“Ryto” draugija įkurta 1913 metais. Pirmasis jos vadovas – kunigas Jonas Steponavičius. Draugija įsikūrė Vileišių rūmuose. Per pirmuosius trejis metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. 1922 metais Jono Basanavičiaus bute “Ryto” draugijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Petras Kraujalis, šias pareigas ėjęs iki mirties 1932 m. jį pakeitė kunigas Kristupas Čibiras, o po jo mirties 1942 m. draugijai vadovavo būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Kai kurie skaičiai. 1927 m. “Rytas” išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų su 4000 mokinių, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). 1932-1935 m. uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarius 100 lenkiškų mokyklų, 1938 m. buvo uždrausta ir “Ryto” draugija.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviškų mokyklų steigimu susirūpino „Vilnijos“ draugija. 2003 m. „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimierui Garšva pasiūlė atkurti Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“. 2004 m. balandžio 3 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje įvyko suvažiavimas. Išrinkta dvidešimties narių taryba ir trijų narių valdyba. Pirmininku tapo Algimantas Masaitis, draugijai vadovaujantis iki šiol.
Draugijos tikslai: šviesti Vilniaus krašto gyventojus, padėti jiems mokytis valstybinėse įstaigose, kelti mokytojų kvalifikaciją, šelpti mokyklas; rūpintis, kad Lietuvos piliečiai ir etninių žemių lietuviai turėtų sąlygas mokytis ir bendrauti lietuvių kalba; plėtoti valstybinės kalbos statusą.
XXX
Sausio 30 d. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje įvyko “Ryto” draugijos 100-mečio sukakties minėjimas-konferencija.
{sigplus}straipsniu_8/afren{/sigplus}
Ką mes šiandien žinome apie šią šimtametę draugiją? Turbūt labai nedaug. O apie lietuviškos spaudos draugimą, knygnešius? Šį tą esame girdėję. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas… jaunajai kartai, tikiuosi, irgi teko girdėti, kai kurie bent jau ant litų banknotų matyti. O kunigas Jonas Steponavičius, Mečislovas Reinys, Petras Kraujalis, kunigas Kristupas Čibiras ir daug kitų vardų, nusipelniusių didelės pagarbos ir nenusipelniusių užmaršties? Ar žodžiai šiaudinė pastogė, balanos gadynė, vargo mokykla mums dar ką nors sako, primena?
Konferencijoje jaunimo, kaip paprastai tautos kultūros istorijos renginiuose, nebuvo, pranešimų jie negirdėjo. Gal kada tie pranešimai bus išleisti atskiru leidiniu, bet ar daug kas juos skaitys? O štai Nacionaliniame muziejuje tą vakarą konferencijos dalyvių atidarytoje parodoje jie galėtų, gal net privalėtų apsilankyti: mokyklomis, klasėmis, mokytojų vadovaujami. Studentams ši paroda taip pat būtų labai naudinga, nes nehumanitarinių specialybių universitetuose jie tautinės kultūros, tautos istorijos beveik nečiupinėja, taigi dažnas taip ir lieka tik su mokyklinėmis, nuolat blunkančiomis žiniomis ir supratimu.
XXI a. lietuvių tautos atžalos, nesiskiriančios su mobiliuoju telefonu ir kompiuteriu – praėjusio šimtmečio antrosios pusės stebuklais, – galėtų palyginti šiaudinėse pastogėse “Ryto” draugijos įkurtas vargo mokyklas balanos gadynės laikais su savo klasėmis, salėmis, rašymo priemonėmis. Įspūdinga paroda (nuotraukos, senieji plakatai, raštai, istorinė draugijos vėliava), verta visokeriopo dėmesio, akivaizdžiai parodanti, per kokius vargus, net kančias, mes atėjome į šiandieną, kaip žemai turėtume nusilenkti tiems šviesuoliams, kurie mus – naikintus ir niekintus – apsaugojo nuo išnykimo.
Jubiliejinė “Ryto” draugijos konferenciją atidarė muziejaus šeimininkė Birutė Kulnytė.Po jos pirmas draugiją pasveikino žilagalvis akademikas Zigmas Zinkevičius, daug savo darbų skyręs rytų Lietuvai ir kaip mokslininkas, ir kaip buvęs Švietimo ir mokslo ministras. Labai svarbus jubiliejus. Tautą gali išgelbėti tik tvirta šeima ir mokykla. Impulsą davė “Ryto” draugija. Esu laimingas jus matydamas. Linkiu sėkmingo darbo.
