Sekmadieniniai pamąstymai. „Gazpromui“ palankus lietuviškosios Temidės sprendimas


Print

Prisiminkime, ką maždaug prieš šimtmetį porino sionistai, svajoję sukurti Izraelio valstybę?

Jie turėjo taiklų posakį: „atlik bent vieną Izraeliui naudingą darbą, užuot aimanavęs, kaip viskas sunkiai juda į priekį“…

Šis priekaištas – kaip tik mums, lietuviams. Kas gi paneigs, jog labiau mėgstame verkšlenti nei dirbti?

Kitaip Lietuva savo įtaka nenusileistų Izraeliui.

XXX

Kodėl savo galia neprilygstame Izraeliui? Neturėdami ypatingai daug jėgų ir ištvermės, savo energiją švaistome darbams, kurie valstybei – tiesiog nereikalingi.

Nustebino rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pozicija dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo apie leistinus ir draudžiamus referedumus. Man regis, šį sykį KT pasielgė įžvalgiai. KT pirmininkui Dainiui Žalimui verta padėkoti už principingą nuostatą: Lietuva neturėtų toleruoti bet kokios pakraipos referendumų.

KT išaiškinimą suvokiu kaip vertingą saugiklį, gelbstintį mus nuo primityvių, antilietuviškų referendumų chaoso. Pats metas apsidrausti nuo tikimybės sulaukti klausimo, verta ar neverta, pavyzdžiui, išstoti iš NATO ir prisijungti prie Rusijos. Juk turime ženklų, bylojančių, kiek turime daug slaptų Kremliaus gerbėjų ir kokios gajos antiamerikietiškos nuotaikos.

KT išaiškinimą suprantu ir kaip apsaugą nuo referendumo, girdi, greta valstybinės lietuvių kalbos derėtų įteisinti dar vieną valstybinę kalbą – lenkų. O gal norite pasakyti, jog Vilniaus krašte maža polonizacijos pavyzdžių? KT išaiškinimą pripažįstu ir kaip apsaugą nuo referendumo, prasminga ar neprasminga prisijungti prie rublio zonos. O gal manote, jog tarp mūsų nėra tokių, kuriems rublis mielesnis nei euras?

Galų gale KT išaiškinimą suprantu kaip tramdomuosius marškinius, skirtus panorusiems oficialiąją Lietuvos religiją pakeisti islamu ar budizmu. Teaugindami tiek mažai vaikų šios bėdos anksčiau ar vėliau sulauksime.

Tad džiaukimės nubrėžta ryškia skiriamąja linija. O ką byloja rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus straipsnis „Konstitucinio Teismo sprendimu Lietuvoje įtvirtintas „Gyvulių ūkis“ (tiesos.lt)? O kokias tiesas įrodinėjo liepos 16-ąją Seime spaudos konferenciją „„Ar apginsime Konstituciją nuo Konstitucinio Teismo?“ sušaukę visuomenininkai, politikai, kultūrininkai?

Svajojama apie galimybęrengti bet kokio pobūdžio referendumus neskaitlingoje, daug priešiškų kaimynų turinčioje Lietuvoje? Referendumų puoselėtojai susirgo didybės manija, manydami, jog jie – lietuvių tautos širdis? Referendumų rėmėjai pasijuto esą vieninteliai intelektualai, žinantys, ko reikia lietuvių tautai?

Kur kas prasmingesnė buvo liepos 16-ąją žurnalistės Agnės Skamarakaitės vadovauta LRT vasaros studija, kurioje savo poziciją dėl reikalingų – žalingų referendumų išguldė tiek Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, tiek Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas Julius Sabatauskas. Jie įtikinamai polemizavo su vienu iš paskutiniojo referendumo iniciatorių – tautininku Juliumi Panka.

Beveik valandą trukusioje radijo laidoje buvo primintos svarbios nuostatos, padedančios demokratiją atskirti nuo anarchijos. Verta įsidėmėti: referendumų šalininkai piktybiškai ignoruoja aksiomą, teigiančią, jog mūsų parlamentas, kad ir koks prastas bebūtų, vis tik pelnytai laikomas tautos atstovybe. Ši institucija išrinkta balsavimo teisę turinčių piliečių daugmaž demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose. Tad tvirtinti, jog Seimas dėl kiekvieno atvejo privalo paklausti tautos nuomonės, – demagogija. Seimas renkamas ne tam, kad klausinėtų. Seimas renkamas tam, kad dirbtų.

