Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojams kunigo Roberto Pukenio pavardė žinoma. Seklbiame jo atsiųstus straipsnius, pamokslus, komentarus.
Kunigo Roberto Pukenio straipsniai pasižymi kuklumu, santūrumu, meile artimui. Net ir apie rimtas negeroves kunigas Robertas Pukenis kalba geranoriškai, nenorėdamas įžeisti nė vienos pusės. Jis visuomet pirmiausiai ieško to, kas mus jungia, vienija, o ne to, kas skiria, priešina ar skaudina.
Šiandien kunigas Robertas Pukenis – vėl mūsų svečias. Nūnai jis pasakoja apie savo bėdas, atvirai dalindamasis mintimis, kodėl taip sunkiai kelią skinasi jo sumanyti ir puoselėjami Santarvės Rūmai, kuriuos jis nori kuo greičiau pastatyti Panevėžyje. Tema sudėtinga, paini. Tikriausiai atsiras žmonių, kurie nepritars kunigo R.Pukenio pozicijai. Bet tai dar nereiškia, kad kunigas R.Pukenis neturi teisės viešai jos ginti. Idėja Panevėžyje pastatyti Santarvės rūmus, kuriuose būtų gera po vienu stogu medituoti visų religijų tikintiesiems, – graži ir prasminga.
Su kunigu Robertu PUKENIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Žurnalistas Gintaras Visockas.
Mano pirmasis klausimas: kaip vertinate žinią, kad kunigystės atsisakė vyskupo Jono Kaunecko padėjėjas generalvikaras Tomas Skrudupis? Ansčiau vyskupas sakydavo: “mano dešinioji ranka”. O dabar?
Kunigas Robertas Pukenis.
Ne mano kompetencijai priklauso atsakinėti į tokius klausimus.. Galiu tik tiek pasakyti, kad tai buvo geras, ramus, kruopščiai tvarkęs Panevėžio katedrą klebonas.
Gintaras Visockas.
Penkerius metus ir Jūs buvote vyskupo Jono Kaunecko generalvikaru. Bet buvote atleistas iš šių pareigų. Pasitraukėte savo noru?
Robertas Pukenis.
Nenorėčiau prisiminti praeities akimirkų. Šiandien turiu ir visada turėjau gyvenimo prasmę kunigystėje. Bet kokioje situacijoje noriu būti naudingas Motinai Bažnyčiai. Kiek sugebu, tai ir darau. Esu be galo užsiėmęs. Kitus teisti – ne mano pareiga. Leiskite ir Jums priminti, kad reikia ieškoti gražių pavyzdžių, ir būtinai jų rasite. Kristus nekaltas, jeigu Bažnyčioje žmogus (eilinis kunigas, ar vadovas) padaro klaidų. Evangelija atskleidžia pilnutinį humanizmą. Kiekvienas stenkimės gerai atlikti savo pareigas. O mes, kunigai, puoselėkime savo pašaukimą, nes gyvenimas yra slidus. Laikykimės drauge, gerbkime ganytojus. Žinoma, ir jie privalo įsiklausyti į kunigo balsą. Seminarijoje sakydavome: „sentire cum Ecclesia“ – jausti su Bažnyčia.
Gintaras Visockas.
Manau, esate idealistas, nors gyvenime matėte bei patyrėte visko. Jums dažnai tekdavo eiti prieš srovę. Jūs gerai informuotas, kas iš tiesų dedasi vyskupijoje? Pasitaiko akivaizdžios netiesos, nedėkingumo. Ar tokie dalykai Jūsų neglumina, nepalaužia tikėjimo gėrio pergale?
Robertas Pukenis.
Bažnyčia privalo būti jautri tiek pasauliečiams, tiek kunigams, kad, darydami gera, visi būtume suprasti teisingai. Ir deramai įvertinti. Be abejo, šiandien pasauliečiai jau visai kitokie, daugiau supranta Bažnyčios problemas. Dauguma jų linki jai gero: kad skleistų ramybę, palaikytų tautos dvasią, vadovautųsi tiesa. Labai skaudu ir liūdna, kad šiandien, kai Bažnyčia turi laisvę, nesibaigia skandalai.
