Baigėsi svarbiausias ES pirmininkaujančios Lietuvos renginys – ES valstybių ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas Vilniaus Valdovų rūmuose. Svarbiausia žinia – Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė asociacijos su ES susitarimo.
„Vokiečių bangos“ DW-Trend užsakymu lapkritį padaryta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad gyventojų, pasisakančių už narystę (ne asociaciją) ES procentas per metus išaugo nuo 52 iki 58, o pasisakančių prieš pakito nežymiai ir sudarė 31 proc. Dauguma pasisakančiųjų už įstojimą į ES, 63 proc., norėtų to kuo greičiau (prieš metus tokių „greituolių“ tebuvo 26 proc.), likusieji – penkerių metų laikotarpyje.
Pažymėtina, kad netgi rytų ir pietų Ukrainoje už įstojimą į ES pasisakė 50 proc. apklaustųjų (centrinėje ir vakarų – 69 proc.).
Tos pačios DW-Trend užsakymu atlikta apklausa lapkritį dėl asociacijos su ES pasirašymo jau šiais metais parodė, kad palyginus su liepa pritariančių susitarimo pasirašymui sumažėjo nuo 55 proc. iki 50 proc. (vakarinėje Ukrainoje – 64), o pasisakančių prieš padidėjo 7 proc. iki 33 proc. Tuo pat metu pasisakančių už įstojimą į Muitų sąjungą sumažėjo 1 proc. iki 48 proc. (rytų ir pietų Ukrainoje – 59). O pasisakančių prieš sumažėjo 2 proc. iki 36 proc.
Apklausiamieji galėjo pasisakyti ir už asociaciją su ES ir už įstojimą į Muitų sąjungą ne kaip alternatyvą. Tad daugelis panoro vienu metu būti ir asocijuota ES nare, ir Muitų sąjungos nare.
Šį ukrainietiškai lietuvišką įvykį dar ilgai analizuos politikos ir ekonomikos ekspertai, specialiųjų tarnybų smegenų centrai.
Paviršutiniška įvykio analizė šiuo metu leidžia padaryti bent vieną išvadą – politinio Ukrainos futbolo aikštėje arbitras perdavė kamuolį Ukrainos opozicijai ir sustiprino jos pozicijas. Nespėliokime, kaip ji jomis pasinaudos. Žaidimas autoritarinėje valstybėje jai bus labai sudėtingas.
Mes, lietuviai, kalbėdami apie Ukrainą, turime prisiminti, kad 200 metų (palyginimui, atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje tegyvename tik 23 metus) buvome bendra nepriklausoma valstybė savitarpio sutarimu (komunistų ir KGB skleidžiamas mitas, neva Lietuva tais laikais buvo Ukrainos okupantė, iš čia ir neva daugelio ukrainiečių išsakytas pastebėjimas šiais laikais, kad lietuviai buvę švelniausi okupantai – blefas), kol priesaiką sulaužęs lietuvių dinastijos Karalius ir Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas mūsų neišskyrė per prievartinę Liublino uniją, o po to ir prasidėjo visos Ukrainos nelaimės ir visi Lenkijos ir Ukrainos nesusipratimai iki šių dienų.
Likimas lėmė, kad LDK sostinė buvo Vilnius. O vėliau sostine galėjo tapti ir Luckas, ir Kijevas, pagaliau. Slaptai.lt žiniomis, LDK valdovai jau seniai brandino mintį sostinę perkelti piečiau, kad nereikėtų tiek daug mokėti už šilumą.
Sekmadieniniam skaitytojų, istorijos mėgėjų, pamąstymui apie Ukrainą Slaptai.lt siūlo paskaityti ištraukas iš dar neišleistos knygos „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“. Joje kalbama apie žinomo kovotojo už Lietuvos laisvę Vlado Šakalio vienos iš protėvių linijos pradininką Paulių Vainių Oranskį (viena iš jo senelių – Elena Vainė Oranskaitė, palaidota senosiose Marijampolės kapinėse). Lietuvos Metrikoje (LM) jis minimas ne vieną kartą, kaip Žygimanto Augusto dvariškis, gyvenęs Vilniuje, galima manyti, Valdovų rūmuose, ir tampriai susijęs su Ukraina.
