Vakarų žiniasklaidoje gausu išgąstingų tvirtinimų, kad Vladimirui Putinui, kuris „pats save įvarė į kampą“, nebelieka kitos išeities, kaip tik okupuoti visą Ukrainą ar bent jos dalį. O Vakarai turi su tuo susitaikyti. Nes kitaip Putinas negali išsaugoti savo veido Rusijoje, rizikuodamas prarasti valdžią, į kurią gali ateiti dar labiau neprognozuojamos jėgos.
Gal ir nesuvokdami to, įvairiais politiniais pareiškimais taip pat elgiasi kai kurie Vakarų oficialūs asmenys, diplomatijos šefai, kurie pastoviai feisbukuose ir tviteriuose gąsdina pasaulį „tuoj tuoj Rusija įsiverš į rytų Ukrainą“, tarsi leisdami suprasti, kad tai neišvengiama, bet nieko nesiūlydami.
Tai – kapituliantiški veiksmai, dar daugiau, skatinantys Putiną ir jo aplinką tolimesnei agresijai.
Neatmestina, kad tie išgąstingi tvirtinimai yra akcijų biržų baronų žaidimai.
Kita vertus, ir pati Ukraina, atrodo, neatliko visų namų darbų, kad galėtų tikėtis plataus mąsto karinės Vakarų paramos.
Savitarpio pagalba. Ką sako Jungtinių Tautų chartija
Jungtinių Tautų (JT) chartijos 51 straipsnis skelbia:
Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.
Taigi, JT Saugumo Taryba (ST) kurios nors JT narės užpuolimo atveju tegali imtis būtinų priemonių, pakankamų, užpuolimui atremti ir jo pasekmėms likviduoti. Prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos JT Saugumo Taryba su visomis jos nuolatinių narių veto galimybėmis neturi teisės, jei savigyna realizuojama užpultos JT narės teritorijoje. Tai čia bent jau šiokia tokia demokratija Jungtinėse Tautose, kurių veiklą reguliuoja kai kurios toli gražu nedemokratinės šalys Saugumo Taryboje.
Nei NATO, nei atskiroms šalims, pasiryžusioms padėti atremti Ukrainai Rusijos agresiją jokio JT Saugumo Tarybos mandato nereikia. Tegul JT ST gavusi pareiškimą pati galvoja,kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.
Čia tik iškyla klausimas, ar iš tiesų JT narė yra užpulta.
Svarstymai, ar reikia Ukrainai įsivesti karinę padėtį
Ukrainoje ilgai vyksta diskusijos, ar būtina paskelbti karinę padėtį savo rytuose (Donbaso regione) ir net visoje šalyje. Karinės padėties įvedimo šalininkai teigia, kad Rusija puola Ukrainą ir veiksmai prieš Rusijos vadovaujamas teroristines ginkluotas pajėgas šalies rytuose savo esmėje nėra vien tik antiteroristinė operacija (ATO).
Bet karinės padėties įvedimas visai nereiškia, kad šalis užpulta, vyksta karas, kol Ukraina oficialiai JT nepaskelbė, kad Rusija ją užpuolė. Karinės padėties įvedimas tik būtų viena iš priemonių, kurią galima būtų pristatyti JT, kaip priemonę, kurios Ukraina ėmėsi, įgyvendindama savigynos teisę, na tarkime papildomai įspėjimą, kad sunaikins kiekvieną Rusijos karinį objektą savo teritorijoje.
Krymo okupacijos metu Ukrainos politiniai vedliai nesiryžo paskelbti JT, jog šalis yra užpulta ginklu ir kad ji pasinaudos JT chartijos 51 straipsnio nuostatomis. Tarp jų ir teise kreiptis į kitas šalis ar šalių sąjungas dėl kolektyvinės savigynos. O kai tokio paskelbimo nebuvo, tai ir karinės paramos Ukraina negalėjo tikėtis gauti.
