėtume sakyti, kad šiuo požiūriu išliekame tradiciniai. Kita vertus, manau, kad tai liudija ir kažkiek suaižėjusį mūsų bendruomeniškumą, t. y. kiek mums svarbu jungtis su kitais žmonėmis, integruotis į bendruomenę. Mes esame atomizmuoti, branginame šeimą, priklausome tik šeimai.

Bet nepasitikime vieni kitais…

Taip, nepasitikime vieni kitais. Mes nepasitikime platesne bendruomene, kitais visuomenės nariais. Todėl tokie vertybių pasirinkimai atspindi bendras tendencijas.

O kaip dėl tolerancijos, kuri Vakaruose yra viena labiausiai pabrėžiamų vertybių? Atrodo, kad mes apie tai visai negalvojame, nors viešajame gyvenime apie toleranciją dabar, regis, kalbama pakankamai.

Tikriausiai to pasigendame, nes apie toleranciją, matyt, vis dėlto dar kalbame nepakankamai daug. Apie tai turėtume kalbėti daugiau ir skirti didesnį dėmesį tolerancijos ugdymui. Iš tiesų pagal tolerancijos svarbą ir suvokimą, ši vertybė turėtų įgyti didesnę reikšmę nei yra dabar. Vakarų Europoje apie 90 proc. gyventojų pripažįsta, kad tolerancija yra vertybė, kurią reikėtų išugdyti jaunajai kartai.

Tai patvirtina jūsų hipotezę, kad tolerancija yra svarbu tada, kai norima sugyventi bendruomenėje. O jeigu esi svarbus tik pats sau, tai tolerancijos, matyt, nereikia…

Deja, pasaulis yra kitoks ir būdami netolerantiški mes sumokame kainą…

Kokią?

Tiesiog atsiribojame nuo kai kurių socialinių grupių. Jeigu stigmatizuojame, prarandame galimybę užmegzti su kitomis grupėmis dialogą, prarandame galimybę pilnavertiškai bendrauti su tais žmonėmis. Tuomet atsiranda socialinės įtampos ir iš tiesų tai niekur neveda, o tik sukuria papildomų socialinių, politinių, net ekonominių problemų. Taigi tolerancija yra svarbi tuo, kad ji sudaro dialogo su kitokiu žmogumi pagrindą.

Kaip būtų galima spręsti šias problemas, kad vertybinis požiūris kistų ir lietuviai taptų bendruomeniškesni?

Manau, šias problemas iš lėto sprendžiame. Viešumoje jau skiriama šiek tiek dėmesio tolerancijos klausimui, vyksta diskusijos, todėl toliau einant šiuo keliu ateityje būtų galima tikėtis rezultatų. Tačiau turime išlikti realistais ir pripažinti faktą, kad vertybės keičiasi labai lėtai. Pirmiausia, reikia kartų kaitos. Kiekviena karta tarpusavyje skiriasi ne taip ženkliai, tačiau jei palyginsime kartas, kurias skiria keturi ar penki dešimtmečiai, pastebėsime didesnių skirtumų.

Pabrėžiama, kad vertybės ugdomos ankstyvame amžiuje ir labai svarbu, koks žmogus išugdomas dar paauglystėje. Todėl atsakymas į jūsų klausimą galėtų būti ir bendrojo lavinimo sistema, t. y. kiek ji skiria dėmesio tolerancijos ugdymui. Juk kai kurios socialinės grupės bendrojo lavinimo mokyklose ignoruojamos, iškrenta iš konteksto, tarsi mūsų visuomenėje neegzistuotų.

Kuo dar lietuviai yra išskirtiniai Europos regione?

Lietuva tikrai priklauso Europos regionui. (Juokiasi – red. past.)

Na, palyginus su Japonija, tikrai skiriasi… (Juokiasi – red. past.)

Taip, palyginus su Japonija, tikrai esame Europos šalis. (Šypsosi – red. past.) Neturime labai smarkiai mus išskiriančių bruožų. Tarkime, lenkai ir airiai išsiskiria dideliu religingumu. Imant mūsų, Rytų ir Vidurio Europos regioną, jeigu nesivaržysime su lenkais, kurių tikrai nepasivysime šioje srityje, lietuviai yra kiek religingesni nei mūsų kaimynai latviai, estai, rusai, baltarusiai ar ukrainiečiai. Tačiau lyginant su katalikiškais kraštais, reikia pripažinti, kad lietuviai yra tik „drungni“ katalikai.