1561 m. rugsėjo 1 d. Simonas Vainius Oranskis (Pauliaus Vainiaus Oranskio brolis) iš Vilniaus išvyko į kelionę po Dniepro vidurupio baseine esančias seniūnijas ir įteikinėjo seniūnams ir valdytojams Vilniuje pasirašytus įsakymus per žiemą paruošti ir pavasarį pateikti medieną Kijevo pilies statydinimui:
iš Mozyriaus valsčiaus (prie Priepetės) – 100 kapų rąstų 4 sieksnių (apie 8 m) ilgio ir malksenų 200 kapų, iš Mogiliovo (prie Dniepro) – 100 kapų rąstų, iš Rogačiovo (prie Dniepro) – 15 kapų, iš Čečersko ir Propoisko (prie Sožos) – 30 kapų, iš Liubošansko (prie Dniepro) – 8 kapas. LM(daugumą čia pateiktų tekstų iš senosios LDK slavų kalbos į lietuvių išvertė dažnas Slaptai.lt autorius Kastytis Stalioraitis).
Pavasarį sieliai iš šių valsčių turėjo būti upėmis nuplukdyti iki Kijevo ir pristatyti Kijevo vaivadai, Vladimiro seniūnui Konstantinui Ostrogiškiui. Įsakymuose primenama, kad pagal ankstesnį įsakymą nuplukdyti sieliai buvę toks šlamštas, kad ir kalbos negalėjo būti apie jų panaudojimą Kijevo pilies statybai.
1562 m. kovo mėnesį pasibaigė paliaubų sutartis su Rusija. Karo frontas nusidriekė visu rytų pasieniu, gausios rusų pajėgos gavo didžiulę manevro erdvę, sukeldavusią mažesnei Lietuvos kariuomenei didžiausių sunkumų. Šis veiksnys grėsė pakeisti visą Livonijos karo eigą. 1562 m. balandį Petrakavoje susirinkęs Lenkijos Seimas pasipiktino teikiama pagalba Lietuvai, kai ši atsisako sudaryti uniją. Tuo metu pasibaigus paliauboms pasienyje su Rusija, rusai nusiaubė Oršos, Vitebsko, Kopylio, Šklovo, Dubrovnos apylinkes. Atsakydami lietuviai nuniokojo Rusijos žemes Vitebsko vaivadijos pasienyje.
1562 m. balandžio 18 d. Paulius Vainius Oranskis iškeliavo įteikti karinių laiškų
visoje Voluinės žemėje: visiems kunigaikščiams Četvertinskiams, kunigaikščiams Andriui, Konstantinui ir Maksimui Višnioveckiams, kunigaikščiui Aleksandrui Čartoryskiui, kunigaikščiui Vladislovui Zbaraskiui, kunigaikščiui Jaroslavui Sanguškovičiui, kunigaikščiui Jonui Čartoriskiui, Kremeneco seniūnui, Lucko seniūnienei kunigaikštienei Koširskai, kunigaikščiui Jurgiui Zbaraskiui, karaliaus maršalui Petrui Zagorovskiui, Braclavo ir Vinicos seniūnienėms, kunigaikščiams Ružinskiams, Petrui Kerdėjui Mylskiui, kunigaikštienei Žaslavskai, kunigaikščiui Aleksandrui Sanguškovičiui, Voluinės žemės vėliavininkui, žemionims, bajorams ir šlėktai, Trakų vaivadienei, Lucko ir Ostrogo vyskupui, Vladimiro vyskupui. LM
Laiške įsakoma vykti į karą su Maskva, kuri eilinį kartą sulaužė paliaubų sutartį, ir raitiems bei ginkluotiems su savo ginkluotų raitelių palyda rinktis Rečicos pilyje pas Lucko, Braclavo ir Vinicos seniūną kunigaikštį Bogušį Koreckį laukti tolimesnių Trakų vaivados įsakymų. Visa tai liepta saugoti paslaptyje. Koreckiui buvo įteiktas visiškai slaptas laiškas, kuriame nurodyta kontroliuoti, kaip vykdomas įsakymas. Paulius Vainius Oranskis įteikė laišką Vinicos žemioniui Miskai Petničinskiui, kad šis važiuotų į Vinicą užimti kunigaikščio Koreckio vietą ir gyventų ten iki atskiro valdovo nurodymo, taip pat įteikė laišką Mikitai Belostockiui, kad šis vyktų į Kijevą ir imtų tvarkyti kazokų, kurie iš Ukrainos pilių vandeniu į Kijevą atvyks, reikalus. Paulius nugabeno dvaro maršalo Petro Zagorovskio laišką Bazilijui Zagorovskiui, kad tas iš Lucke surinktų pinigų duotų kunigaikščiui seniūnui 40 kapų grašių kazokams apmokėti. Iš Lucko penkiasdešimčiai dešimtininkų, kurie turėjo surinkti kazokus, laišką nugabeno pats Paulius.
