Saulius Kizelavičius. Didžioji 2021-ųjų metų afera

Kuo įsimintina 2021-ųjų metų pabaiga? Vakarų sostinėse daug žymių, įtakingų politikų baiminosi (ir tebebijo) galimo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.

Štai vienas iš paskutiniųjų NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimų: „Konflikto rizika yra reali“. Šiuos žodžius jis ištarė tuoj po NATO užsienio reikalų ministrų krizinio posėdžio sausio 7-ąją dieną. Aljanso generalinis sekretorius be užuolankų įspėjo dėl „realios“ rizikos, esą Rusija vėl gali surengti invaziją į Ukrainą.

Be jokios abejonės, toks variantas – neatmestinas. Dabartinė Rusijos valdžia išties siekia pavergti Ukrainą taip, kad ji būtų tik klusni Kremliaus vasalė. Bet okupuoti šalį juk galima ne vien karinėmis priemonėmis. Karinis išpuolis – vienas iš prasčiausių sprendimų, ypač kai okupuojama šalis – skaitlinga, didelė, pramokusi kariauti. Ką čia beaušinti burną: karas nusineša daug žmonių gyvybių, sugriaunami miestai, o vietiniai gyventojai ima nekęsti įsiveržėlių, vos tik pasitaiko menkiausia galimybė, jiems priešinasi ir ginklu, ir rengdami sabotažus fabrikuose, gamyklose.

Kur kas veiksmingesnis kelias pavergti Ukrainą – ne karinėmis, o politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Pats išmintingiausias būdas – politiškai supančioti Kijevą, kad jis neva pats, savo noru, klusniai vykdytų visus Vladimiro Putino nurodymus. Štai koks tikrasis Kremliaus diktatoriaus sumanymas.

Būtų naivu manyti, jog V.Putinas trokšta pulti Ukrainą taip stipriai, kad jo tankai pasiektų net Kijevo priemesčius. Rusijos kariuomenė niekaip nepajėgi nueiti iki Kijevo. Juolab su tuo 150 tūkst. karių kontingentu, kuris dislokuotas prie sienos su Ukraina.

Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV) yra paskaičiavęs, kad, Rusijai, jei ji tikrai sumanytų žygiuoti iki pat vakarinės Ukrainos, reikėtų karinės armados, kuri turėtų mažų mažiausiai pusę milijono karių. O tai – ypač didelės finansinės išlaidos, kurių sau negali leisti net Rusija. Tad Rusija pasienyje su Ukraina šiuo metu tegali surengti nebent trumpalaikes ir ne itin triukšmingas karines provokacijas, kurių svarbiausias tikslas – palaikyti įtampą.

Tad kodėl Vakarai, įskaitant JAV, taip išsigando plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo, jei jis – beveik neįmanomas? Jie nuoširdžiai bijo ar tik apsimeta, kad bijo? Štai čia labai įdomios į Vakarus pasitraukusio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastabos apie didžiąją 2021-ųjų metų aferą (jo pranešimus galima rasti youtube.com erdvėje). A. Ilarionovas įžvelgia Vašingtono ir Maskvos suokalbį. Vakarams Ukraina tarsi šuniui penkta koja, jie ja norėtų atsikratyti, o Kremliui ji – labai reikalinga. Tad, prisidengiant didelio didelio bumbtelėjimo grėsme, Vakarai surado išeitį, kaip gražiai, neprarandant įvaizdžio, išduoti ukrainiečius.

Juk net ir kvailiui turėtų būti aišku, kad V. Putinui nereikia nei Donbaso, nei Luhansko. Jo tikslas – kuo greičiau grąžinti šias teritorijas Ukrainai. Ukrainai tereikia išpildyti vienui vieną sąlygą – suteikti šiems rajonams veto teisę. Vaizdžiai tariant, Kremliaus tikslas – įpiršti Ukrainai ne pagal Kijevo, o pagal Maskvos dūdelę šokančias Donecko ir Luhansko „respublikas“. Tuomet Ukraina būtų stipriai pažabota, supančiota. Negalėtų stoti į NATO ir Europos Sąjungą, negalėtų kritikuoti Kremliaus, jai būtų uždrausta net draugauti su Vašingtonu ir Briuseliu. Šias iniciatyvas tuoj pat blokuotų veto teisę turintys Donbasas ir Luhanskas.

Štai koks, pasak A.Ilarionovo, tikrasis V.Putino planas. Tačiau Ukraina – spyriojasi.  Kaip ją priverst vadovautis vadinamaisiais Minsko susitarimais? Kremliaus strategai rado puikią išeitį: labai garsiai šaukia, jog bus didelis karas, jei Kijevas nenusileis. Karo neturėtų būti. V.Putinas nenori didelio karo. Jis jam – ne pagal kišenę. Tačiau Kremliaus diktatorius puikiai apsimeta, sumaniai blefuoja. V.Putino sumanymas – parklupdyti Ukrainą ant kelių be didelio kraujo praliejimo.

Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, V.Putinas gana lengvai pasiekė savų tikslų. V.Putinui blefuoti ženkliai padeda JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Ir visai nesvarbu, kodėl Džo Baidenas taip elgiasi – dėl kvailumo ar dėl specifinių savo įsitikinimų. Mums rūpi galutinis rezultatas. O rezultatas apvergtinas – Dž.Baidenas vis aiškiau pritaria V.Putinui, esą Ukraina privalo laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos įsivaizduoja Kremlius. Kijevui vis garsiau priekaištaujama – ukrainiečiai neturi piktnaudžiauti savo principingumu. Svarbiausia – taika, o ne Ukrainos laisvė. Dėl kvailumo ar dėl kažin kokių kitų mums nežinomų priežasčių Dž. Baidenas jau apsėstas manijos, jog jei Rusijai nebus suteikta nuolaidų, kruvinas karas Rytų Europoje neišvengiamas.

Šias Dž.Baideno nuotaikas pasigauna ir ištižusi, susiskaldžiusi, išlepinta Europos Sąjunga. Ji patiki versija, jog jei Rusija nebus pamaloninta rimtomis nuolaidomis, ji tikrai puls Ukrainą, gal net atominį ginklą panaudos. Didelio karo pabūgsta, regis, ir NATO vadovas J.Stoltenbergas. Ką jam daryti, jei Rusijos bijo net stipriausia NATO šalis – JAV?

Matydamas akivaizdų Vakarų pasimetimą V.Putinas nusprendžia pakelti reikalavimų kartelę. Jam jau nebeužtenka Ukrainos. Ir jam vėl pavyksta – Vakarų civilizacija žodžiais nepritaria įsakmiam Kremliaus tonui, bet realiai svarsto NATO plėtros į Rytus temą, gal net, ironiškai kalbant, iš Aljanso planuoja išmesti tris Baltijos šalis ir Lenkiją, nes taip, girdi, trokšta ponas V.Putinas.

Remiantis tuo pačiu A.Ilarionovu, ekonomistas regi keistą sutapimą – vos tik JAV prezidentu buvo išrinktas Dž.Baidenas, tuoj Pasaulyje galvas pakėlė įvairiausio plauko ir kalibro diktatoriai, autokratai, kariniai nusikaltėliai. Ypač tai akivaizdu analizuojant V.Putino elgesį. Iki Dž.Baideno pasirodymo Baltuosiuose rūmuose V.Putinas buvo kuklesnis.

Beje, V.Putiną galima suprasti. Apetitas auga bevalgant. Vakarai deramai nenubaudė Rusijos, kai ši 2008-aisiais teriojo Gruzijos teritorijas – Pietų Abchaziją ir Osetiją. Vakarai nepakratė už apykaklės Rusijos net tuomet, kai iš Ukrainos 2014-aisiais buvo atimtas Krymas. Nenubaustas chuliganas  ėmė dar įžūliau siautėti.

Ironiškai kalbant, belieka laukti dienos, kai sužinosime, jog Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija jau išmestos iš NATO. Vienintelė paguoda – Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę“. Joje aprašoma bjauri moteriškė, kuriai buvo vis maža turtų ir valdžios. Praradus saiko jausmą ją nubaudė – jis vėl buvo pasodinta prie suskilusios geldos.

Belieka viltis, kad ir V.Putinui taip nutiks. Juk negali visąlaik jam sektis. Bet jei V.Putinas bus nustumtas prie suskilusios geldos, tai nebus nei Dž.Baideno, nei E.Macrono, nei jokio kito NATO ir ES ištižėlio nuopelnas. Už žlugusį putinizmą greičiausiai dėkosime Ukrainai, nors dabartinis jos prezidentas Volodymiras Zelenskis, regis, taip pat jau linkęs pasiduoti apgaulei, esą kils žiaurus karas, jei nebus pasirašyti Minsko susitarimai.

Nesu tikras, kad yra būtent taip, kaip aprašiau. Deja, bjaurioji versija apie Vakarų išdavystę man atrodo vis įtikinamesnė. O juk reikėjo, regis, tiek mažai. Tereikėjo V.Putinui atkirsti: nori karo – kariausime; nori atominio karo – paragausi radiacijos, nori hibridinių atakų – pasprinksi hibridinėse atakose. Ką tada darytų agresyvusis V.Putinas? Deja, Vakarai ištižę, korumpuoti, bailūs, aptingę, todėl ir traukiamės atgalios po kiekvieno Kremliaus blefo.

2022.01.08; 07:04