Draugiją sveikino, jos pirmininkui Algimantui Macaičiui įvairius apdovanojimus perdavė Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Numgaudis (turim prisiminti tuos, kurie buvo pirmieji, nulenkime galvas prieš kiekvieną mokytoją, dėjusį mūsų valstybės pamatus. Ačiū mokytojams, kurie dirbo mažai pastebimą, neįvertintą darbą. Džiaugiuosi, kad “Ryto” draugija atsikūrė.); Edukologijos universiteto rektorius Gaižutis (Daugybė iššūkių yra dabar, o tada jų buvo daugiau, ir saujelė Lietuvos inteligentų ėmėsi darbo ir atsilaikė. Yra nemokšų, pašlemėkų, kurie neįvertina to, ką turime. Džiugu, kad “Ryto” draugija prikelta skrydžiui į ateitį); Kultūros ministerijos darbuotoja Irena Seliukaitė (Esu šito krašto vaikas, nuo Tverečiaus. Prieš šimtą metų čia triūsė lietuvybę išsaugoti pasiryžę šviesuoliai, ir jie labai daug padarė, o šiandien ką ten matome? Kultūrinė dykra. Mokyklos uždaromos, Tverečiuje net pradinės nėra. Kas bus toliau? Kito šimtmečio čia gali ir nebūti. Vilnijos, “Ryto” draugijos stengiasi, kad lietuvių tapatybė būtų išsaugota).
“Ryto” draugijos pirmininkas A.Macaitis padėkojo draugiją ir jį asmeniškai sveikinusiems konferencijos svečiams. Prieš 100 metų būrelis inteligentų “Ryto” draugiją sukūrė nesant nei valstybės, nei mokytojų, nei vadovėlių, – sakė jis. – Kiekvienas širdyje nešiojo Lietuvą. Tada buvo tokie laikai: jeigu galėjai tapti mokytoju, bet juo netapai – išdavei Tėvynę. Daug pasakanti anų laikų sentencija. Ir šiandien mokytojai turi pasikalbėti su savim: ką daryti?
Paskui buvo išneštos gėlės ant Vilniuje palaidotų “Ryto” draugijos pirmtakų (Kraujalio ir Čibiro) kapų, ir konferencija pradėjo darbą.
XXX
Iš to, kas čia pasakyta, net beveik nežinančiam XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos galima suprasti, kad konferencijoje buvo kalbama apie pirmąsias rytų Lietuvos (ir ne tik) lietuviškas mokyklas, bibliotekas, skaityklas, įkurtas šiaudinėse pastogėse carinės Rusijos priespaudos, Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių ir lenkų okupacijos metais.
Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vida Pukienė perskaitė pranešimą “Lietuvių švietimo draugijų steigimas ir veiklos pradžia panaikinus spaudos draudimą”, aptarė carinės Rusijos įstatymus, sudariusius galimybę steigti lietuvių švietimo draugijas.
Lietuvių spaudos draudimo panaikinimas faktiškai reiškė oficialų lietuvių tautos pripažinimą de facto, todėl atsirado palankesnės kultūrinės – organizacinės veiklos bei tautinio švietimo galimybės. Caro vyriausybė išleido įstatymus švelninančius rusifikaciją, sudarančius, nors ir ribotas, galimybes tautiniam švietimui, – sakė pranešėja.
XX amžiaus pradžioje didžioji dalis lietuvių inteligentų buvo dvasininkai. Organizacinė drausmė, materialinė padėtis bei tradicijos (nuo XV a. švietimas buvo konfesinės inteligentijos rankose) – palankios aplinkybės, kuriomis pasinaudojusi lietuvių dvasininkija įsteigė pirmąsias švietimo draugijas. Neatsitiktinai pirmieji „Laikinomis taisyklėmis dėl draugijų ir sąjungų“ pasinaudojo Suvalkų gubernijos dvasininkai. Mat šioje gubernijoje, priklausiusioje Lenkijos karalystei Rusijos administracijos suvaržymai buvo švelnesni. 1906 m. gegužės 15 d. Suvalkų gubernatorius patvirtino lietuvių katalikiškos švietimo draugijos „Žiburio“ įstatus.
