Jei ne šį sekmadienį, tai vėliausiai po dviejų savaičių Lietuva turės naują prezidentą. Portalas slaptai.lt viliasi, jog lietuviai balsavo ne už tuos kandidatus, kurie televizijų debatuose ir laikraščių puslapiuose iškilmingai žadėjo pagerinti satykius su Rusija bei Lenkija. Tikrai neverta pasitikėti politikais, kurie tvirtina žiną, kaip susidraugauti su Maskva ir Varšuva.
Žinoma, mums būtų naudinga turėti nuoširdesnius santykius su dviem savo didžiaisiais kaimynais. Bet su dabartine Rusijos ir Lenkijos valdžia nuoširdesnė bičiulystė – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol Rusija ir Lenkija puoselėja ekspansines užmačias. Tad mūsų politikai, ketinantys parodyti, kaip neva galima suminkštinti Maskvos ir Varšuvos širdis, arba nuoširdžiai nesuvokia tarptautinės politikos ypatumų, arba meluoja rinkėjams.
Įmanomas ir trečiasis, beje, pats baisiausias, variantas. Žadantys amžiną draugystę su Rusija ir Lenkija šių tikslų sieks … skriausdami Lietuvą. Vaizdžiai tariant, kaimynams dalins nuolaidas, silpninačias Lietuvos valstybingumą. Rusijai ekonomiškai nenaudinga, kad statytume atominę jėgainę, – nestatysime. Rusija pareikalaus rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą, – suteiksime. Rusijai patogu, kad savo karinėms reikmėms pagailėtume dvejis procentus nuo BVP, – pagailėsime. Lenkija nori Vilniaus krašte matyti lenkišką autonomiją, – matys. Lenkija nori sulenkinti Seinų ir Punsko lietuvius, – saviškių neginsime…
Akivaizdu, kad taip elgdamiesi tikrai nesulauktume priekaištų nei iš Rusijos, nei iš Lenkijos. Bet kas tada liktų iš pačios Lietuvos? „Severo zapadnyj kraj“? Lenkijos provincija?
Lietuva privalo atsiminti: be pataikavimo laikysenos egzistuoja nenuolaidžiavimo taktika. Nenuolaidžiaujanti Lietuva visuomet išlošdavo. Ten, kur traukdavomės, vildamiesi, jog naujų reikalavimų oponentai nepateiks, visuomet pralaimėdavome, nes mus čia pat užversdavo naujais priekaištais. Galų galiausiai užpuldavo, aneksuodavo, ištremdavo. O ten, kur išdrįsdavome drąsiai pasakyti „ne“, laimėdavome, nes bent jau naujų reikalavimų niekas nepažerdavo.
XXX
Štai žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas klausia: „Jei jau pripažįstame, kad Rusija šiandien gali bet kada nuskriausti vargšą Vilių Kaikarį, turime atsakyti, ką mes galime padaryti, kad jo niekada nebeskriaustų. Pasirašyti su „Gazprom“ ir „Inter RAO“ sutartis ir 100 metų įsipareigoti jų tiekiamas dujas bei elektrą pirkti trečdaliu brangiau nei kainuoja rinkoje? O gal prezidentu išsirinkti Viktorą Uspaskichą? Ko gali užsigeisti Rusija, jei mes žaisime pagal jos geopolitinius tikslus atitinkančias taisykles?“
Kokios žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus rekomendacijos? Išeitis – paprasta. Investuokime į energetinio nepriklausomumo įtvirtinimą ir aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius sektorius, kurių eksportas orientuotas į pasaulio rinkas, kuris nepriklauso nuo Rusijos troškimų, ir Lietuva ekonomiškai sustiprės … be Kremliaus malonės. Lietuvai pats laikas rimčiau dairytis ne tik į Rusijos rinkas. Vis dar besidairydama į rusiškas rinkas Lietuva daro ir taktinę, ir strateginę klaidą. Į kelis kartus didesnę ir greičiau augančią Kiniją Lietuva sugeba eksportuoti apie 50 kartų mažiau nei į Rusiją. Kodėl tokios proporcijos?
XXX
Panaši padėtis – lenkiškuose reikaluose. Kelios lenkiškos raidės, kurias užsispyrusi Varšuva nori įbrukti į mūsų abėcėlę, tokios pat pavojingos kaip ir … karinė intervencija. Žurnalistas Česlovas Iškauskas teisus, sakydamas, jog „lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė. Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins“ (portalas delfi.lt).
Džiugu, kad turime tokių žurnalistų kaip politikos apžvalgininkas Č.Iškauskas. Bėda ta, kad esama ir tokių žurnalistų, politikos apžvalgininkų kaip Tomas Janeliūnas, kurie ragina kuo greičiau nusileisti ekspansiniams Lenkijos reikalavimams. Mat nenusileidus, tikėtina, kentės mūsų elektros jungtys į Lenkiją, besidriekiantys Lenkijon geležinkeliai ir karinis bendradarbiavimas su Lenkijos kariuomene.