Taip pat nesąžininga tvirtinti, esą tik referendumuose įmanoma surasti teisingą atsakymą į itin sudėtingus klausimus dėl, sakykim, atominės jėgainės statybų ar euro reikalingumo. Žinoma, lietuvių tautos negalima vadinti „runkelių tauta“. Bet manyti, jog tarp mūsų gyvena vien išminčiai, puikiai susigaudantys, kokia elektros kaina bus po dvidešimties metų, arba kokią vertę po kelerių metų turės euras, – kvaila. 

Žurnalistės A.Skamarakaitės vadovautoje radijo laidoje pastebėta, jog Lietuva nepriskirtina valstybėms, kurios paniškai bijo referendumų. Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje kilo dvidešimt iniciatyvų sušaukti referendumus. Realiai rengtų referendumų – dvylika. Ši statistika sako, jog lietuvių tauta, kai gvildenamas išties gyvybiškai svarbus klausimas, sakykim, dėl sovietinės armijos išvijimo ar stojimo į ES, gausiai susirenka prie balsadėžių ir noriai balsuoja. O jei 2014-ųjų vasarą keliami klausimai lietuviams pasirodė ne itin svarbūs, referendumo iniciatoriai pirmiausiai turėtų kaltinti save, bet ne VRK, KT, Seimą ar žiniasklaidą.

XXX

Prie primityviųjų klausimų priskirčiau ir bandymą išsiaiškinti, ar nevertėtų bent trečdaliu sumažinti Seimo? Kas gali iš mūsų taip primityviai skaičiuoti: jei gyventojų sumažėjo, tai ir Seimo narių skaičius, suprask, privalo būti proporcingai sumažintas? Argi keblu suvokti, jog kokybiško įstatymo parengimas ir įteisinimas tiesiogiai nesusijęs su gyventojų skaitlingumu? Kad ir kokia maža bebūtų valstybė, jai taip pat reikia daug, įvairių ir kokybiškų įstatymų. O tokių įstatymų gausą gali garantuoti tik užtektinai skaitlingas Seimas. 

Jei nepatinka šis argumentas, pravers žurnale „Savaitė“ pasirodęs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio komentaras, prasminga ar žalinga mažinti parlamentarų skaičių. Profesorius rašo: „Manau, kad kalbos apie Seimo narių skaičiaus mažinimą tėra kalbėjimas dėl kalbėjimo (…). Seimo narių sumažinimas neišsprendžia kokybinių Seimo darbo rodiklių: niekas negarantuoja, kad į mažesnį Seimą nebus išrinkti dar blogesni nariai. Taigi reikia galvoti ne apie Seimo narių skaičiaus keitimą, o apie kandidatų į Seimo narius atrankos principus, neleidžiančius „prasmukti“ nevykėliams, populistams ir melagiams“.

XXX

Jeigu jau norima ką nors prasmingai mažinti, galbūt vertėtų įsiklausyti į žurnalo „Veidas“ leidėjo dr. Algimanto Šindeikio mintis. Omenyje turiu jo publikaciją „Vangūs ir tušti rinkimai: gal padėtų dvipartinė sistema“.

Dr. A.Šindeikis žurnale „Veidas“ pastebi: „Turime didelį perteklių politikų ir politinių partijų, bet jų konkurencija kokybiškos politikos, galinčios mums užtikrinti būtiną valstybės modernizaciją ir konkurencingumą globaliame pasaulyje, pertekliaus nesukuria. Todėl pagrįstai gali būti keliamas klausimas, ar begalės politinių partijų egzistavimas Lietuvos parlamente ir savivaldybėse nėra tapęs Lietuvos valstybei akmeniu po kaklu. Ar mums nereikėtų savo politinę sistemą perorientuoti į dvipartinę sistemą, kuriai reikia mažiau politinių resursų ir kuri veikdama profesionalios politikos pagrindu gali užtikrinti valstybės stabilumą?“

XXX

Prasmingų mažinimo pavyzdžių būtų galima rasti ir daugiau. Sakykim, nustatykime, kiek sykių per vieną Seimo kadenciją, t.y. ketverius metus, parlamentarai turi teisę kaitalioti mokesčių dydžius. Lietuva trokšte trokšta kuo stabilesnės mokesčių sistemos, tačiau nepaisant šio siekio, mokesčiai keičiami nusikalstamai dažnai.