Ji gavo teisę veikti visoje Suvalkų gubernijoje. Po mėnesio, tų pačių metų birželio 25 d., Kauno gubernnijoje įsteigta „Saulės“ draugija. Gerokai vėliau, 1912 m. lapkritčio 29 d. Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą gavo švietimo draugija „Rytas“, numačiusi platinti švietimą Vilniaus gubernijos lietuvių tarpe. „Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugija„Rytas“ patvirtinta…“ – rašė draugijos pirmininkas kun. Jonas Steponavičius atsišaukime į visuomenę. Draugijų steigimo iniciatoriais ir vadovais buvo žinomi XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjai, lietuvybės platintojai kunigai – Motiejus Gustaitis, Justinas Staugaitis, Konstantinas Olšauskas, Jonas Steponavičius.
Švietimui platinti draugijos numatė konkrečias priemones. Visos draugijos įsipareigojo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiems, vidurines bei specialiąsias mokyklas, knygynus ir skaityklas, šelpti besimokantį jaunimą
Steigti mokyklas dėstomąja lietuvių kalba buvo sudėtinga, nes caro valdžios įstatymai numatė Vilniaus ir Kauno gubernijose dėstyti lietuvių kalba tik tikybą ir lietuvių kalbą.
Pirmąją lietuvišką vidurinę mokyklą – Marijampolės mergaičių progimnaziją įsteigė „Žiburio“ draugija. XX amžiaus pradžioje mergaičių mokymas buvo aktualus, o tuo pačiu ir naujas reiškinys. To meto vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose mokėsi daugiausia berniukai, nes visuomenėje vyravo nuomonė, kad mergaitėms mokslas nereikalingas.
Tautiškumas ir katalikybė XX amžiaus pradžioje buvo neatsiejami dalykai, todėl katalikškų draugijų mokyklose ypatingas dėmesys buvo skiriamas tautiškumui ir krikščioniškosios moralės ugdymui. Akcentuojamas mokyklos ir šeimos santykis. Šioje srityje išskirtinis vaidmuo teko rašytojai Marijai Pečkauskaitei (Šatrijos Raganai).
Svarbiausia specialioji mokykla švietimo draugijų įsteigta XX a. pradžioje buvo „Saulės“ draugijos pedagoginiai kursai. Tiesa, sumanymas buvo įsteigti mokytojų seminariją, tačiau carinė valdžia mokytojų rengimo paleisti iš savo rankų nenorėjo. Todėl leido atidaryti tik perengiamuosius kursus suaugusiems. Juose 1908-1914 metais mokėsi 545 asmenys, norintys gauti pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją, egzaminus išlaikė 106 asmenys. Tokio tipo kursus bandė atidaryti Marijampolės „Šviesa“ ir „Vilniaus aušra“, tačiau negavo leidimų. Pedagoginiai kursai Kaune buvo pirmoji nacionalinių pedagogų kadrų rengimo mokykla. Akcentuotina, kad šioje mokyklose dauguma klausytojų buvo moterys ir merginos.
Augant klausytojų skaičiui iniciatyvus ir energingas draugijos pirmininkas kun. Konstantinas Olšauskas sumanė pastatyti pastatą (Saulės rūmus), kuriame tilptų visos Kauno draugijos mokyklos, veiktų bendrabutis. 1913 m. atvėre duris Saulės rūmai. Tai buvo pirmasis lietuvių visuomenės iniciatyva ir lėšomis pastatytas pastatas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jis tapo lietuvybės žadinimo bei tautinio katalikiško ugdymo centru.
Svarbus darbas, apimantis didesnę lietuvių visuomenės dalį, ypač kaimo gyventojų, buvo bibliotekų ir skaityklų steigimas. Savo veiklos pradžioje draugijų skyriai pirmiausia rūpinosi bibliotekų ir skaityklų atidarymu, nes jos reikalavo mažiau finasinių investicijų, o ir bibliotekininką surasti buvo lengviau nei mokytoją. Daugiausia bibliotekų įsteigė „Žiburio“ draugija, per 1907-19011 metus net 53 bibliotekas. „Ryto“ draugija 1913-1915 m. pradžioje įsteigė 13 bibliotekų ir skaityklų. Draugijos organizavo lietuviškus vakarus, vaidinimus, chorus. Ši veikla buvo vienintelė tautinė kultūrinė programa Lietuvos kaimo žmonėms.
Lietuvių švietimo draugijų, įsteigtų po spaudos draudimo panaikinimo veikla reikšminga tuo, jog davė pradžią tautinės švietimo sistemos formavimuisi. Ji apėmė visas svarbiausias švietimo sistemos grandis: pradinį, vidurinį ir specialųjį mokymą (tame tarpe ir mokytojų rengimą). Draugijų įsteigtose mokyklose reikšėsi svarbiausi tautinės mokyklos bruožai: dirbo lietuviai mokytojai, dėstoma lietuvių kalba, mokiniai supažindinami su savo tautos kultūra, istorija, geografija, diegiama katalikiška moralė ir dora.