Neužmirškime, žmogus suklysta, bet gali pasitaisyti. Panevėžio vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, dauguma – gerų, pasiaukojusių kunigų. Manau, kad ir vyskupas stengiasi. Bažnyčia negali būti radikali, teisdama žmogų. Norėčiau pabrėžti, kad sovietmetis padarė daug žalos mūsų sąmonei ir visai visuomenei, kurioje veikia Bažnyčia. Aš tik prašau: mylėkite ir ginkite Bažnyčios esmę – ji įsteigta Kristaus, todėl yra dieviška ir žmogiška.
Gintaras Visockas.
Pritariu šioms idėjoms. Tačiau neužmirškite, kad mes, inteligentai, ypač žurnalistai, esame kritiškesni. Kitokiais ir negalime būti. Mes norime, mes privalome matyti visas puses; ne tik gražiąją, bet ir tamsiąją. Norime žinoti, kokie kunigai ir vyskupai yra ne tik sakyklose, bet ir kasdieniame gyvenime. Visuomenė turi teisę žinoti, ką kalba ir kaip elgiasi Bažnyčios tarnai. Ar tiesa, kad Jūs siekiate įkurti Santarvės rūmus, jau net esate gavęs lėšų iš Popiežiaus sekretoriaus, o vyskupas priešinasi šiai idėjai? Jei priešinasi, tai kodėl?
Robertas Pukenis.
Viskas seniai praėję. Gal aš netiksliai papasakojau. Gali pasitaikyti nesusipratimų visur. Svarbiausia, kad esama vyskupo J Kaunecko dekretų, leidimo statyti. Dabar aš neskubu, nes slegia ekonominė krizė, žmonėms sunku gyventi. Todėl niekada iš eilinių tikinčiųjų neprašiau aukų, išskyrus nuo pajamų mokesčio – 2 procentus. Tikiuosi gauti lėšų iš Europos Sąjungos fondų. Esu labai nusivylęs Panevėžio politikais. Jie savo firmas, namus sutvarko greitai, o tautos labui neskiria laiko. Neturėtų jie būti tokie, kaip sovietiniais metais: pažadėdavo, o paskui užmiršdavo.
Prieš rinkimus pateiksiu tikslesnius apmąstymus. Aš, eilinis pilietis, aukoju savo laiką ir net kuklias lėšas, renku eksponatus, organizuoju, kad būtų įkurta rūpintojėlio šventovė (netikinčiąjam – muziejus). Ten laisvai galės visi svečiuotis nurodytu laiku. Turiu daug įvairiausių knygų ir eksponatų, kurie bus saugomi tame muziejuje ir toje bibliotekoje. Žinoma, Petkevičaitės Bitės bibliotekos neaplenksime. Tačiau politikai manęs beveik neremia. Tiesa, esu dėkingas seimo nariams dr. Egidijui Vareikiui, Kazimierui Uokai, Sauliui Pečeliūnui, Panevėžio miesto vicemerams Gintarui Šileikiui ir Petrui Narkevičiui, mero padėjėjai Gertrūdai Rinkūnienei.
Gintaras Visockas.
Kokia dilema iškilo dėl žemės mokesčių?
Robertas Pukenis.
Parlamentarams turi būti gerai žinomi įstatymai. Jeigu pilietis kuria ir daro gerus darbus visuomenei, jis negali būti apmokestintas už žemę, ypač kai iš jos pats negaunama jokio pelno. Ten nėra mano jokios aludės ar batsiuvio kiosko, ten driekiasi pieva ir tiek. O gerbiamiems deputatams irgi galioja bent jau minimalus mandagumas, valstybinis mąstymas. Štai pastačiau 10 rūpintojėlių iš piliečių pervestų 2 proc., taip pat JAV lietuvių aukų – papuošiau tą vietovę. Ačiū turėtų pasakyti, o ne psichologiškai šantažuoti, šaukti “neatleisime nuo mokesčių”. Keista, nes žinome pavyzdžių Vilniuje, kai Bažnyčiai priklausančiuose pastatuose veikia kavinės, restoranai, kurija už nekilnojamąjį turtą mokesčių nemoka, o pinigai už patalpų nuomą patenka į Bažnyčios sąskaitą. Tokius dalykus vyskupas J Kauneckas ir privalo paaiškinti gerbiamiems deputatams, kad man nereikėtų užsiimti popierizmu.