Lietuvos Metrikoje ties 1561 m. gegužės 30 d. data rašoma, kad į pagalbą LDK kariuomenei Livonijoje ginant ją nuo Maskvos patraukė Lenkijos daliniai. Jie žygiavo trimis voromis. Viena vora:
iš Brastos iki Kameneco, iki Naujadvario, iki Porozovo, iki Valkavisko, iki Mastų, iki Vosyliškių, iki Radunės, iki Eišiškių, iki Rūdininkų ir, aplenkiant Vilnių, į Riešę pailsėti, arba į Nemenčinę, Dubingius, į Pasvalį. LM
Kitos dvi voros žygiavo vakariau.
Pirmuoju keliu į Livoniją vyko Paulius Vainius Oranskis. Jis kartu su kitu karaliaus dvariškiu Andriumi Deža buvo atsakingas už aprūpinimą maistu, tiltų statymą ir balotų vietovių parengimą žygiui, jas nusausinant ar užpilant..
Užraše pateikiamas sąrašas gyvulių ir paukščių, kurie turi būti pateikiami praeinančiai kariuomenei (nurodytos kainos, už kurias savininkai privalo parduoti). Tai – jaučiai, karvės, telyčios, šerti šernai, nešerti šernai, kiaulės, avys, žąsys, vištos.
Ko gero į įspūdingiausią kelionę pagal Lietuvos Metriką Paulius Vainius Oranskis leidosi 1568 m. vasario 27 d. (žiūrėkite žemėlapį). Vienas iš tikslų buvo įteikti raštus žemietijų mokesčių surinkėjams Lucko, Vladimiro, Brastos ir Kremeneco pavietuose, kuriuose įsakoma surinkti žemietijos mokesčius ir nugabenti juos LDK didžiajam etmonui.
Žygimantas Augustas
…………… pavieto žemietijos mokesčių surinkėjams.
Kadangi didelė ir skubi pinigų reikmė tarnybos žmonių išlaikymui prie sienų iškilo, įsakome, kad vienas iš jūsų mokestį, kurį pagal Seimo Lebedeve sprendimą ir nutarimą turite surinkti, pinigus tarnybos žmonių algoms tuoj pat nugabentų ir nedelsdamas atiduotų Vilniaus ponui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui, Gardino ir Mogiliovo seniūnui Grigaliui Chodkevičiui, Aleksandros. O jeigu dar anksčiau raštai mūsų, valdovo arba pono didžiojo etmono, ištarnautoms tarnybinių {žmonių} algoms kuriam nors iš jūsų jau buvo išduoti, tai jūs, tie iš jūsų, kuriems raštai tie duoti buvo, tas pinigų sumas, kurios viršaus tų užtarnautų algų bus surinkta, mums, etmonui atgabentumėte, jokio, ir mažiausio, sudelsimo, kaip skubiame žemietijos reikale, neleisdami.
Surašyta Knyšine, Dievo gimimo tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt aštuntų metų vasario mėnesio 27 dieną. LM
Kartu Paulius Vainius Oranskis vežė Žygimanto Augusto įsakymus
į Bielsko, Brastos, Pinsko, Vladimiro, Lucko, Kremeneco, Valkavysko, Minsko, Lydos, Naugardo, Gardino, Slanimo, Trakų, Vilniaus, Vilkamyro, Kauno, Mielniko, Drogyčino, Breslaujos, Podolės Braclavo, Oršos, Vitebsko, Mozyriaus, Ašmenos, Rečicos, Mstislavlio, Upytės pavietus ir į Žemaitijos seniūniją. LM
uždelsusiems surinkti sidabrinės mokestį ir pristatyti jį į iždą:
Žygimantas Augustas
…………… pavieto mokesčių surinkėjams.
