Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.
Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.
Po kažkurio laiko darželinukai žiemos šventę turėjo švęsti, tokias žiemos žaidynes. Į jas turėjo suvažiuoti net kitų darželių vaikai.
Pastarieji žinojo, kad tamsiame kambary mažas berniukas kamuojasi. Ir pradėjo švelniai švelniai Volodią kalbinti: išleisk Mišą, kitaip neatvažiuosim į darželinukų šventę.
Ilgai spyriojosi Volodia. Pagaliau nutarė: visgi iš esmės tai juk savas. Pasimokė ir ateity neišduos. Išleido. Tik pasakė – geriau į kitą kokį nors darželį keliauk, kol viskas susikratys. O vėliau matysime. Miša padėkojo, sakė akmens užanty nelaikys.
Ir išvyko į darželį, Vokietija vadinamą.
Tą darželį, tiksliau, jo rytinę pusę, ir Volodia, kai visai dar mažas buvo, lankė. Siuntimą pasišniukštinėti prieš tai iš sovietinio darželio gavo.
Dabar aiškinamasi, ar tuometinės Vokietijos vakarų pusės darželinukai vokietukai ne pėsti buvo, išaiškino mažiulį, ir, kaip tai mėgstama sakyti suaugusiųjų pasaulyje, perverbavo. Savu padarė. Amžiams. Per kompromatą. Tada dar nežinojo, kad vyriausiąjį darželyje, iš inercijos sovietija vadinamą, paspausti galės. Manoma, kad pasisekė. Kalbama, kad ir JAV darželio auklėtiniai padėjo.
Logiška. Negali darželyje, kuriame pilna labai pavojingų viso pasaulio vaikų akutėms svaidomų branduoliukų, viešpatauti nekontroliuojamas, tegul ir blogiukas, nekaltus žaisliukus iš mažesnių atiminėjęs žmogus.
Dalia Grybauskaitė nevyksta į Sočį
„Besiklostant situacijai, matant žmogaus teisių pažeidimus, taip pat požiūrį ir elgseną Rytų partnerių atžvilgiu, tame tarpe ir Lietuvos, ekonomines sankcijas, kurios yra taikomos Lietuvai, nematau politinės galimybės vykti į Sočio žaidynes“, – gruodžio 19 d. žurnalistams Briuselyje apie Rusiją kalbėjo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Panašiai, dėl žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje, savo atsisakymą dalyvauti žaidynėse motyvavo ir nemažai kitų euroatlantinės erdvės šalių vadovų. Galimas dalykas, kad jie dar prisimena ir tai, kad šalia Sočio yra Rusijos okupuotos Gruzijos teritorijos.
Protingas Dalios Grybauskaitės žingsnis. Ir ne vien dėl jos nurodytų priežasčių.
Pastaruoju metu Vakarų spauda vis labiau prisimena Kaukazo Emyrato vadovo emyro Dokku Abu Usmano video įrašą internete, kuriame jis įspėjo Rusiją Sočyje nerengti žiemos olimpinių žaidynių. „Mes žinome, kad ant mūsų protėvių kaulų, ant kaulų daugelio daugelio musulmonų, kurie mirė ir buvo palaidoti mūsų teritorijoje palei Juodąją jūrą, šiandien jie planuoja Olimpinių žaidynių etapą. Mes, kaip modžahedai, privalome bet kokiomis priemonėmis, kurias mums leidžia Alachas, neleisti jam įvykti“.
Paskaičius įvairiuose rusakalbiuose portaluose tekstus apie tai, kas šiuo metu vyksta Sočyje, neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad šis grąsinimas realus, o žiemos olimpinės žaidynės Sočyje vyks labai panašiai, kaip Maskvoje vyko vasaros olimpinės žaidynės 1980 metais, kurias gerai prisimena senieji Lietuvos gyventojai.
Tas 1980 metų olimpines žaidynes Maskvoje gausiai ignoravo ne tik Vakarų pasaulio lyderiai, bet ir sportininkai. Pagrindinė priežastis – Kremliaus karas su laisvę mylinčiu ir kovojančiu (iki šiol) Afganistanu.