Draugijoms vadovavo ir dirbo mokytojais žmonės daug nusipelnę lietuvių švietimui ir kultūrai. Tai dvasininkai – Motiejus Gustaitis, Justinas Staugaitis, Konstantinas Olšauskas, Juozas Tumas –Vaižgantas, pedagogai –Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Sofija Kymantaitė – Čiulionienė, Tomas Ferdinanadas Žilinskas,Jonas Vokietaitis ir kt.
Dr. Alma Lapinskienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) perskaitė pranešimą “Vilniaus kraštas “Ryto” aušroje”.
XX a .pradžioje, kai Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis ir kiti šviesuoliai, rūpindamiesi Rytų Lietuvos švietimu kūrė “Ryto” draugiją, XX pradžioje Vilniaus kraštas tebebuvo Rusijos imperijos dalis, rusifikacijos ir polonizacijos kirčių kapojamas jos pakraštys. To meto Vilnius, caro imperijos provincijos miestas, buvo ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos centras, lietuvių inteligentų traukos miestas, kuriame telkėsi aktyviausi protai, o jame vykstantys procesai lėmė viso krašto raidą. Istorikas Tomas Balkelis studijoje „Moderniosios Lietuvos kūrimas“ rašo: „Inteligentai, suvokę, kad savo politinių tikslų nepasieks atvira konfrontacija su imperija ir kad reikia sustiprinti silpnus saitus su visuomene, porevoliuciniu dešimtmečiu ėmėsi „taikaus kultūros darbo“. Patriotiniu šūkiu tapo ne revoliucija, o laipsniški socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Todėl šį dešimtmetį įvyko kultūrinio aktyvizmo proveržis, padėjęs sukurti ir išplėsti ištisą patriotinių ir kultūros draugijų, klubų, spaudos leidinių ir kitų institucijų tinklą.“
Inteligentai puikiai suvokė, jog modernios tautos ateities garantas greta tautinės kultūros ir profesionalaus meno yra mokslas ir švietimas. Paimsme arklą, knygą, lyrą – rašė Maironis. Eidami Lietuvos keliu šviesuoliai jau 1907 m. vasarį įkuria Lietuvių švietimo draugiją „Vilniaus aušra“ , o balandį – Lietuvių mokslo draugiją. „Vilniaus aušros“ tikslas buvo plėsti švietimą Rytų Lietuvoje, tačiau jau 1908 m. rudenį caro valdžia draugiją uždarė. Vilniaus krašto švietimu rūpinosi Lietuvių mokytojų sąjunga, Aušrininkai, Vilniaus lietuvių šelpimosi draugija, bet tai nebuvo pagrindinis jų veiklos baras. Todėl visomis išgalėmis buvo siekiama atkurti švietimo draugiją. Ir lygiai prieš 100 metų, 1913 m. sausio 31 dieną, į darbą stojo Vilniaus krašto švietimo draugija „Rytas“, 27-erius metus tarsi tvirtovė gynusi lietuvybę Rytų Lietuvoje (ir vėl ginanti šiandieną!). „Į organizacijas su žvirgždas, kurio joks malūnas nesutraiško,“ šiuos Jeronimo Cicėno žodžius patvirtina ir pagarbą kelianti „Ryto“ draugijos veiklos bei darbų istorija.
XXX
Plačiau pacitavau pirmuosius du pranešimus, nes gavau jų tekstus. Paminėtini pranešimai: dr. Aldonos Vasiliauskienės (Lietuvių katalikų mokslo akademija) pranešimas – apie pirmąjį “Ryto” draugijos pirmininką kunigą Joną Steponavičių, Lino Janulevičiaus (Mokslų akademijos Vrublevskio biblioteka) – apie “Ryto” draugijos veiklą 1915 – 1918 m., Gintaro Eremino (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) – apie lietuvių švietimą Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, habil.dr. Kęstučio Makariūno – apie “Ryto” draugijos pirmininką Petrą Kraujalį ir jo atminimo įamžinimą, doc. dr. Romo Juzefovičiaus (Edukologijos universitetas) – apie Kristupo Čibiro darbus “Ryto” draugijoje, habli. dr. Kazimiero Garšvos (Lietuvių kalbos institutas) apie “Ryto” draugijos atkūrimą mūsų laikais, Algimanto Masaičio, dabartinio “Ryto” draugijos pirmininko, – apie atkurtos draugijos veiklą 2004 – 2012 metais.
