Lietuva ruošiasi referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, pamatinės Europos Sąjungos laisvo prekių, paslaugų ir žmonių judėjimo visoje teritorijoje materialinės vertybės, kurios įsipareigojome laikytis sutartimi.
Mūru stoja mažažemiai ar bežemiai tautiečiai už žemės ūkio paskirties žemės nuosavybę tik Lietuvos piliečiams ir Lietuvos valstybei, įsivaizduodami, kad štai, prasidėjus pardavimui, plūstelės į buvusių kolchozų arimus kitataučiai iš Airijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos (pietinės Europos gyventojams vargu ar tiks Lietuvos klimatas), užtvindys ištuštėjusius kaimus, pakeis kaimo etnodemografinį vaizdą lietuvių nenaudai. Ir finale užvaldys visą Lietuvą.
Uoliausi parašų rinkimo referendumui surengti finansiniai talkininkai – buvę kolchozų pirmininkai, sovietmečiu, kaip taisyklė, komunistinės nomenklatūros dalis, susisėmę per įžymiąją „visaliaudinio“ turto privatizaciją didžiąją dalį dirbamos žemės, ir jų vaikeliai, tą dalį dar gerokai pasididinę. Jiems, matyt, net ir keliolika europietiškai ūkininkaujančių ūkininkų, civilizuotai besielgiančių su samdomais žemės ūkio darbininkais, kelia konkurencinę alergiją.
Referendumas vyks neišvengiamai
Formaliai žiūrint, referendumo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo tik Lietuvos piliečiams ir kitų klausimų surengimo procedūra vyksta, kaip sakoma, be esminių pažeidimų. Panašu, kad reikalingi 300 000 parašų yra surinkti, ir Seimui, nori jis to, ar ne, teks paskelbti referendumo datą.
Tiesa, artėjant Seimo nutarimui, Konstitucinis teismas ir Vyriausioji rinkimų komisija neetiškai įsikišo į referendumo kampaniją. KT išplatino nutarimą (niekam to neprašant) su neigiamu referendumo teksto vertinimu, o VRK, tuo remdamasi, balsavo, ar toks referendumas yra teisėtas, ar neverta iš viso nutraukti jo rengimo procedūrą.
Nepavydėtinai atrodytų KT, jei VRK būtų nubalsavusi neteikti Seimui referendumo paskelbimui reikalingų dokumentų.
Kvailai jau dabar atrodo kai kurie politikai, juridinės galios neturinčio KT nutarimo pagrindu agituojantys nesilaikyti Konstitucijos ir įstatymų ir neleisti referendumui vykti.
Konstitucija ir referendumo įstatymas nei vienai valstybinei institucijai ar oficialiam pareigūnui nenumato pareigos vertinti referendumo tekstą. Savo oficialų vertinimą prie privalomo nutarimo paskelbti referendumo datą (ir ne daugiau) pagal įstatymą gali pridurti tik Seimas. Jis neturi jokios teisės nei referendumo stabdyti, nei teisės kreiptis į KT dėl kokių nors išaiškinimų.
KT geriau tegul sprendžia savo narių asmeninio gerbūvio senatvėje, kurios daugelis jų tikisi sulaukti būdami aukštų teisėjų postuose ne KT, reikalus. Tik tegul iš sovietmečio teisinės sistemos atkeliavęs Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius neklaidina Lietuvos rinkėjų, kad dauguma iš to paties sovietmečio atkeliavusių Konstitucinio teismo teisėjų mažai ką bendro turi su „tikraisiais“, žmones teisiančiais, teisėjais, todėl esą KT gali būti nešališka institucija sprendžiant teisėjų pensijų klausimą.
Kas tikrai jau yra aišku
Suprantama, niekas negali varžyti politikų, teisininkų, šiaip piliečių, teisės vertinti referendumo tekstą ir jo pasekmes. Tuo referendumo iniciatoriai ir agitatoriai neturėtų piktintis.