Tuo metu Maskva buvo „išvalyta“ nuo bet kokių įtartinų asmenų. Ir ne laikinai. Kaune, berods, buvo staigiai pastatyti daugiabučiai namai dalies tokių asmenų, nemokančių nei žodžio lietuviškai, apgyvendinimui visam laikui. Toks mažas „pateisinamas“ Lietuvos rusifikacijos protrūkėlis.
Įvažiavimas į Maskvos miestą buvo įmanomas tik su specialiais leidimais. Visos KGB ir kitos panašios struktūros buvo pajungtos miesto kontrolei.
Labai panašiai viskas vyksta ir Sočyje. Visi svečiai ir poilsiautojai išprašyti iš miesto. Miestą supa zonos, pro kurias galima pravažiuoti tik su specialiais leidimais. Kas bus su nepatikimais vietiniais gyventojais, ypač musulmonais, dar neaišku.
Olimpinės žaidynės Maskvoje 1980 metais įvyko be smurto proveržių. Tačiau ar taip bus Sočyje?
Ar Sočis priklauso Kaukazo Emyratui?
Apie tai savo mintimis pasidalino TV kanale Dožd (Lietus) „Kaukazo mazgo“ laidos vyriausiasis redaktorius Grigorijus Švedovas:
Aš manau, kad toks pareiškimas (Kremliaus vietininko Čečėnijoje Kadyrovo, esą Dokku Usmanovas jau seniai nebegyvas, – red.) ne ramina, o provokuoja. Provokuoja tuos, kurie norėtų kažkokio viešo atgarsio, norėtų matyti teroristinius aktus.
Yra nuogąstavimai, kad Kadyrovo požiūris, metodai vis labiau plis Šiaurės Kaukaze ir nėra jokios garantijos, kad tai mums užtikrins ramybę Sočyje. Todėl, kad dabar, pavyzdžiui, Dagestane, bandant panaudoti prevencines priemones (matyt, prieš Sočį) siekiant pasiekti kažkokių pagerėjimų, realiai mūsų jėgos vaikinai provokuoja tuos žmones, kurie dar buvo legalūs. Vaikščiojo į mečetes, vaikščiojo į tuos salafitų vaikų darželius, siuntė vaikus į salafitų medreses.
Dabar visa tai uždaroma, ir tie žmonės, kurie buvo legalūs dar vakar – tai ne hiperbolizavimas, vaikų darželiai, mečetės, mokymo įstaigos šiandien pastoviai uždaromos – visa tai pereina į nelegalią padėtį. Joje panaudojami tokie metodai, kurie deja, mobilizuoja į Sočį tas protesto nuotaikas, kurių ir šiaip jau būta, į dar radikalesnę plokštumą. O tai, kas šiandien vyksta Šiaurės Kaukaze nuo to laiko, kai Kadyrovo metodai įtvirtinti Čečėnijoje, kaip pagrindiniai, mes matome statistikoje.
Mes „Kaukazo mazge“ skaičiuojame visas smurto aukas, visus sužeistus ir užmuštus, ir galima pamatyti, kad, pavyzdžiui, Dagestanas yra absoliutus lyderis pagal sužeistų ir užmuštų skaičių, bet labai svarbu matyti, kad Čečėnija, nors ji ir „atsilieka“ pagal sužeistų ir užmuštų skaičių, užtikrintai yra lyderių gretoje. Tai svarbu žinoti suvokiant, kad Čečėnijoje tris kartus mažiau gyventojų, negu Dagestane.
Mes matome, kad smurtas Čečėnijoje tebėra. Kad visos tos propagandistinės dainos apie tai, kad joje vyrauja taika ir ramybė, neatitinka realybės. Kad žmonės joje ir toliau žūsta, ir mūsų kariškiai taip pat. Kas juos žudo? Kodėl mūsų kariškiai ten pastoviai užpuolami? Jeigu tai ne Dokku Umarovas (Usmanas), tai, matyt, kažkoks marsietis atskrenda ir juos žaloja ir organizuoja diversijas ir teroristinius aktus.