Žiūrint kitu aspektu, Šiaurės Europa išsiskiria solidarumu, pasitikėjimo kultūra. Šioje vietoje kažkokių ženklių skirtumų mes neturime. Tačiau, deja, turime pripažinti, kad Lietuva priklauso šalims, kuriose itin didelis politinis susvetimėjimas. Tai nereiškia, kad esame tokie vieninteliai. Daugumoje Rytų ir Vidurio Europos šalių situacija panaši, nes jas sieja bendras istorinis likimas. Tačiau tas susvetimėjimas Lietuvoje kartais yra gilesnis nei kitose šio regiono šalyse ir atsiskleidžia dideliu nepasitikėjimu valdžios institucijomis, nusivylimu. Tai matome iš nenoro dalyvauti rinkimuose. Taigi mąstant apie tai, kuo esame šiek tiek išskirtiniai, galima būtų įvardyti politinį susvetimėjimą.

Galbūt tai vėlgi susiję su lietuvių galvojimu tik apie save, individo išgyvenimu, nes politika juk yra viešas bendruomenės reikalų tvarkymas. Vadinasi, jei nėra svarbi bendruomenė, gyvenimas kartu, nebus svarbi ir politika…

Iš dalies taip, tačiau tai nereiškia, kad žmonės, nutarę neiti į rinkimus dėl įsitikinimo, jog Lietuvoje nėra padorių politikų arba jie visi yra korumpuoti, nevertina bendruomenės. Kai pakalbi atviriau, matyti, kad žmonės nėra visiškai susvetimėję, jiems nėra svetimas kitų žmonių skausmas, išgyvenimai. Tačiau žmonės dažnai iki galo nesuvokia, kiek daug jie gali patys nuveikti, jeigu tik sugebėtų bendradarbiauti su kitais savo bendruomenės nariais ir spręsti, pirmiausia, vietos problemas. Nekalbant jau apie tai, koks svarbus demokratijoje piliečių dalyvavimas rinkimuose.

Jeigu kalbame apie pilietinį aktyvumą, galbūt tai yra grynai pragmatinis aspektas. Žmogus neretai galvoja, kodėl jis turi stengtis, kad kažkas gero būtų padaryta ne jam, o kitiems. Arba pragmatiškai mano, kad geriau patylėti ir leisti pasireikšti kitiems.

Kalbant apie žmonių motyvaciją, kas galėtų motyvuoti arba atvirkščiai – nemotyvuoti, pragmatiškumas, žinoma, veikia. Tačiau veikia ne tik tai. Dalis žmonių tikrai aktyviai dalyvautų, tačiau jiems pristinga drąsos, įgūdžių. Sovietmečiu žmonės negalėjo įgyti nei žinių, nei įgūdžių, reikalingų pilietiniam ugdymui.

Kitas dalykas – socialiniai tinklai. Jei kalbėsime apie emigraciją, suprasime, kad šis procesas yra susijęs su tais socialiniais tinklais, t. y. žmonės važiuoja šeimomis. Kartais išvykstama ne dėl to, kad čia nėra darbo, o todėl, kad išvažiavo tavo draugai, šeima. Taigi pilietiniam aktyvumui socialiniai tinklai yra labai svarbūs. Svarbu, ar savo aplinkoje turi žmonių, kurie tave pakviestų dalyvauti, pavyzdžiui, vienoje ar kitoje bendruomeninėje talkoje.

Jeigu sulauki kvietimo iš tau asmeniškai reikšmingo žmogaus, tai padaryti yra lengviau. Atlikti kokybiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kodėl žmonės dalyvauja ar nedalyvauja, rodo, kad žmonės būtų aktyvesni, jei kartu dalyvautų ir jų draugai ar pažįstami. Tačiau artimoje aplinkoje tokių žmonių nėra daug. Apskritai pilietiškai aktyvių žmonių Lietuvoje nėra daug.

Taigi matau ne tik pasvertą pragmatizmą, bet ir trumparegišką savanaudiškumą. Daug kam šiandien gaila savo laiko prisijungti prie kaimynų ir aptvarkyti aplinką, tačiau ilgalaikė perspektyva parodo, kad gyvendamas geresnėje aplinkoje žmogus kitaip jaučiasi. Juk tai yra lygiai taip pat racionalu, tik žvelgiant į tolimesnę perspektyvą. Negalima suvesti tik į vieną veiksnį, reikia atsižvelgti ir į kitus dalykus.