Iš to, kas nuskambėjo žiniasklaidoje, labai panašu, kad bent jau viešai referendumo iniciatorių ir referendumo idėją palaikančių agitatorių svariausias argumentas žemės klausimu yra šūkis – parduosime žemę užsieniečiams – parduosime Lietuvą. Paprasta ir aišku.
Šūkis, panašu, nukreiptas į daugiausiai senyvo amžiaus bežemius kaimiečius, buvusių kolchozų pirmininkų kumečius provincijoje ar atsidūrusius miestuose. Patys jie net ir kuolu varomi nebesiimtų savarankiškai ūkininkauti (o greičiausiai ir nesugebėtų) ir nelinkėtų to savo vaikams ir vaikaičiams.
Bet juk ir nuoširdus patriotas gali susijaudinti dėl tokios Lietuvos nupirkimo grėsmės.
Šūkis greičiausiai aktualus ir tiems miestiečiams, kurie niekada nebuvo susiję su žemės ūkiu ir neturi planų kada nors tapti ūkininkais, bet kurie mieliau leistų žemę parduoti Antanui Sniečkui, jei gyvas būtų, negu kokiam nors doram švedų ūkininkui, vedusiam lietuvaitę, bet nenorinčiam atsisakyti Švedijos pilietybės.
Referendumo iniciatoriai ir agitatoriai kukliai nutyli, kiek tose ES šalyse, ypač mažose, kuriose ES nuostata dėl žemės pardavimo kitų ES šalių piliečiams veikia jau seniai, piliečių iš kitų ES šalių nusipirko žemės ūkio paskirties žemės. O jų, Slaptai.lt žiniomis, yra nykstamai mažas skaičius.
Jei keliasdešimt ar net keli šimtai Europos Sąjungos šalių piliečių nusipirktų žemės ūkio paskirties žemės, tai – ne miestams statyti, lietuviams asimiliuoti ir Lietuvos kultūrai griauti, o su įsipareigojimais tą žemę prižiūrėti su nauda sau ir Lietuvos valstybei. Etnodemografinės Lietuvos padėties jie pastebimai tikrai nepakeistų, ypač lietuvių emigracijos ir planuojamos svetimtaučių visai ne iš Europos Sąjungos šalių imigracijos į Lietuvos miestus įspūdingame fone.
Tenka gelbėti savo veidą
Priremti prie sienos tiek teisiniais, tiek ekonominiais, tiek moraliniais argumentais, referendumo iniciatoriai ir agitatoriai dabar priversti trauktis ir gelbėti savo veidą nuo suvedžiotų referendumo surengimo signatarų.
Pradžioje gana atviras agitatorių melas, kad štai Vengrija nepabūgo priimti panašias pataisas dėl žemės, ir jai nieko neatsitiko, vėliau virto teze, kad nors ir pirmieji ES priėmę tokias konstitucines pataisas gal nebūsime už sutarties sulaužymą Briuselio nubausti. Visgi tautos valia. Nuvažiuos delegacija su dešromis į Briuselį ir perkalbės užkietėjusius eurobiurokratus. Toks, panašu, Maskvos uosčiusių iniciatorių supratimas, kas tas Briuselis.
Bet juk ES – tai ne Briuselis, tai ne Briuselio biurokratai. ES – tai šalys narės, nei viena nesulaužiusi sutarties. Lietuva būtų pirmoji.
Kita tezė – neva referendumas buvo surengtas dėl to, kad nei vienoje Seimo kadencijoje nebuvo priimti įstatymai, apsaugojantys žemę nuo perėjūnų ir spekuliantų iš užsienio. Bet juk referendumui siūlomi ne „saugikliai“, kurių įstatymuose jau yra ir dar yra pakankamai daug laiko naujų sugalvoti, o sutarties sulaužymas.
Tiek to tą šalies prestižo klausimą, tik rinkėjai turėtų rimtai susimąstyti, tikėti ar netikėti referendumo aktyvistų ir aimanuotojų dėl tautos ateities rinkiminiais pažadais (o panašu, kad ryškesni iš jų mano turėsiantys 300 000 rinkėjų palaikymą, jei balotiruotųsi į renkamas institucijas artimiausiu metu) ir apskritai jų užimama pozicija svarbiausiais šalies vidaus klausimais, jei jiems nusispjauti ir į Lietuvos duotą garbės žodį ir į naivesnių Lietuvos rinkėjų pasitikėjimą jais.