Aš neseniai buvau Sočyje, būnu jame gana reguliariai, ir matau, kad sudėtinga dabar kalbėti, kad šis regionas saugus net paprastiems turistams, todėl, kad jame nežinia kas vyksta paskubomis, pasirengimuose, vienas Dievas težino, tad aišku, kad jokios suderinamumo šiandien ten nėra. O šalia to, mes turime Čečėnijos, kaip ramaus ir stabilaus regiono, įvaizdį.
Aš norėčiau jums mestelėti jau kitą provokaciją, ne iš Kadyrovo, o iš manęs asmeniškai. Pažvelkime į Siriją iki visų įvykių…Tai buvo ramus rajonas, ten nebuvo jokių pilietinių konfliktų, jokių religinių konfliktų. Sirijoje viskas buvo ramu. Ten vyko teroras prieš vietinius gyventojus. Ten, žinoma, malšino, ten buvo mažai nepriklausomų, laisvų balsų, kaip kad buvo Čečėnijoje.
Kiek tas terororas tęsėsi? Gana ilgai. Ten ir tėvas ir sūnus vadovavo valstybei. O kuo visa tai baigėsi? Kokią žalą tai padarė visiems Artimiesiems Rytams – tas konfliktas, kuris ten dabar yra? Ir mes turime suprasti, kad Kadyrovo metodai Čečėnijoje išplito visame Kaukaze ir neša mirtį…
Mes prisimename teroristinius aktus Maskvos metro. Mes prisimename teraktą Domodedove. Kas už tai atsakė? Tas pats Dokku Umarovas. Žinoma, vydytojai galėjo būti ir iš Dagestano, tai gali būti, kaip dažnai dabar girdime, kažkokios pavardės, būdingos visai kitoje Rusijos dalyje – mes girdime pavardes Sokolovas, pavyzdžiui. Kas už visa tai atsako? Sokolovas tai, ar Tichomyrovas (Saidas Buriatskis) – žinomas smogikų lyderis, kuris apskritai kilęs iš Buriatijos. Kas už visa tai atsako?
Umarovas paskelbė savo Kaukazo Emyratą jau daugiau negu šešeri metai. Umarovas gyvas, Emyrato nėra žemėlapyje, bet jis yra realus sprogdinimų teritorijoje… Ar pateks Sočis į šią teritoriją, aš nežinau.“
Didysis demokratas Miša Chodorkovskis
Galima dar pridurti, kad alyvos į Sočio ugnį pilstelėjo Rusijos „demokratas“ M. Chodorkovskis.
Interviu The New Times gruodžio 22 d. jis pareiškė:
„Jei manęs kas nors konkrečiai paklaustų, ar eisiu aš kariauti, atsakau – eisiu. Už Šiaurės Kaukazą. Tai mūsų žemė, mes ją užkariavome. Nėra šiandien pasaulyje neužkariautos žemės. Štai Šiaurės Kaukazą užkariavome mes.“
„Aš tam tikra prasme nacionalistas“, – pranešė M.Chodorkovskis. Tiesa, kokios tautos – nenurodė.
Protingai elgiasi atsisakantys dalyvauti Sočio žiemos žaidynėse Vakarų valstybių vadovai, nors jie patys, tikriausiai, būtų maksimaliai apsaugoti nuo pasikėsinimų, nebent sėdėtų prie pat Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
Protingai pasielgė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Vyriausioji valstybės ginkluotųjų pajėgų vadė, pasilikdama Lietuvoje. Nežiūrint visų „Rusijos demokratijos tėvo“ M. Chodorkovskio raginimų interviu gruodžio 19 d. prie simbolinės Berlyno sienos neboikotuoti Sočio žaidynių.
O tai, žiūrėk, ims ir patars M. Chodorkovskis V. Putinui olimpinių žaidynių metu, kad pats laikas atsikariauti Lietuvą, kurią jo tėvynainiai užkariavo panašiu metu, kaip ir Šiaurės Kaukazą. Juk jo bičiulis V. Putinas „atsikariavo“ iš Gruzijos Pietų Osetiją ir Abchaziją būtent per 2008 metų Olimpines žaidynes. Prieš tai buvo manevrai. Neseniai buvo jie ir prie Lietuvos.
Nuotraukoje: Michailas Chodorkovskis, tvirtinęs esąs "tam tikra prasme nacionalistas".
2013.12.29