Bent jau anksčiau sociologiniai tyrimai rodė, kad didžioji skirtis tarp kairės ir dešinės, t. y. žmonių, balsuojančių už kairiąsias arba dešiniąsias politines jėgas, susijusi su praeities vertinimu. Dešinieji praeitį vertina blogai, o kairieji ne taip blogai, kartais net gerai. Ar ši koreliacija išlikusi ir dabar?

Taip, tokia koreliacija išlieka, tačiau reikėtų pakalbėti šiek tiek išsamiau. Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų negali identifikuoti savo politinių pažiūrų kairės – dešinės skalėje. Į šį faktą turime atsižvelgti, nes tų neapsisprendusiųjų Lietuvoje yra mažiausiai trečdalis. Kažkiek įtakos kairumui ar dešinumui turi ekonominės nuostatos, t. y. ar pasisakoma už didesnį valstybės kišimąsi, ar už liberalesnes nuostatas. Taip pat įtakos turi moralinis konservatyvizmas ir liberalizmas.

Tačiau iš visų turimų rodiklių geriausiai įvardyti šią dimensiją leidžia sovietinės praeities vertinimas, kuris labiausiai susijęs su tuo, ar žmogus jaučiasi išlošęs dėl politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų, ar, priešingai, pralošęs. Taigi kol kas matome tą koreliaciją, tačiau ji nėra labai stipri. Kita vertus, įtakos kairės – dešinės identifikacijai turi ir tai, už kurią partiją žmonės balsuoja, t. y. pati partinė identifikacija. Kartais ji lemia dar daugiau nei praeities vertinimas.

Kalbant apie lietuvių vertybes, regis, matome tik negatyvų vaizdą: esame netolerantiški, individualistai savanaudžiai, nelinkę bendradarbiauti, politiškai susvetimėję ir pan. Ar yra vertybių, į kurias galėtume atsiremti ir vadinti mūsų stiprybe?

Labai sudėtinga taip paprastai imti ir įvardinti teigiamas vertybes. Tačiau drįsčiau teigti, kad lietuviai tikrai nėra blogesni už kitų Europos šalių gyventojus. Turime pagaliau atsikratyti paplitusio požiūrio, kad viskas pas mus yra tik blogai. Taip tikrai nėra. Pavyzdžiui, jaunoji mūsų karta dabar yra daug laisvesnė, labiau akcentuoja atkaklumą ir ryžtingumą siekiant savo tikslų. Jaunoji karta labiau nei senoji akcentuoja savarankiškumą.

Taigi pozityvių poslinkių tikrai netrūksta, ir kai kurios mūsų raidos tendencijos nuteikia optimistiškai. Turime pripažinti, kad nors ir iš lėto, bet mūsų pilietinis aktyvumas, bendruomeniškumo jausmas per tuos dvidešimt metų tikrai padidėjo. Galbūt reikėtų aktyviau ieškoti sprendimų dėl per didelio nusivylimo politika. Ypač jaudina faktas, kad jaunesni žmonės yra pasyvesni politiškai už vyresnius.

Tačiau yra tokių vertybių, kurias sunku vienareikšmiškai įvardinti geromis ar blogomis. Pavyzdžiui, šeimos vertybės. Kai kalbame apie vyro ir moters vaidmenį šeimoje, lietuviai vis dar išpažįsta tradicines vertybes, pavyzdžiui, kad vyras ir moteris prie šeimos išlaikymo turi prisidėti ne vienodai.

Arba lietuviai ne visuomet pritaria teiginiui, kad vyras taip pat sėkmingai gali rūpinti vaikais, kaip ir motina. Kita vertus, liberalėjame toleruodami ištuokas, pasirinkdami gyvenimą nesusituokus, mąstydami, kad apskritai santuoka yra atgyvenęs dalykas. Pagal šiuos aspektus Lietuva yra kažkur per vidurį. Aišku, nerimą kelia didėjantis ištuokų skaičius, nes tai, atrodytų, prieštarauja toms tradicinėms vertybėms. Tai reiškia, kad pirmaujame ne pozityviomis liberaliomis vertybėmis, bet ištuokų skaičiumi. Tačiau ir kitos Europos šalys turi savo rykštę.

Tai apibendrindami galime pasakyti, kad lietuviai yra normali Europos tauta. (Šypsosi – red. past.)

Tikriausiai taip. Esame normali Europos tauta ir labai smarkiai iš kitų neišsiskiriame. (Šypsosi – red. past.)

Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukoje: sociologė Rūta Žiliukaitė.

2011.12.21


Prisijunkite prie diskusijos