Dabar gelbėdami savo orumą jie aiškina, kad tas garbės žodis buvo duotas tautai nežinant visų aplinkybių ir nesudarant euroskeptikams lygių galimybių agituoti prieš sutarties su ES pasirašymą, vėliau atvėrusį Lietuvai Šengeno zoną, laisvę nebūti buvusių komunistų ir kagėbistų – darbdavių baudžiauninkais savoje šalyje.
Slaptai.lt primena, kad 2003 metų gegužės 10 ir 11 dienomis Lietuva referendumu pritarė narystei Europos Sąjungoje. Referendume dalyvavo 63.37%, už – 91,07, prieš – 8,93 (nuo galiojančių biuletenių).
Žinių, informacijos ir komentarų atžvilgiu internetas tuo metu jau veikė pilnu tempu. Kas norėjo, galėjo gauti visą objektyvią informaciją. O ir balsavimo rezultatai rodo, kad euroskeptikų šansai atgrąsinti Lietuvą nuo sutarties pasirašymo net palankiausiomis jų propagandos sąlygomis nebuvo dideli.
Tai už ką gi pasirašė referendumo surengimo signatarai
Visa tai nereiškia, kad 2014 metų referendumas bus neteisėtas ir kad jį kas nors galėtų sustabdyti. Referendumas turės įvykti. Ir jei jam bus pritarta, be jokių ten konstitucinių dvasių aktuali Konstitucijos redakcija turės būti pakeista. Tuo atžvilgiu žinoma Lietuvos teisininkė Zita Šličytė yra visiškai teisi, sakydama, kad Konstitucija labai aiškiai leidžia Tautai referendume svarstyti ir priimti visokias pataisas.
Tačiau akivaizdu, kad pasirašiusieji už referendumo surengimą arba nelabai gilinosi, už ką pasirašė, arba turėjo asmeninių tikslų.
Referendumo tekste kalbama apie du tarpusavyje bent jau tiesiogiai nesusijusius klausimus: referendumo skelbimo, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 100 tūkstančių piliečių (dabar – ne mažiau 300 000) klausimą ir leidimo žemę pirkti europiečiams klausimą.
Apie tai, kad priėmus Konstitucijos pataisas, draudžiančias nuosavybės teise turėti žemę, vidaus vandenis, miškus, parkus ne LR piliečiams, Konstitucija kirstųsi su Europos Sąjungos sutartimi, žiniasklaidoje jau pakankamai aiškiai pasisakė daug teisininkų. Nesiginčija dėl to ir referendumą remiantys teisininkai.
Bet priešingai, negu ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, tvirtindami, kad Briuselis referendumui laimėjus jokių sankcijų prieš Lietuvą nesiims, referendumo iniciatoriai ir agitatoriai tikrai nemeluoja.
Nes pagal LR Konstituciją, cituojame, „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“.
Sunerimus ES šalims, Europos Tarybos vadovų susitikime šalies vadovė tiesiog paaiškins savo kolegoms Lietuvoje susidariusią padėtį, kokia sudėtinga yra ta mūsų teisės aktų sistema. Ir Europos Sąjungoje išliksime be sankcijų, nes žemę europiečiams pirkti nedrausime ir po referendumo. Nebent išstotume iš ES.
Tik jau dabar, žinant, kuo šis referendumas baigsis nepriklausomai nuo balsavimo rezultatų, jis turėtų tapti piliečiams gera demokratijos pamoka, suvokiant, kad jokia demokratija 100 procentų neapsaugo jų nuo įvairių naivuolių ar sukčių, siūlančių pasirašyti referendumo lapuose arba po sutartimi, garantuojančia 36 procentus pelno per metus iš Pietų Afrikos deimantų kasyklų nieko nedarant, tik atiduodant paskutinius senatvei sutaupytus pinigus sutarties vykdymo „garantui“ (šios savaitės kriminalinis TV LNK reportažas).