XXX
Konferencijai baigiantis prisėdau prie buvusio Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinio, nūnai žinomo fotomenininko, mano bičiulio Vytauto Ylevičiaus, kaip ir aš, konferencijoje daug fotografavusio. Kodėl, – šnibžda jis man, – vien tik apie praeitį? Net apie “Ryto” draugijos dabartį kalbant, niekas nemini rytų Lietuvai neišspręstų, šiandien iškilusių problemų? Ir aš visą laiką mintyse tuo stebėjausi. Ir nepažįstama mokytoja, šalia kurios sedėjau konferencijos pradžioje, tą patį man kalbėjo.
Rašydamas šį tekstą atsiverčiau “Ryto” draugiją sveikinusio akademiko Z.Zinkevičiaus knygą “Rytų Lietuva praeityje ir dabar” (1993). Pratarmėje jis, be kita ko, rašo: “Tiesos nesakymas, jos nutylėjimas tolygus melui. Praeities nežinojimas pakerta šaknis, iš kurių išaugta. Romėnai sakydavo “homines historiarum ignari semper sunt pueri” (istorijos nežinantys žmonės visuomet yra vaikai). Taigi su istorija žaisti negalima, kad ir kokių tikslų siektum. Tai negarbinga ir pragaištinga”.
Šitie žodžiai – ne “Ryto” draugijai, kuri tada dar nebuvo atkurta, ne dabartiniams mokytojams, juo labiau ne tiems švyturiams, apie kuriuos konferencijoje buvo pagarbiai kalbama, o apie dabartinius “šio krašto veikėjus, suinteresuotus palaikyti tokią padėtį, sąmoningai slėpti nuo žmonių istorinę tiesą”.
Konferencijos dalyviai, pranešimų autoriai puikiai žino, kas dabar dedasi pietryčių Lietuvoj, bet apie tai nekalba – vien tik apie praeitį. Apie dabartį – vienu kitu priekaištingu žodžiu, reikšminga užuomina. Tokių užuominų girdėjome iš vieno kito kalbėtojo, bet tik užuominų, kurių toliau nuo Šalčininkų gyvenantis jaunasis lietuvis, Lietuvos pilietis nesupras, nepastebės (o juk konferencijos pranešimus ir pasisakymus ketinama išleisti atskiru leidiniu būtent jam).
Ką apie mus pagalvojo konferencijoje ir parodos atidaryme dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikenecas, drąsiai demaskuojantis “dabartinius šio krašto veikėjus” ir visą mūsų valdžią? Ką apie mus pagalvotų tie lietuvių tautos patriotai, kuriuos šiandien taip giriame? Ką pagalvotų “Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštį – Vilniaus Golgota” išleidęs Mykolas Biržiška? Kas mums atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje apie rytų Lietuvai iškilusias problemas kalbame tik puse lūpų arba visai nekalbame? Jau neturime jokios vilties? Bijome ir savų “išrinktųjų”, kurie tautiškumo išsaugojimo problemas išbraukė iš savo darbų sąrašo, bijome ir “dabartinių šio krašto veikėjų”, kuriuos pliekia Ryšardas Maceikenecas, na dar Vilnijos draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva?
Nesakau, kad “Ryto” draugijos šimtmetį minint reikėjo vien apie tai kalbėti, bet bent vienas kartus pranešimas tikrai nebūtų buvęs palaikytas netaktišku išsišokimu. Manau, man pritartų dauguma tos iš esmės didžiai prasmingos ir reikalingos konferencijos dalyvių, nes jie karštai plojo jaunam kunigui “iš Lietuvos” (berods, nuo Panevėžio) Gediminui Jankūnui, kuris sakė, kad čia nedaug kas pasikeitę, lyginant su anais karų ir okupacijų laikais. Kunigai lietuvybės išsaugojimo darbuose nedalyvauja, jauni dvasininkai, skirtingai nei jų pirmtakai, nusišalinę nuo visuomeninių reikalų. Mes labai tolerantiški, bet jeigu kokie ateistai ko pareikalauja iš valdžios, jiems visokeriopa parama. Gyvenam neišspręstų problemų metu. Būkime atidūs, mumis siekiama manipuliuoti. Menkučiais pinigėliais tenkinamės. Kunigas pasiūlė akciją: vieną dieną – be televizijos, be serialų, be žmonos paieškų romui Radžiui. Smaginamės ir ritamės į mankurtizmą. Šaunuolis tas kunigas “iš Lietuvos”.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos
2013.02.04
