Ko jau ko, bet negerovių pasaulyje niekad ne stoka. Štai baigėme trijų dienų valstybinį gedulą dėl kaimyninę Lenkiją ištikusios neįtikėtinos nelaimės. Dabar jau galima ramiau, be užuojautos ašarų, pakalbėti apie gedulo metu kilusius klausimus. Pirmiausiai reikėtų nepamiršti, kad istorijoje ir šiandienos pasaulyje plačiau besižvalgantis žmogus neturi leisti nei džiaugsmo nei liūdesio ašaromis praskiesti jo visuomenines smegenis. Tai galioja ypač valdžios žmonių ir viešąją nuomonę formuojančioms galvoms. Manding Lenkijos tragedijos reikšmės Lietuvai vertinimas trijų dienų valstybiniu gedulu buvo atliktas matuojant kreivoku istoriniu masteliu.
Taip atrodo atsisukus į asmeniškai pergyventus istorijos metus ir šiandien žvelgiant į tuščią plotą, kuriame turėtų stovėti ant daugelio ramsčių pakeltas LAISVĖS KOVŲ paminklas mūsų pačių Didvyriams ir Didmoterėms. Be to, šis gedulas iškėlė klausimą: ar nereikėtų mūsų daugiamečių “katynių“ ir okupantų žudikiškų “avarijų“ aukas pagerbti vienos dienos valstybiniu gedulu metuose?
Todėl, kai įsijungiame į svetimą gedulą, būtina į tokio įsijungimo istorinio vertinimo lygtį pirmiausiai įterpti istorinius “žinomuosius“, paženklinant juos “+“ ar “–“ ženklais. Pirmiausiai šiemet neįmanoma neatsigręžti į tokį stambų “žinomąjį“ kaip Žalgirio Mūšį. Prie to skaitytojai neleistų pamiršti Suvalkų Sutarties želigovskijados ir ultimatumo “gerų kaimyninių santykių“ atstatymui. Tam tiko liaudies išminties gabalėlis: “Per gvoltą bučiuojant dvasia smird“.
Generolo Plechavičiaus Vietinės Rinktinės “plechavičiukai“, ko gero, pasidomėtų, ar lygtin telpa “Armija Krajova“? Tai duoda progą įsiterpti su pašaline mintimi, netiesiogiai susijusia su tema. Jau būtų metas vietoje “Vilniaus kraštas“ naudoti “Vilnija“, kaip Suvalkija, Aukštaitija ar Dzūkija. Terminas “Vilniaus Kraštas“, dėl slaviško “kraj“ vertimo savyje turi istorinį kartėlį. Turint mintyje rusenantį radikalų separatizmą, gali sukelti problemas ateityje.
Aišku, jog malonu girdėti Lietuvoje besilankančių užsieniečių vadovų, jų tarpe ir lenkų, komplimentus Lietuvos sostinei – Vilniui: “Vilniuje jaučiuosi kaip namie“. Vienok istorikai gal galėtų tą posakį prisegti ir Muravjovui ir Želigovskiui. Nežinia, ar šių dienų komplimentų autoriai nekalba, anot Amerikos indėnų, “skeltu liežuviu“.
Girdime teigimų, jog ši didi Lenkijos nelaimė suartins ją su kaimyne ir “strateginiu partneriu“ Lietuva. Tuomi tektų tik džiaugtis. Tai, be abejo, palengvintų patirti, ar lenkų mums statomi reikalavimai dėl raidyno ir lenkiškai rašomų gatvių pavadinimų taikomi tolygiai ir kitose valstybėse? Kai kuriose jų lenkų yra daugiau, negu Lietuvoje. Ar lenkai už raidyno jų pasuose “teisę“ kovoja ir kitoms tautinėms mažumoms Lietuvoje, ar siekia išimties tik sau, pažeminant kitas mažumas?
Panašaus aiškumo reikalauja ir “lenko korta“. Ar ji tolygiai naudojama visur ES valstybėse ir, aišku, Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir JAV? Grįžtant prie katastrofos ir Katynės, aišku, kad įvykių vertinimą veikia asmeninės pažintys. Juk LR vadovai bendravo draugiškai diplomatiniuose reikaluose su katastrofoje žuvusiais Lenkijos vadovais. Buvo bendrų interesų derinimo ne tik ES politikoje. Būta Lietuvai naudingų sutarimų, apie kuriuos viešai nekalbama. Tad LR vadovus daug giliau paveikė jų kolegų lenkų žūtis prie Katynės, negu daugumą LR piliečių. Tuo būdu tai palietė ir mane. Kai du sąmokslininkai – naciai ir sovietai sutriuškino didvyriškai kovojusių lenkų gynybą, lenkų kariai traukėsi į Lietuvą. Jiems internuoti ir Lietuvos suverenitetą apsaugoti buvo paskelbta mobilizacija. Kaip mobilizuotas atsargos karininkas su lenkais susidūriau Kėdainiuose ir vėliau Žagarėje, kur daug jų buvo apgyvendinta.
Todėl Katynė man buvo asmeniškai opus klausimas. Atsidūręs JAV, stipriai remdavau spaudoje ir politiniuose susibūrimuose JAV lenkų pastangas skelbti kruviną tiesą. Šiuo metu į lenkų ir lietuvių bendravimo vertinimo lygtį su nemažais pliusais turėtų būti įterpti “žinomieji“, kaip Mažeikių Nafta (ne Maskvos rankose) ir JAV (pagaliau) Lenkijos teritorijoje išdėstomos gynybinės “Patriot“ priešraketinės JAV raketos. Tai negali nesustiprinti saugumo jausmo raketų pašonėje esantiems lietuviams. Ypač priedu prie Šiaulių oro uoste tupinčių NATO naikintuvų eskadrilių.
Vienok nepamirština, kad visada tautoms gresia dvasinė ir ekonominė invazija. Ypač iš save aukštinančių ir kitus žeminančių kaimynų. Neužsimerktina prieš tokią galimybę ir Lietuvos su Lenkija santykiuose šiandienėje Europoje. Ypač akivaizdoje dažno lenkų keliamo įtartino šurmulio, į kurį perdaug nuolankiai atsiliepia šių dienų “lenkomanai“. Laimė, apie tai gan aiškiai kalba gražus būrys patriotizmo fronto autoritetų.
2010.05.05