Balsavus referendume teigiamai, naujausioje aktualioje Konstitucijos redakcijoje ateities kartoms viso labo primintume tautos teisinio diletantizmo 2014 metais faktą.
100 000 balsų minimumas
Referendumo iniciatoriai samoningai ar taupydami popierių patingėjo parengti du klausimus, dėl žemės ir dėl minimalaus referendumo surengimo 100 000 signatarų skaičiaus, atskirai. Juk daug yra tokių, kuriems tik vienas, o kitiems tik kitas iš klausimų yra labai svarbus. Tad ir parašą padėjo ir referendume planavo balsuoti, matyt, ir tie, ir anie.
Tai nėra labai etiška, bet įstatymu nedraudžiama.
Tik, jei referendumas vyks, bet neįvyks ar jam bus nepritarta dėl rinkėjų sąmoningo pasirinkimo nelaužyti ES sutarties, tai kartu bus kažkuriam laikui palaidotas ir 100 000 minimumo klausimas, nebent jis atgimtų Seime.
Kol referendumui surengti reikalingų parašų barjero aukštis buvo 300 tūkst., galima manyti, kad šio barjero įveikimas ir buvo tas konstitucinis svarbiausių gyvenimo klausimų kriterijus.
Jei jau net 300 tūkst. rinkėjų reikalauja surengti referendumą, reiškia Valstybės ir Tautos gyvenime referendumui suformuluotas klausimas priklauso prie svarbiausių. Parašų rinkimo pastarajam referendumui surengti akcija tai, beje, ir parodė.
Maždaug penktadaliu sumažėjus gyventojų (bet ne piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors rinkimų metu ir nesančių Lietuvoje) skaičiui, daugiausiai dėl emigracijos, atsirado rimtas argumentas mažinti parašų skaičių.
Logiška būtų tiek pat, penktadaliu, sumažinti ir kartelės aukštį, t.y., iki 240 tūkstančių. Parašų rinkimas dabartiniam referendumui parodė, kad visuomenei labai jautriais ir svarbiais klausimais tokį parašų skaičių surinkti nors ir sunkoka, bet visiškai įmanoma. Bent jau žymiai lengviau, negu 300 000.
Politinių partijų narių skaičius 2012 m. pradžioje buvo apie 108 tūkst. – tai sudarė 4 procentus visų 18 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, praėjusių metų pabaigoje pranešė Lietuvos statistikos departamentas. Pridėjus politizuotų visuomeninių organizacijų narius, kurie taip pat, tikėtina, gali įsijungti į parašų rinkimo akciją, šis skaičius būtų dar didesnis.
Todėl dabar jau aišku, kad 100 tūkstančių barjeras būtų lengvai įveikiamas ir visiškai liktų nebeaišku, kokie klausimai, sprendžiami referendume, pagal Konstituciją priskirtini prie svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų. Nebent Seimas konstituciniu įstatymu ar tam reikalui skirtas konstitucinis referendumas tuos klausimus ar jų ratą išvardintų.
Šuolis iš 300 tūkst. į 100 tūkst. aukštį reikštų visiškai naują situaciją, galbūt istorinio liberum veto pakartojimą moderniu liberum referendum.
Paklauskime savęs, kiek Lietuvoje šiuo metu yra kitoms šalims ir ne Lietuvos interesams lojalių gyventojų grupių po 100 000, ir greičiausiai pripažinsime, kad tokių grupių ne viena. O referendumą paskelbus Lietuvoje jo rezultatus neretai lemia banalus balsavimų klastojimas už pinigus. Kuo tai baigėsi Lietuvai XVIII amžiuje gausiai finansiškai iš šalies paremiant liberum veto „didvyrius“ – gerai žinome. Ir tai yra dar viena priežastis protingiems patriotiškai nusiteikusiems rinkėjams gerai pagalvoti prieš balsuojant už tokį sūlomo referendumo tekstą.
2014.02.02; 13:55