Apie tai, kad praeitame didžiajame Seime Gardine, kuris įvyko 1566 metais, visų ponų tarybų, dvasinių ir pasaulietinių, taip pat kunigaikščių, ponų, dvaro pareigūnų, žemietijų pasiuntinių ir visų luomų Seimui priklausančių buvo nuspręsta ir priimtas nutarimas žemietijų gynybai tam tikrą mokestį [surinkti] pagal ano Seimo Gardine nutarimą, kuris visuose pavietuose per mūsų, valdovo, laiškus buvo paskelbtas, ir kad tame………………….. paviete pagal tą sprendimą žemietijos ir kiti luomai mokesčius jums atiduotų, tačiau kai kurie iš jūsų Seimo nutarimą į šalį atidėję ir iki šiolei tų sidabrinės mokesčių neatidavėte, apie tai ataskaitos kai kurių mokesčių surinkėjų praeitame Seime Gardine parodė.
O kadangi šiame paviete yra šlėktų dvarų, kurie pagal praeito Seimo Gardine nutarimą dar nėra revizuoti, tai nemažas uždelsimas žemietijų tarnybose ir Respublikos reikmėse vyksta. Todėl paskutiniajame Seime Gardine mums buvo išsakyti prašymai visų luomų, kad visi tie nepaklusnieji, kurie pagal praeito Seimo nutarimą tų mokesčių neatidavė, kalti yra prieš sprendimą, tame praeitame Seime surašytą, nubausti būtų.
Todėl mes, remdamiesi to praėjusio šešiasdešimt šeštųjų metų Seimo nutarimu ir prašymais, visų luomų išsakytais paskutiniame Seime, įsakome jums, kad pagal šešiasdešimt šeštųjų ir dabartinių šešiasdešimt aštuntųjų metų Seimų Gardine priimtus nutarimus žemietijos mokesčius šiame paviete surinktumėte, o kas dėl užsispyrimo savo duoti nenorėtų, jūs jų dvarų žmones ir žemes teisingai ir sąžiningai, kiek sidabrinės iš kurio dvaro priklauso, paimtumėte ir juos mums, valdovui, iki to laiko, kol iš tokių tas žemietijos mokestis sąžiningai pagal Seimo sprendimą bus atiduotas ir užmokėtas, juos laikytumėte, o tuos visus mokesčius surinkę ir tuos dvarus, kurie dar yra nerevizuoti, revizavę iki šių šešiasdešimt aštuntųjų metų Šv. Mykolo dienos (rugsėjo 29), per artimiausią ateinančią šventę ataskaitas tvarkingas už abejus mokesčius, kuriuos šešiasdešimt aštuntais metais surinkote, vyriausiems mokesčių surinkėjams žemaičių vyskupui kunigaikščiui Jurgiui Petkevičiui ir Vilniaus tijūnui ponui Stanislovui Naruševičiui įteiktumėte ir viską pagal Seimų nutarimus saugotumėte, jokios delsimo sau neleisdami.
Tačiau, jeigu jūs Seimo sprendimo ir šio mūsų įsakymo nesilaikydami nurodytais metais, Šv. Mykolo dieną šių dabartinių šešiasdešimt aštuntųjų metų ataskaitų didiesiems surinkėjams neįteiksite ir pinigų pagal tas ataskaitas neatiduosite, tuomet mes greitai šiais nurodytais metais į jūsų nuosavus dvarus įeisime ir įsakysime tarnybos žmonėms algas išmokėti, o į jus pačius žiūrėsime kaip į tuos, per kuriuos nerūpestingai žemietijos reikmėms smarkiai uždelsta buvo ir kurie pavojų kelia.
Rašyta Knyšine, 1568 Dievo gimimo metų vasario 27 dieną. LM
Paulius Vainius Oranskis, pasinaudodamas gera žirgų keitimo sistema, nuvyko į visus paskutiniame žygyje išvardintus miestus beveik visoje LDK teritorijoje per gana trumpą laiką. Nemažai jis aplankė ir šių dienų etninės Lietuvos miestelių: Eišiškes, Rūdininkus, Riešę, Dubingius, Nemenčinę, Pasvalį, Medininkus, Nemėžį, Vilkiją, Žaslius, Uteną (2 kartus), Trakus (3 kartus), Karmėlavą, Šeduvą, Punią, Žiežmarius, Vilkamyrą (Ukmergę) (2 kartus), Anykščius, Birštoną, Kėdainius, Dirvonis, Biržuvėnus, Pajūrį, Ariogalą, Biržus, Platelius, Telšius, Skirsnemunę, Raseinius, Kuršėnus, Simną, Nemunaitį, Rietavą, Tverus, Upytę, Viekšnius, Užventę, Kauną, taip pat atskirai Žemaitiją (2 kartus).