Štai ką žurnale IQ rašo Kaetana Leontjeva („Mokesčių klimato kaita“): „Per pastarąjį dešimtmetį penkių svarbiausių mokesčių – gyventojų pajamų, pridėtinės vertės, pelno mokesčio, akcizų ir „Sodros“ įmokų – įstatymai pakeisti 193 kartus. Daugiausia taisytas „Sodros“ įmokų įstatymas – 52 sykius, ir GPM – 51 kartą“.

Ekonomikos ekspertė K.Leontjeva primena žurnale IQ, jog 2012-aisiais trys pagrindinės partijos, įskaitant socialdemokratus, darbiečius ir tvarkiečius, raštiškai žadėjo„užtikrinti mokestinės aplinkos verslui pastovumą“.

Tačiau rinkėjamas duotas pažadas, jog mokesčių nedera keisti mažiausiai trejetą metų iš eilės, – išmestas į šiukšlių kibirą.

K.Leontjeva pabrėžia: „Po rinkimų praėjus daugiau nei pusantrų metų galima konstatuoti, kad sutartis su rinkėjais sulaužyta. Nuo 2013 m. pradžios iki dabar penki anskčiau įvardytų mokesčių įstatymai pakeisti jau 20 kartų“.

XXX

O jei vis tik būtinai norime įkąsti mūsų teismams, raginu atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ pasirodžiusią publikaciją „Aukščiausiasis Teismas atvėrė pandoros skrynią, arba Butkevičiui jau metas džiovinti batoną“ (2014-ųjų Nr. 7, liepa).

Kuo įsiminė ši Eduardo Eigirdo redaguojamo žurnalo „Valstybė“ publikacija? Gegužės pabaigoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Antanas Klimavičius, Olegas Fedosiukas ir Vytautas Piesliakas baudžiamojoje byloje priėmė nutartį, kad Ūkio ministerijos pareigūnai, kurie buvo nubausti už „Achemos“ protegavimą vykdant suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą, vis tik yra nekalti dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų.

Be abejo, tokio pobūdžio kaltę įrodyti – nepaprastai sunku. Nebent būtų pateikta įrodymų, kad „Achema“, dalyvaudama procese, siekė ne kuo greičiau ir kuo pigiau su valstybe pastatyti terminalą, o kontroliuoti procesą, didinti savo įtaką ir dėl nuolaidų vilkinti statybos procesą (juk ši bendrovė 100 proc. dujų, beje, su nuolaida, gaudavo iš „Gazprom“).

Tačiau žurnale „Valstybė“ rašoma, jog redakciją labiausiai nustebino kita Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimo dalis. Įsidėmėkime: „Nutartyje konstatuota, kad projekto sustabdymas padarė žalos valstybei, nes Lietuva iki šiol neturi SGD terminalo. Taigi šiuo sprendimu teismas visiškai ignoravo „Achemos“ priklausomybę nuo „Gazprom“ dujų importo, nors daugybė žiniasklaidos ir politikos atstovų ne kartą yra viešai apie tai pareiškę, ir priėmė nutartį, kuria neabejoja, kad SGD terminalas jau būtų buvęs pastatytas, o tie, kas tam sutrukdė, padarė žalos valstybei“.

Kuo pavojingas toks Aukščiausiojo teismo sprendimas? Teisėjai ignoravo svarbiausią aplinkybę – „Gazpromas“ niekad nebuvo mūsų draugas ir naivu manyti, jog artimiausiu metu taptų patikimu Lietuvos sąjungininku. SDG terminalą įsigyti mes siekėme būtent norėdami pabėgti nuo „Gazpromo“ įtakos. „Achemos“ siūlomas variantas mums neatrodė patrauklus būtent dėl galimos „Gazpromo“ įtakos. Bet Lietuvos Aukščiausiasis teismas tarsi sako: tie, kurie bėga nuo „Gazpromo“, elgiasi neteisingai… 

Žodžiu, sukurtas precedentas, palankus „Gazpromo“ gerbėjams ir nepalankus „Gazpromo“ oponentams. Vadovaujantis lietuviškosios Temidės potvarkiais, Lietuva negali džiaugtis, turėdama ne tik veikiantį, bet ir nuo „Gazpromo“ įtakos nepriklausomą SGD?

2014.07.21; 09:06


Prisijunkite prie diskusijos