Lietuvoje dar nėra precedento, kad kunigas, rengiantis kultūrinį religinį židinį, neturėdamas privačios nuosavybės, juk viskas liks miestui ir Vyskupijai, būtų apkrautas mokesčiais.
Gintaras Visockas.
O kodėl pasirinkote pavadinimą „Santarvės rūmai”?
Robertas Pukenis.
Ieškant Europos Sąjungos fonduose lėšų, netinka bažnyčios pavadinimas, be to, didysis Popiežius nusipelnė, kad būtų pagerbtas jo vardas ir kultūrinėje plotmėje. Tie Santarvės rūmai turės Jono Pauliaus II vardą.
Jono Pauliaus II vardui pritarė gerbiamas vyskupas Jonas Kauneckas. Jis netgi davė sutikimą, kad būtų įvardintas Kurijos adresas: Upytės g. 3. Būtent čia bus mūsų viešosios įstaigos buveinė. Tikra tiesa, kad viskas yra suderinta tiek su Vyskupu, tiek su buvusiu Popiežiaus Sekretoriumi, kuris davė 10 000 eurų ir 10.000 dolerių eskizams. O žemės paieškos, jau prie vyskupo J Preikšo, surengtos irgi su Ordinaro palaiminimu. Turiu apie 15 laiškų, kuriuose vyskupas Jonas Kauneckas irgi prašė užsienyje lėšų Santarvės rūmams.
Apie 130 tūkst. litų jau išleista — eskizams, rūpintojėliams, eksponatams, vaizdo filmui sukurti.
Gintaras Visockas.
Tad kas dabar trukdo pradėti statybos darbus?
Robertas Pukenis.
Nėra teisinių kliūčių. Tereikia pasiimti statybos leidimų sąvadą, padaryti projektą, žinoma, parodyti Panevėžio Vyskupui. Norėčiau pateikti Ordinarui Jonui Kauneckui 2008 06 02 rašytą laišką be sutrumpinimų, kad viskas yra tvarkoje. Mat visada stengiaus būti vienybėje su vyresniaisiais. Štai tas laiškas.
„Privalau kanoninėje dvasioje raštu paaiškinti, kas bus šiuose Rūmuose, kas numatoma padaryti?
Projekto konkursą laimėjo K. Tomašėčio architektų grupė Nadruva. Projektas tik pradedamas kurti, bet jau skoningai išmąstytas vizualinis eskizas. Dar nėra žinoma, iš kokių medžiagų bus statomos sienos ir kitos detalės. Statyba vyks etapais. Pirmiausia pradėsime nuo katalikų bažnyčios. Šventovė apims 850 kv m., presbiterija 203, 8 kiv. m., koplyčia 114, 3 kv. m., mergaičių ir berniukų zakristijos, iš viso apie 1000 kv. m. Bus įrengtos 4 klausyklos ir vėliavoms atskiros patalpos. Presbiterijoje bus daugiau gėlių, kurios pajėgtų augti prie 10 laipsnių šilumos.
Taip pat numatomas balkonas ir visa bažnyčia bus išpuošta rūpintojėliais. Altoriaus centre – didžiausias rūpintojėlis. Šventovė turės aiškiai katalikiškos bažnyčios bruožus ir stilių.
Jeigu bus gauta daugiau pinigų, tai statybų metu, įrengsime kunigui butą ir muziejines patalpas.
Statybų metu svarbesnes detales derinsiu tirk su vietos Ordinaru, tiek su kompetinga Romos Kurijos institucija (pvz. Popiežiškąja Tarpreliginio dialogo Taryba), kad pastatas atliktų dvasinę misiją ir būtų garbė Bažnyčiai”.
Kas čia kam gali būti neaišku?
Tiesa, o kas tose muziejinėse patalpose sėdės, ar latvis, ar stačiatikių grupė, čia nesvarbu. Reikia tik džiaugtis, kad žmonės bendrauja, o kas nenorės – visada galės pasitraukti. Mane ištiko šokas, kai perskaičiau „Sekundėje” ( 2011 10 04) vėl Vyskupo „rūpestį“ neva dėl mokesčių. Kunigas, pasisavinęs dvarą, daro ką nori, o man pastatyti ir dirbti su žmonėmis ne tik religinėje, bet ir kultūrinėje plotmėje, trukdoma.