1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Tais metais Vladimiro pilies teismui vadovavo seniūnas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, Konstantino, laimėjusio Oršos mūšį, sūnus (1526-1608).
Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimą į Lenkiją Liublino unijos akto (1569 m. liepos 1 d.) pasirašymo išvakarėse. Lenkijos Seimui reikalaujant, siekdamas palaužti Lietuvos pusės pasipriešinimą unijos nepalankiomis Lietuvai sąlygomis sudarymą, Žygimantas Augustas ryžosi vienašališkam, LDK teritoriniam atskirumui ir valstybiniam savarankiškumui priešiškam aktui. Valdovo dekretais 1569 m. prie Lenkijos karalystės buvo prijungtos LDK teritorijos – Voluinės ir Palenkės, vėliau Podolės, Braclavo ir Kijevo vaivadijos. Šiais aktais Žygimantas Augustas sulaužė visose privilegijose ir Lietuvos Statute įrašytą savo kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio priesaiką nemažinti LDK teritorijos.
Nemažai informacijos apie Oranskius yra Voluinės Vladimiro pilies aktuose.
O TEMPORE O MORE
Trys Oranskiai yra paminėti 1594 m. Vladimiro pilies teismo byloje.
SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.
1594 metų liepos mėnuo, 22 diena
Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau.
Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.
Ir prašė mane Suchodolų šventikas vaznio apžiūrai ir paliudijimui jo, nekalto kalinio mano. Jam aš paskyriau Vladimiro pavieto vaznį, kilmingąjį poną Mykolą Gnoenskį, kuris su šiuo reikalu susipažinęs iki šios Viešpaties dienos, aukščiau paminėtos datos, užrašą į pilies teismo knygas išsakė šiais žodžiais: Jūsų malonybei teisėjui prisakius ir turėdamas prie savęs kilmingus, žmones gerus, poną Mikalojų Židkovičių ir poną Joną Bykovskį, mačiau pats šventiką Suchodolų, tėvą Naumą čia Vladimiro pilyje grandinėse šalia lavono sėdintį, kuris priešais mane, vaznį, ir kilminguosius, aukščiau paminėtus, papasakojo: štai dieną vakarykštę, mėnesio liepos dvidešimt pirmą man apžiūrint savo arimus ir jau besirengiant namo eiti, nieko nenujaučiant, ten pat mane ponai Oranskiai įprašė, kad kažkokiam pašautajam, kuris jau merdėjo, maldą atsisveikinimo ištarčiau.
Ir kai tuomet pats laisva valia jų prašymu priėjau, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties mane pasigavo, primušė, snukį išdaužė ir atvedę į Oranus prie to pašautojo lavono, kuris jau buvo negyvas, prikaustę ir iki pilies atlydėję į kalėjimą atidavė. Kaip atlaisvindamas tą užmuštąjį aš, vaznys, su kilmingaisiais aukščiau paminėtais, pats girdėjau iš paties pono Jono Oranskio, kuris taip kalbėjo: kadangi šventikas pats laisva valia pas mus atėjo, tai mes jį pagavome ir prie to užmuštojo pasodinome.
Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.
1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560.
Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?
Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.
1577, LIEPOS 11
Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti.
O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų.
O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas.
Gal tėvas Naumas neatidavė testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?
Kadangi velionis maršalas B. Zagorovskis, kaip matysime vėliau, labai artimai bendravo su plačia Vainių Oranskių gimine, tiems, kurie patingės perskaityti visą maršalo testamentą, pateikiame keletą trumpų ištraukų iš testamento, charakterizuojančių jo asmenį.
Iš testamento matyti, kad maršalas turėjo neišspręstų šeimyninių problemų, susijusių su antros žmonos pomėgiais.
