„Čia nėra antisemitizmo ir niekada nebuvo“, – štai frazė, kurią “Haaretz” korespondentas Anshelas Pfefferis girdėjo Azerbaidžiane kiekviename žingsnyje. Ir tai šalyje, kur 95 procentai gyventojų – musulmonai šiitai, o iki Irano – penki žingsniai.
Tiesa, azerbaidžaniečiai ir žydai pragyveno šalia vieni kitų daugiau kaip 2500 metų, engiami įvairių imperijų, pasakoja autorius. Daugelis šiitų nusiteikę tolerantiškai, azerbaidžaniečių kultūra gana sekuliari. Izraelio ir Azerbaidžano strateginis aljansas galingas. Prezidentas Ilhamas Alijevas dažnai lankosi žydų centruose.
Bet autorius prisimena karą dėl Kalnų Karabacho, o taip pat pastebi: „kleptokratinis režimas muša demonstrantus, savavališkai kiša į kalėjimus žurnalistus ir taiso rinkimų rezultatus“.
A.Pfefferio nuomone, žmogaus teisių situacijos „lakmuso popierėlis“ – tai požiūris į žydus. Tačiau Azerbaidžano ir „Putino Rusijos“ patirtis iškėlė jam klausimą: „Ar gali diktatorius blogai elgtis su savo tauta ir gerai – su žydais? O jeigu jo veiksmai paaiškinami viltim gauti „žydų lobistų“ globą Vašingtone?
“Coordination Forum for Countering Anti-Semitism”duomenimis, 2012 metais Azerbaidžane užregistruotas tik vienas antisemitinis incidentas: rusų žurnalistas Vladimiras Solovjovas gavo antisemitinių laiškų po to, kai pasmerkė “Azerbaijan Airlines”už tai, kad į reisą neįleido armėno.
„Tikriausiai neverta daryti išvadų iš vieno atsitikimo, bet atrodo, kad žydus pakenčia ir gina, kai jie elgiasi kaip lojalūs Azerbaidžiano piliečiai“, – apibendrina autorius. Bet ar saugos I.Alijevas žydų bendruomenę, jei prie protestų prisidės jauni žydai?
Tikra mažumos saugumo garantija gali būti tik demokratija, o ne palankus diktatoriaus požiūris, – baigia autorius.
Nuotraukoje: azerbaidžanietės nacionaliniais drabužiais.
Šaltinis: “Ha‘aretz”
2013.03.14
