Santuokų tarp lietuvių procentas vis mažėja, o Lietuvą puola ir savi


Print

2010 01 28. Labai abejoju, kad fiktyviomis santuokomis užsieniuose besiverčiančios moterys daro tai iš vargo ir skurdo – jos visos jaunos, kupinos jėgų ir energijos, tad pabandyti į gyvenimą išeiti sąžiningai ir protingai turi visas galimybes.

Deja, kaip rašo “Lietuvos rytas”, per savaitę sudaromos kelios santuokos su “jaunikiais” iš Azijos – Pakistano, Bangladešo, Turkijos, gaunant už jas apie 2 tūkstančius svarų. Jeigu “jaunoji” surandama Lietuvoje, jai apmokama už kelionę. O kas toliau? Pinigų iš karto negaunama, dalis išmokama prieš “vedybas”, dalis – po, už tuos du tūkstančius Londone galima pratempti porą mėnesių, bet ir per juos kelias į nusikaltimų labirintus – tiesutėliausias.

Šitas verslas lietuves traukia, nes jokių “pėdsakų” nelieka – pasuose įrašų nedaroma, “vedybomis” ir “skyrybomis” pasirūpina firmos, svarbu, kad per sutartą laiką “jaunikis” gautų darbą ir legalizuotųsi. 2005 m. Britanijos vyriausybė nelegaliai gyvenantiems tuoktis turėjo leisti specialiu aktu. Tačiau konstatuota, kad tai prieštarauja žmogaus teisėms, ir dabar prekyba fiktyviomis vedybomis klesti. Metrikacijos biuro pareigūnas mato, kad nei jaunasis, nei jaunoji nesupranta vienas kito kalbos, net elgiasi kaip mažai pažįstami, tačiau įtarimų pareikšti ir santuokos neregistruoti negali – pažeistų žmogaus teises!

Jokių problemų savo mergyste prekiaujančioms ir Lietuvoje – jos grįžta (jeigu grįžta) su “švariais” dokumentais, ir nors Britanijoje fiktyvi santuoka dar nepasibaigusi, Lietuvoje prekeivė gali tekėti už čia susirasto tikro jaunikio. Kokios kolizijos laukia šeimoje, jeigu atsitiktinai išryškėja apgaulė – galima įsivaizduoti. Užsienio metrikacijos institucijos reikalauja tik vieno dokumento – kad mergina būtų netekėjusi. Tokių prašymų apie šeimyninę padėtį per dvejus metus Lietuvoje išduota 4000. Lietuvos įstatymai baudžiamosios atsakomybės už fiktyvias santuokas nenumato. O apie moralinius tokio verslo aspektus niekas nekalba.

Užtat ir nefiktyvių santuokų su užsieniečiais daugėja. 2008 m. jų buvo 3157, iš jų – 2257 moterų. Pernai į užsienius nutekėjo 2291 moteris. Iš visų Lietuvos santuokų 11,2 proc. buvo santuokos su užsieniečiais. Santuokų tarp lietuvių procentas mažėja.

2010 06 07. Tikrai: Lietuvą puola ir savi.

Nors – tiesą sakant – vargu ar V.Tomaševskį, V.Uspaskichą, L.Donskį galima vadinti savais. O būtent jie pastaruoju metu surengė šlykščius išpuolius prieš Lietuvą.

V.Tomaševskis pasitelkė V.Uspaskichą, anot savo paties, “tolerantišką žmogų”, kad kartu su 84 Europos Parlamento nariais dar kartą užpultų Lietuvą dėl siaubingo tautinių mažumų, visų pirma, suprantama, lenkų diskriminavimo: atsisakymo leisti Lietuvos Respublikos pasuose rašytis lenkiškais rašmenimis, reikalavimo nukabinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių savavališkai iškabintas gatvių pavadinimų lenteles ir kt. Prie Lietuvą smerkiančio laiško prisidėjo Rumunijos, Čekijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos europarlamentarai, daugiausia tų šalių lenkų tautybės piliečiai.

L.Donskis susidėjo su liūdnai pagarsėjusiu “nacių medžiotoju” Efraimu Zurofu, kurio dėka didžiulis jų straipsnis pasirodė JAV televizijos CNN tinklapyje. Žinome, ką kalba E.Zurofas. Nauja tai, kad kaltės naštą lietuviams nešti E.Zurofas liepia 100 metų, nes savo geriausią šansą “lietuviai pražiopsojo”. L.Donskis pritaria: Lietuva patyrė nesėkmę, nes visi išaiškintieji nusikaltėliai liko nenubausti. Lietuva liks kalta tol, kol nebus pripažinta, kad 1941 metų Laikinoji Vyriausybė bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš savo piliečius. Tačiau bolševikų nusikaltimai, anot L.Donskio, vargu bau buvo pasiekę genocido lygį.

Galima, žinoma, būtų ir nekreipti dėmesio į tuos eilinius, nors ir naujumo turinčius, išpuolius: šuo loja, karavanas žingsniuoja.

Tačiau esama giluminių Europą virpinančių poslinkių ženklų: puolimams vienijamasi nacionaliniu pagrindu – V.Tomaševskiui talkina Europos Parlamento lenkai, E.Zurofui – Lietuvos žydas. Abu išpuoliai turi akivaizdų nacionalinį atspalvį. Dabar tai jau bus “humanistines vertybes” ginančiųjų politinio vienijimosi pamatas?

Įdomus ir kitas aspektas.

Kur mūsų kompetentingiausiais laikomi europarlamentarai – V.Landsbergis, V.Blinkevičiūtė, Z.Balčytis? Kodėl jie neorganizuoja masinių Lietuvą ginančių laiškų, kuriuos pasirašytų ne 84, o 884 europarlamentarai? Kodėl kompetentingiausiu politiniais klausimais laikomas V.Landsbergis kalba apie ką tik nori, tik ne apie nuolatinius žydų išpuolius, o lenkų įžūlius pareiškimus komentuoja taip, kad galima būtų perskaityti kaip kam priimtiniau? TSRS liaudies deputatų suvažiavime kalbėta tiesiai ir šviesiai. Europos Parlamente kalbama kreivotai ir miglotai. “Politinis korektiškumas” pakirpo sparnus, o gal all right ar vsio zakonno?

Tai – antroji naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištrauka. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio”  (2010) tęsinys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.

2011.10.03


Prisijunkite prie diskusijos