<…>Bet gi mane<…>gailestingas Dievas už nuodėmes mano tokia žmona apdovanojo, kuri…, štai jau metai [praėjo],<…>savo valiai visiškai pasidavusi ir pamiršusi savo prievoles bei priesaiką, prieš mano, jos vyro, valią negrįžo į mano namus<…>, bet gyvenimą savo prie motušės savo pamėgusi, Lietuvoje ir visur kitur, kur tik jai patiko, gyveno<…>.
Daug dėmesio maršalas skiria poros jo asmeniškai prižiūrimų ir naujos, jo lėšomis statomos, cerkvių reikalams. Štai ką jis, pavyzdžiui, rašo apie Šv. Elijaus cerkvę:
<…>Švento Elijaus cerkvės viršų, kad nuo pūgos į ją nevarvėtų, ir dėl to, kad nepūtų, pataisyti, šventorių prie švento Elijaus cerkvės, pasamdžius pjovėjus ir supjausčius kalades ąžuolines, kurios ten yra, dailiai ir stipriai aptverti. Ir ten pat, ant tos kalvos, netoli nuo cerkvės, už šventiko namo plytinę išilgai keturiasdešimties sieksnių padarius plytų joje prigaminti, ir krosnį ten pat prie vandens įrengus, kaip plytas, taip ir kalkes išdeginus, tą tvorą, šventorių, plytomis apmūryti ir skyles, viena nuo kitos per sieksnį, gynimuisi nuo priešo ir šaudymui iš šaudyklių padaryti<…>.
Įvertinkime Krymo totorių, kurie necenzūravo priešo paskutinės valios, nors jos dalis buvo nukreipta prieš juos, taurumą.
Nesvetima maršalui labdara:
<…>O špitolė Suchodoluose kad būtų įrengta būtent tuo pačiu būdu kaip ir Vladimire ir kad joje dvylika žmonių, asmenų paliegusių, tvarkingai Dievo šlovei ir tarnavimui jam gyventų<…>. Šalia to jos malonybė ponia dėdienė kiekvieną sekmadienį ir per valstybines šventes turi liepti surengti špitolėse iškilmingus pietus. Ir ten pat jos malonybė, pati pamaitinusi paliegusius, ir alaus jiems po pusę kaušo tegul liepia duoti<…>. Špitolėse vyresniaisiais dorybingi žmonės turi būti paskirti, kurie atidžiai stebėtų, kad tvarka priderama, o ne latrų gyvenimas špitolėse būtų<…>.
Pasirūpino maršalas ir alumi ne tik paliegusiems, bet ir savo valstiečiams:
<…>O jeigu pjūties metu jiems darbo sunkaus bus, po du iš namo pjauti tevaikšto, be to, jų paskatinimui kiekvieną savaitę iki žiemkenčius ir vasarojų nupjaus, jos malonybė ponia dėdienė turi liepti duoti jiems po statinaitę alaus išgerti, kad nepiktžodžiautų, o dėkingi prisimintų<…>.
Minėtame testamente yra viena įdomi detalė. Karaliaus maršalas B. Zogorovskis, totorių nelaisvėje rūpindamasis savo sūnų ateitimi, rašo:
O kai Dievas gailestingas suteiks jiems <…> išsamių žinių<…>, tuomet jos malonybė ponia dėdienė mano turi [surasti] bakalaurą ištikimą, kuris juos lotyniško rašto gerai išmokyti galėtų, ir, juos subūrusi, namuose mano liepti mokyti. O kai jau gerus to mokslo pradmenis turės, privalo jos malonybė <…> į Vilnių jėzuitams, nes ten giria gerą vaikų išlavinimą, <…>. Į mokslus juos atiduoti, kurių, į namus neatvažiuodami ir juose nebūdami, septynerius metus, o ir daugiau, jeigu Dievas duos, atkakliai ir rūpestingai siektų.
Sėdėjo maršalas B. Zagorovskis totorių kalėjime ir galvojo apie Vilnių…
Minėtas testamentas ukrainiečių vertinamas kaip XVI a. literatūros šedevras, palyginamas su Vladimiro Monomacho „Pamokymais“. Retas kitas dokumentas taip gerai atspindi XVI a. pabaigoje anapilin išsiruošusio Voluinės bajoro, turėjusio daug laiko apmąstyti savo dvasinių, buitinių ir kitokių reikalų palikimą šioje žemėje.