Vieno viešbučio savininkė siūlė už Bistrampolio dvarą pusę milijono litų Kurijai. Paliudijimai yra patikrinti, o dabar kiek Katedra gavo iš tos viešosios įstaigos? Gal būtų užtekę ir Panevėžio katedros vargonams? Reikia dėmesį nukreipti ten, kur reikia, kad vėl Labanoro ar kita bažnytėlė nesudegtų. O mes, pajutę tėvišką ganytojo ranką, žvilgsnį, nuveiktume žymiai daugiau. Reikia tausoti kiekvieno kunigo energiją ir laiką. Juk maža tauta stipri tik aukštesne kultūra, stipriu tikėjimu.
Gintraras Visockas.
Kai Šveicarijoje kilo ginčai dėl minaretų statymo, Šv. Sostas įsikišo, prašydamas nedrausti. O čia gi jūs liturgijoje ar vidaus bažnyčios tvarkoje nieko nekeičiate, tik bendraujate kultūrinėse sferose. Tereikia džiaugtis, kad periferijoje iškils mažas, bet įdomus, originalus religinis – kultūrinis centras.
Robertas Pukenis.
Tiesa, Popiežius Jonas Paulius II vyskupus ad limina vizito metu 1993 m. ragino, kad „remtumėte kunigų kultūrinę veiklą ir mylėtumėte juos”. (Egzistuoja netgi Popiežiškoji kultūros taryba). Iki Naujųjų metų apsilankysiu Savivaldybėje ir pateiksiu visus laiškus, kuriuose Kardinolas, Arkivyskupai iš Vatikano linki, kad realizuočiau savo projektą. Štai ir visa esmė.
Statybos vyks keliais etapais. Kultūros ir poilsio parke netoli Nevėžio upės jau rymo 10 medinių rūpintojėlių. Anksčiau ar vėliau iškils šioje vietoje ir šventovė, ir kultūrinis centras, skirtas Jono Pauliaus II garbei ir Panevėžio žmonių gerovei. Juk tiek daug teko dėl šito centro iškentėti, tad ir eisime iki galo. Nors kuklia dalelyte norėčiau prisidėti, kad tauta pakiltų iš sielos griuvėsių; mėgtų knygą, rūpintojėlį, šventovių tylą, mokėtų dirbti ir taikiai sugyventų su kitų pažiūrų ar tikėjimų žmonėmis. Dėkodamas akademikams, kultūros veikėjams už jų kilnumą, pažadėjau gauti Popiežiaus palaiminimą, kurį atvirutės formato dydžio būčiau padovanojęs:
Jo Šventenybė Popiežius Benediktas XVI suteikia apaštališką palaiminimą:
Viešosios įstaigos Jono Pauliaus II Santarvės rūmų įkūrėjams ir visiems jos dalyviams, kurie siekia pastatyti Jono Pauliaus II garbei skirtą šventovę, kad visada būtų santarvė su Dievu, šeimose, tautoje ir tarp visų Jūsų šalyje gyvenančių žmonių vyrautų sutarimas. O Lietuva visiems ir visada būtų gėrio, tikėjimo ir palaimos namai. Dėkojame, kad siekiate gyventi „meilės civilizacijos“ dvasioje, kurią skelbia Apaštalų Sostas.
Gintaras Visockas.
Kada sulauksite palaiminimo?
Robertas Pukenis.
Gaila, kad jo laukiu jau treti metai. Pateikiau prašymą kanonine tvarka. Kremlius tebevaldo visas svarbesnes valstybės sritis. Argi jis nori, kad Lietuva būtų tikinti, gyventų santarvėje laimingai; tai jis ir trukdo ypatingiau pagerbti Popiežių. Aš manu, kad yra tik taip. Faktai išlenda. Kai per televizijos laidą išgirdau nužudyto karininko Pociūno našlės sakinį: „Už tai, kad išardė komisiją tirti mano vyro žūties aplinkybes, jis (V.Ališauskas) gavo premiją būti ambasadoriumi prie Šv. Sosto“, aš tuo jau nebeabejoju. Jau reikia kažką daryti, verkti, melstis. Ir jūsų, intelektualų, sąmoningumas yra labai reikalingas bažnyčios atgimimui. Liūdna, kad yra tokių žmonių, kurie nebijo Dievo, bet bijo žmogaus. Jeigu reiks, sugrįšime prie šios temos dažniau.