Šalia to, kad Rusija tiesiogiai dalyvauja terorizuojant Donbaso gyventojus (siųsdama ginklus ir teroristus iš Rusijos ar jos valdomų teritorijų – Moldovos Padnestrės ir Ukrainos Krymo), jau apie mėnesį iš Rusijos teritorijos apšaudomos ginkluotos vyriausybinės ukrainiečių grupuotės, dalyvaujančios ATO netoli nuo sienos su Rusija. Tai – dokumentuota. Yra, taip pat, įrodymų, kad Rusijos karo lėktuvai raketomis „oras-oras“ numušė bent vieną Ukrainos oro pajėgų lėktuvą Ukrainos oro erdvėje.
Bet ne toks jau paprastas klausimas, ar toks apšaudymas tolygus užpuolimui, ar tai galima vertinti tik kaip provokacijas, incidentus. Be to, daug kas kalba apie naują „hibridinį“ karą, kurio pradžioje panaudojama karinė jėga be skiriamųjų ženklų, ir kuriame formaliai sunku įvardinti užpuoliką.
Iš pirmo žvilgsnio, galvojant logiškai, tai – šalies užpuolimas. Juk koks skirtumas, ar pabūklų sviediniai iš Rusijos teritorijos dengia tik pasienio zoną keliasdešimties kilometrų gylyje, ar balistinės raketos pasieks ir Kijevą. Apetitas auga bevalgant. Palyginimui prisiminkime, kad Vilnius yra vos už trisdešimties kilometrų nuo sienos.
Rugsėjo 11-oji JAV – ryškiausias panašaus užpuolimo vertinimas. Dėl jo kai kas dar abejojo, argumentavo, kad tai tik plataus mąsto teroro aktas, bet tokie abejojantys buvo nutildyti nepaneigiamais argumentais – juk buvo smogta gyvybiškai svarbiam Pasaulio prekybos centrui ir Pentagonui. Vienos NATO šalies užpuolimo pasekmės žinomos. Tai – NATO sutarties 5 straipsnio pritaikymo praktinis pavyzdys. Jį palaimino ir JT.
Tačiau matėme, kuo toks lyg ir paprastas klausimas baigėsi Gruzijoje 2008 metų Rusijos agresijos metu. O baigėsi tuo, kad arbitrai, speciali ESBO komisija, ėmė svarstyti idiotiškiausią klausimą – kas pirmas iššovė. Tai, kad Gruzija nesikėsino į Rusijos teritoriją, o Rusijos kariuomenė (net ne „taikdariai“) įsiveržė į konfliktų (Rusijos sukeltų) nepaliestą Gruzijos teritoriją, jų nejaudino.
Ir koks buvo ESBO komisijos atsakymas? Ogi toks: deja, nepavyko nustatyti, kas šovė pirmas – o todėl, galbūt, Rusija puldama tik gynėsi nuo galimo užpuolimo iš agresoriaus teritorijos. Tai nestebina, nes iki šiol sprendžiant su Rusija susijusius konfliktus ESBO pasižymėjo tik tuo, kad padėjo Rusijai „užšaldyti“ įvairius ginkluotus konfliktus palikdama ginkluotų konfliktų teritorijose šeimininkauti Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Tiesa, po ESBO stebėtojų Donbaso regione pagrobimų ir ypač po civilinio lėktuvo, kuriuo skrido daug europiečių ir keleivių iš viso pasaulio, numušimo Rusijos raketa, ESBO požiūris, spaudžiant pasaulio visuomenei, galėjo ir pasikeisti.
Šiaip ar taip, JT narės Ukrainos bet koks tyčinis bombardavimas yra akivaizdi agresija, užpuolimas, nors priešo kareivis formaliai dar neįžengė į Ukrainos teritoriją. O gal ir neįžengs, jei bombardavimo tikslas – sugriauti ekonomiką, sukelti socialinius neramumus ir su penktos kolonos pagalba įvykdyti sau palankų vyriausybinį perversmą.