Iš Vladimiro pilies dokumentų pavadinimų galima susidaryti vaizdą, kad miesto ir apylinkių bajorai, tarp jų ir maršalas Zagorovskis, labai dažnai, kartais kelis kartus per mėnesį, mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus. Tai rodo kai kurie įrašai apie Oranskius 1566–1567 m. Vladimiro miesto registracijos ir užrašų knygose ir panašūs užrašai Vladimiro pilies teismo knygose 1568–1570 m. Kaip jau minėjome, paseniūnis tuo metu buvo Paulius Vainius Oranskis.
Svečiuotis ypač mėgo vyrai:
1566 m. liepos 11 d. Nr. 73. Pono Juknos Oranskio ir jo motinos skundas ponu Simonu Oranskiu dėl želmenų ištrypimo ir dalies Leščanco dvaro užgrobimo; Vižo pranešimas.
1566 m. liepos 11 d. Nr. 74. Pastarojo skundas pirmuoju dėl gyvulių pagrobimo, smūgių sudavimo valstiečiams ir žalos padarymo.
1567 m. kovo 13 d. Nr. 57. Pono Simono Oranskio skundas žemioniu Jukna Oranskiu dėl Oranų dvaro užpuolimo, daugelio pastatų jame sugriovimo, turto užgrobimo, žaizdų skundėjo valstiečiui padarymo, grasinant jį nužudyti.
1567 m. balandžio 16 d. Nr. 86. Šaukimas į teismą poniai Orinai Oranskienei ir jos sūnums Tichnai ir Juknai Oranskiams pagal Simono Oranskio skundą dėl jo pastatų išardymo, miško kirtimo Oranų dvare, turto užgrobimo ir smūgių sudavimo bei žaizdų jo valstiečiams padarymo.
1567 m. balandžio 17 d. Nr. 87. Pono Grigaliaus Oranskio parodymas gyvulių, jo paimtų, kai šie trypė laukus Oranų dvare, ir skundas ponu Bazilijumi Zagorovskiu dėl įžeidimo ir atsisakymo pasiimti šiuos savo gyvulius.
1567 m. balandžio 18 d. Nr. 88. Pasitiktinis Zagorovskio skundas ponu Grigaliumi Oranskiu dėl gyvulių pagrobimo ir smūgių sudavimo bei žaizdų padarymo jo tarnui.
1567 m. balandžio 19 d. Nr. 90. Vaznio pranešimas apie pono Grigaliaus Oranskio Suchodolų dvare jo (vaznio) nustatytą galvijų, sulaikytų pirmojo pas poną Bazilijų Zagorovskį, skaičių.
1568 m. gegužės 8 d. Nr. 91. Grigaliaus Oranskio skundas savo dėde Pauliumi Oranskiu dėl nutiesto per jo tėvo lauką kelio, jo ir tėvo bajoro Levkos sumušimo ir sužeidimo. Vaznio Jono Kalinovskio pranešimas.
1568 m. liepos 7 d. Nr. 133. Juknos Oranskio skundas Grigaliumi Oranskiu, Simono s., kuris kartu su Laskovo urėdu Kuzma ir pavaldiniais užpuolė jį, sumušė ir sužeidė žirgą.
1568 m. liepos 7 d. Nr. 134. Vaznio Tichnos Oranskio pranešimas apie brolio Juknos Oranskio, sumušto ir sužeisto jo dėdės Grigaliaus Oranskio, Simono s., apžiūrą.
1568 m. liepos 8 d. Nr. 136. Vižo Jono Novickio pranešimas apie Grigaliaus Oranskio grumtynių su Jukna Oranskiu ginčijamoje Laskovo prie Oranų kaimo pievoje liudininkų apklausą. Juknos Oranskio citata: „einu į pievą šienauti ir su bičiuliu pasimušti, nes nepasimušęs su bičiuliu bičiulio neturėsi.“
1568 m. rugpjūčio 16 d. Nr. 184. Pauliaus ir Simono Oranskių skundas vazniu Jukna Oranskiu, sumušusiu ir sužeidusiu šventiką Grigalių iš Oranų. Vaznio Tichnos Oranskio pranešimas.