Gintaras Visockas.
Dėkoju už pokalbį, linkiu kuo geriausios kloties. Dauguma pritaria, kad kuo greičiau pradėtumėte darbus. Stebisi Jūsų kantrybe bei pasiaukojimu. Remsime jus. Manau, kad vyskupai džiaugiasi, jeigu kunigas sugeba pritraukti kultūrininkus, intelektualus tokiai idėjai – pagerbti Didįjį popiežių.
Robertas Pukenis.
Ir aš dėkoju jums už pritarimą ir dėmesį. Svarbiausia – ne statybos. Svarbiausia – brandinti, puošti sielos rūmus – Šv Dvasios buveinę. Ir tik tada įmanoma sukurti pagarbos vertus dalykus.
Vietoj epilogo
Kanauninko Dr. Roberto Pukenio projektą palaimino Popiežiaus sekretorius Stanislavo Dziviš, tuo tarpu kažkas sugalvojo lietuvius gąsdinti totoriais. Nežinia, kodėl Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas, davęs leidimus raštu ir patvirtinęs taip pat kultūrinį bendravimą su šiomis bendruomenėmis, keičia nuomonę? Negalima nepaisyti duoto pažado. Kunigui R.Pukeniui, nusipelnusiam ir pastoracinėje veikloje, ir ūkinėje, o dabar kūrybingai dirbančiam VDU, – liko didelė nuoskauda. Reikia siekti, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau depresijos. Juk esama gražių pavyzdžių. Štai Vilniuje veikia kardinolo A.J.Bačkio įrengtas tikėjimo paveldo muziejus.
Katalikų Bažnyčia privalo mokyti mus mokslo, kurį skelbia Šv. Sostas – apie meilės civilizaciją, toleranciją ir tautų draugystę.
Panevėžyje gyvena 16 totorių, 1 karaimas, kelios dešimtys romų, rusų, baltarusių. Vienas iš Santarvės rūmų projekto organizatorių – Panevėžio totorių draugijos pirmininkas Islamas Bogatovas Idrisovič tikėjosi, kad Santarvės rūmai išgarsins Lietuvos periferijoje esantį Panevėžį. „Kai Panevėžio valdžia davė žemės bažnyčios ir rūmų statybai, tai ją asmeniškai vyskupas palaimino. Mes gi nusiteikę taikiai, mes tame centre bendrautume — totoriai, rusai, ir visi kiti”, — tikino I.Bogatovas. Išgirdęs nihilistinius vyskupo žodžius, iš ligoninės jis skambino vysk. J Kauneckui: „Kaip jūs galėjote pasakyti, kad mes užvaldysime centrą?“ Gal sutapimas, bet kirto infarktas, ir žmogus jau ilsisi amžinybėje…
Panevėžio vyskupui J.Kauneckui iki kadencijos pabaigos liko dveji metai. Vyskupijoje žmonių nuomonė apie jį gana prieštaringa. Griežtas, stačiokas, teisingas, nevynioja žodžių į vatą, geras vyskupas – tokiais epitetais apibūdinamas vyskupo charakteris.
Panevėžiečiai pasakoja, kad kai rašytojas Kazys Paulauskas pristatė savo knygą, vyskupas dalyvavo tame renginyje. Jo žodžiai – čia antras „Durnių laivas” – pravirkdė leidėją ir suglumino klausytojus. Panevėžiečiams ilgam į atmintį įstrigo vyskupo pamokslas per Gavėnią, kai J.Kauneckas iš sakyklos prabilo žodžiais: „Jūs esat mėšlas!” Panevėžio miesto laikraštyje interviu vyskupas pakartojo savo originalų akibrokštą, bet paskui kitame atšaukė, esą netinka taip sakyti.
Nuotraukoje: kunigas Robertas Pukenis.
2011.11.06