Karinė parama Ukrainai
Naujoji Ukrainos valdžia daug kartų prašė efektyvios karinės pagalbos iš Vakarų, taip pat ir gynybai skirtos šiuolaikinės ginkluotės, nes ukrainietiškoji, palyginus su dabartinės Rusijos, pasenusi, daugiausiai iš SSRS laikų. Vakarai neskuba tiekti ginklų, apsiribodami parama neperšaunamomis liemenėmis, šalmais, sausais maisto daviniais, medikamentais ir pan. Šviežesnė naujiena – Kanada pristatė Ukrainai daugiatonę karinę siuntą, kurios turinys nekomentuojamas.
Prieš kelias dienas JAV prezidentas Barackas Obama yra pareiškęs, kad ATO vykdyti Ukraina turi pakankamai ginklų, o jei Rusijos kariuomenė įsiverš į žemyninę Ukrainą, tada JAV ir spręs karinės pagalbos klausimą. Gerai, jeigu jis jau sumodeliuotas, jei ukrainiečių aukštesnieji karininkai jau studijuoja JAV jiems ekstra atveju numatytus nepažįstamus ginklus.
Stebina tai, kad turėdama visus įrodymus, kad yra užpulta ir tebepuolama, Ukrainos valdžia iki šiol šio fakto nepaskelbė JT, kaip to reikalauja JT Chartijos 51 straipsnis, atveriantis Ukrainai kelią oficialiai pagrįstai prašyti padėti jai gintis nuo užpuoliko paremiant ginklais, ypač priešraketiniais ir prieštankiniais. Užpuolimo konstatavimo faktas Jungtinėse Tautose Ukrainos saugumui tikrai nepakenktų.
Ukrainos užpuolimas – gera proga panaikinti įtampos židinius ir Gruzijoje bei Moldovoje
Kai Rusija sukūrė įtampos židinius Gruzijoje ir Moldovoje (Abchazija, Pietų Osetija, Padnestrė), Vakarai vis dar tikėjosi, kad Rusija, jos vadovybė žengs civilizuotu keliu. Ir nors jau tada visiems buvo aišku, kad Rusija šiurkščiai pažeidė JT įstatus, Helsinkio susitarimus, tarptautines konvencijas, Rusijai nuolaidžiauta.
Rusijos agresija prieš Ukrainą galutinai apnuogino postsovietinės Rusijos esmę, ne tik nepasikeitusią nuo SSRS laikų, bet ir dar labiau nužmogėjusią atsiradus pseudo kapitalistiniams santykiams. Vietoj SSRS deklaruotos tautų draugystės jų rusifikacijos kelyje, šiandien turime Rusijos milijardierių remiamą „rusų pavasarį“, kuris oficialiai skelbia, kad ukrainiečiai tai ne tauta, o neoficialiai – yra naikintini. Ir apskritai, teritorijos, kurios kada nors priklausė SSRS ir Rusijos imperijai, turi būti bent jau pavaldžios Kremliui. Tokia progama minimum.
Visiško Rusijos nužmogėjimo pademonstravimas enkavėdistiškai elgiantis su žuvusiųjų oro katastrofoje palaikais, jų daiktais, galbūt, relikvijomis jų artimiesiems, matyt, sukrėtė pasaulį.
Europos Sąjunga ir JAV patvirtino ekonominių ir finansinių santykių su Rusija, kitokio bendradarbiavimo su ja boikotą tam tikruose gyvenimo sektoriuose.
Daugelių pasaulio finansų ir ekonomikos analitikų nuomone, tai – ganėtinai efektyvus Rusijos boikotas, sukelsiantis neigiamas pasekmes padėčiai Rusijoje artimiausiu metu.
Visgi, jei boikotas žada būti toks efektyvus, iškyla klausimas, ar tokio boikoto nereikėtų pagrįsti ir reikalavimu, kad Rusija, ją pakeičiant JT, ar kitokiais, išskyrus Rusiją, taikdariais, išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės ir būtų išspręstas pabėgėlių grįžimo į gimtas vietas klausimas. Apie juos tarsi ir užmiršta.
2014.08.10; 19:52