1568 m. rugsėjo 22 d. Nr. 214. Vaznio Tichnos Oranskio pranešimas apie Prokopo Volčko-Žaskovskio tarnautoją Lučką Ševecą iš Pidgaicų, sumuštą viešbutyje „priešais kartuves“, kelyje iš Vladimiro miesto į Choboltovnios kaimą
1569 m. sausio 16 d. Nr. 12. Vaznio Juknos Oranskio ir kunigaikščio Aleksandro Čartoryskio tarnautojo Andriaus Špraskio, Volynės vaivadijos teismo paskirto vižu, paliudijimas Vladimiro horodnyčiaus Bazilijaus Zagorovskio tarnautojų byloje dėl Grigaliaus Oranskio pavaldinių iš Laskovo ir Oranų apiplėšimo. Oranų pastatų aprašymas Vladimiro pilyje. Pagrobtų daiktų sąrašas.
1569 m. sausio 26 d. Nr. 34. Pavieto vaznio Juknos Oranskio skundas Vladimiro vaitu Mykolu Dubnickiu dėl įžeidimo ir bandymo primušti jį ieškinio įteikimo metu.
1569 m. liepos 7 d. Nr. 199. Žemionės Orinos Oranskienės skundas Grigaliumi Oranskiu dėl jos marčios Rajinos sumušimo ir ginkluoto įsiveržimo į jų dvarą Oranų kaime. Vaznio Tichnos Oranskio pranešimas.
1569 m. rugpjūčio 14 d. Nr. 232. Vaznio Chackos Čiuvato Tuličiovskio pranešimas apie ieškinio į Vladimiro žemietijos teismą įteikimą Simonui Oranskiui pagal Orinos Oranskienės ir jos sūnų Tichnos ir Juknos Oranskių skundą dėl padarytų skriaudų ir pridarytų nuostolių jų žemėse.
1569 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 238. Vaznio Chackos Čiuvato Tuličiovskio paliudijimas apie ieškinių į Vladimiro žemietijos teismą įteikimą Simonui Oranskiui pagal Orinos Oranskienės ir jos sūnų Tichnos ir Juknos Oranskių skundą dėl padarytų nuostolių žemėse.
1569 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 255. Vaznio Chackos Čiuvato Tuličiovskio paliudijimas apie ieškinio į Vladimiro žemietijos teismą įteikimą Juknai Oranskiui dėl Simono Oranskio ir jo sūnaus Grigaliaus skundo.
1569 m. rugsėjo 16 d. Nr. 282. Vaznio Jono Litinskio pranešimas apie bylos tarp Simono Oranskio ir Orinos, Tichnos bei Juknos Oranskių nagrinėjimą Trečiųjų teisme, taip pat apie ieškinio į žemietijos teismą įteikimą Simonui Oranskiui.
1569 m. gruodžio 1 d. Nr. 336. Vaznio Chackos Čiuvato Tuličiovskio paliudijimas apie ieškinio į Vladimiro žemietijos teismą įteikimą Juknai Oranskiui pagal Grigaliaus Oranskio skundą dėl jo sumušimo pievoje Laskove.
Išskirtinis vizitas įvyko 1568 m. gegužę (8-tos dienos įrašas):
Nr. 91. Pauliaus Oranskio skundas Grigaliumi Oranskiu (sūnėnu), Simono s., dėl žmonos Marijos įžeidimo, užtvankos išardymo ir tvenkinio nuleidimo į Laskovo kaimą.
Moterys žymiai rečiau lankydavosi pas kaimynus ir tik su vyrais:
1568 m. rugsėjo 22. Nr. 217. Karaliaus maršalo, Vladimiro horodnyčiaus Bazilijaus Zagorovskio protestas dėl kunigaikštienės Marijos Zbaraskos ir jos brolio kunigaikščio Jonušo ginkluoto įsiveržimo į Vojkovičių ir Forostų kaimus, jų apiplėšimo ir urėdo Jono Presmickio sumušimo. Pagrobto turto išvardinimas. Vaznio Tichnos Oranskio pranešimas.
1570 m. birželio 26 d. Nr. 260. Teismo sprendimas dėl žemionio Pauliaus Oranskio skundo dėl ginkluoto Vaitiekaus Pajevskio, jo žmonos Avdotijos ir jos sūnaus Timočio Obucho-Voščatinskio įsiveržimo į Šv.Spaso vienuolyno šalia Janovo kaimo žemę.
Pasimelskime už baltarusių, lenkų, lietuvių, ir ukrainiečių vienybę užsieniuose.
2013.12.01
