Samdomus žudikus primenantys “knuckle draggers” oficialiai neegzistuoja


Print

Amerikietiška specialiųjų operacijų grupė – labiausiai įslaptintas CŽV padalinys. Tai – ne klasikiniai šnipai, kaip mes juos įsivaizduojame, tai – paramilitaristai, JAV žvalgybos valdybos superslaptojo padalinio vaikinai, tikrieji “rembo”, prisidengę vietos gyventojų skraiste. Jiems galima daugiau, negu kitiems kariškiams. Jie gali organizuoti sabotažą, partizaninį judėjimą, jie gali papirkinėti. Jiems buvo leista žudyti. CŽV žargonu kalbant, šie vaikinai vadinami “knuckle draggers”, – sakė CŽV operacijų rengimo skyriaus agentas Vorenas Marikas.

1990-aisiais jis vadovavo Sadamo Huseino nužudymo planams. Kaip žinoma, tuometinio JAV vadovo Bilo Klintono administracija tokio plano atsisakė “valstybinio perversmo” naudai. Tačiau toks perversmas neįvyko. Ir Marikas, ir kiti CŽV agentai, jau pasitraukę iš operatyviosios veiklos, viename amerikiečių leidinyje pasakojo, kad, jų manymu, žvalgybos tarnyba JAV užsienio politikoje vėl vaidina šaltojo karo laikų vaidmenį. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas padaliniams, vykdantiems slaptas operacijas. Prezidentas Džordžas Bušas joms teikė didelės reikšmės, ypač po sėkmingų veiksmų nuverčiant talibų režimą, po skaudaus smūgio “Al Qaedai”.

CŽV specialūs daliniai rengė dirvą karui Irake, panašiai kaip tai buvo daroma Afganistane. Jie pažymėdavo minų laukus, saugojo naftos šulinius ir amerikiečių bombonešiams nurodinėjo priešlėktuvinės gynybos taškus. Karinės kampanijos metu jie veikė pačiame Bagdade. Šie vaikinai visada turėjo pinigų, daug pinigų, šimtus tūkstančių dolerių, už kuriuos galima daug ką nupirkti, papirkti.

“Kunckle draggers” veikia per tarpininkus, nes pagrindinė jų taisyklė – niekada neišsišokti daugiau, negu reikia. Pavojingam, sudėtingam darbui jie rengiami stovyklose Virdžinijoje ir Šiaurės Karolinoje. Sąlygos ten spartietiškos.

Dalinys iš šimtų Džeimsų Bondų į priešo teritoriją pereina nedidelėmis grupėmis po keturis – aštuonis žmones. Marikas pasakojo, kad, kai jie rengė Sadamo Huseino nuvertimo operaciją, buvo bandoma sukurti opozicinį frontą Mosule ir Kirkuke, ta opozicija turėjo masinti dezertyrus. Ir anksčiau, ir dabar visi agentai priešo teritorijoje veikė teturėdami tik pačius būtiniausius daiktus – telefoną, užrašų knygutę, ginklą, sprogmenų, šiek tiek asmeninių daiktų. Dažnai jie pasinaudodavo savo lėktuvais arba laivais, o, atsidūrę operacijos veiksmų vietoje, galėjo skraidyti rusiškais sraigtasparniais Mi-17, kaip tie agentai, kurie dalyvavo išsilaipinant Panšino terpeklyje į šiaurės vakarus nuo Kabulo.

Tačiau žymiausia šių dalinių arsenalo dalis – bepilotis aviacijos kompleksas – “Predator”, kuriame įrengtos didelio ryškumo videokameros ir prieštankinės raketos “Helilfire”. Būtent su šio lėktuvo pagalba buvo žudomi aukšto rango teroristai.

Specialiesiems CŽV daliniams po rugsėjo 11-osios suteikti papildomi įgaliojimai, padidintas finansavimas. Be to, prieš kiekvieną jų misiją prezidentas Bušas pasirašydavo ypatingą potvarkį (lethal finding), kuriame dėl suprantamų priežasčių būsimos operacijos detalės nenurodomos. Oficialiai tokie agentai neegzistuoja. Jiems leidžiama neprisipažinti dalyvavus nelegalioje operacijoje. Šie CŽV agentai primena samdomuosius žudikus, tačiau jie tokie nėra. Šių “terminatorių” variklis – “patriotizmas, o ne pinigai, nes gauna jie tik nuo 50 iki 70 tūkstančių dolerių per metus, priklausomai nuo ištarnautų metų”, – pasakojo buvęs specialiųjų operacijų dalyvis kariniuose “žaliųjų berečių” daliniuose.

Buvusį specialiųjų dalinių reikšmingumą sugrąžino nesėkmės Irake ir Afganistane. “Agentūrinis tinklas žymiai sustiprėjo po operacijų Afganistane”, – sakė buvęs CŽV kovos su terorizmu skyriaus vadovas Vinsentas Kanistraras. Tos operacijos tapo generaline visų būsimų karų prieš terorizmą repeticija. Baltieji rūmai tikėjosi, kad Irake neregimojo fronto kariai išsaugojo ir dar išsaugos tūkstančius taikių gyventojų gyvybių.

2011.06.21


Prisijunkite prie diskusijos