Akivaizdu, kad strateginis partneris taip neturėtų elgtis. Akivaizdu, kad situacija – bjauri. Bet bjauri ji tik todėl, kad bjauriai elgiasi Lenkija. Lenkiškiems rašmenims ir užrašams besipriešinančios Lietuvos kaltės čia nėra. Lietuva negali paklusti lenkinimo politikai. Nes paklusus lenkinimo politikai prasmės nebetenka visi kiti projektai: elektros jungtys, geležinkelių bėgiai ir karinis bendradarbiavimas. Regis, taip aišku ir paprasta, kad aiškiau ir paprasčiau nebegali būti.
Ir vis dėlto „ekspertas" T.Janeliūnas gyvybiškai svarbų ginčą dėl lietuviškosios abėcėlės linkęs traktuoti Lenkijai naudinga kryptimi. T.Janeliūnas abejoja net lietuvių kalbininkų išvadomis. Abejoja užgauliai, įžeidžiai: „Ponai kalbininkai neturi žalio supratimo nei apie pilietinę visuomenę, nei apie geopolitiką“ (ši pastaba buvo paskelbta ir LRT, ir delfi.lt, ir 15min.lt).
Belieka ironiškai gūžčioti pečiais, kas gi tas „žalias supratimas“? Kuo „žalias supratimas“, pavyzdžiui, skiriasi nuo „mėlyno“ ar „raudono“ supratimo? Ir iš kur toks įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis: kalbininkai nieko nesupranta, o štai T.Janeliūnas nusimano ir dėl kalbos reikalų, ir dėl pilietinės visuomenės, ir dėl geopolitikos subtilybių.
XXX
Tad po prezidentinių rinkimų Lietuvos laukia tokie pat sunkumai, kokie buvo ir prieš rinkimus. Tiesa, mūsų horoskopų žinovai pranašauja Lietuvai ypatingai palankų antrąjį pusmetį. Būtų džiugu, jei šios pranašystės išsipildytų. Tačiau realybė negali būti itin džiugi. Kai Krymas vėl sugrįš Ukrainai, kai Gruzija atsiims Abchaziją ir Osetiją, kai Moldova atgaus Padniestrę, štai tada ir mes, lietuviai, galėsime lengviau atsikvėpti.
O kol kas džiuginančių ženklų – mažoka. Prieš keletą dienų Vilniuje viešėjo į didžiąją politiką patraukęs buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas. Vilniaus Universitete gausiai susirinkusiems politikams, studentams ir žurnalistams svečias tvirtino, jog Vakarai, bandydami pažaboti Kremliaus šeimininką, padarė klaidą. Derėjo pradėt spaudimą ne nuo simbolinių, o nuo pačių griežčiausių politinių ir ekonominių priemonių. Bet – ne atvirkščiai. Ir tik Kremliui traukiantis atgal buvo galima švelninti sankcijas. Dabar gi V.Putinas įžūliai meluoja, ir net didžiuojasi tuo, kaip jam lengva mulkinti Vakarų prezidentus bei premjerus.
Buvęs pasaulio šachmatų čempionas G.Kasparovas mano, jog Vakarai neleis Kremliui žvanginti ginklais. JAV ir Didžioji Britanija pakliuvusios į nemalonią padėtį. Kol kas V.Putinas demonstruoja, jog Amerikos ir Britanijos vadovų parašai – beverčiai. Pažadėjo garantuoti Ukrainos sienų neliečiamumą mainais į atsisakymą disponuoti atominiu ginklu. Bet negarantavo.
Todėl iš Rusijos nuo politinių represijų pabėgęs G.Kasparovas viliasi, jog Kremliui „ukrainietiška avantiūra brangiai kainuos“. Bet jei V.Putinui vis tik pavyks pasiekti pergalių Ukrainos frontuose, grobuoniškas jo žvilgsnis būtinai pakryps ir Baltijos valstybių pusėn. Žodžiu, jei Ukraina pralaimės, Baltijos valstybėms taip pat grės pralaimėjimas.
XXX
Deja, Kremlius turi daug draugų net Vakaruose. Jam netiesiogiai talkina net Popiežius Praciškus. Prisiminkime, kaip Popiežius Jonas Paulius II kadaise įkalbinėjo Vašingtoną nepradėti karinių veiksmų Irake. O per 2014-ųjų Gavėnią nei Romos kurija, nei Popiežius Pranciškus kažkodėl net nebandė sustabdyti Rusijos.
Šventojo Sosto požiūrį į įvykius Irake ir įvykius Ukrainoje atidžiai lygina Arnoldas Aleksandravičius leidinyje „Ūkininko patarėjas“. Kodėl Vatikanas linkęs neparodyti savo pozicijos? Jei griežtai pasmerktų, tik suerzintų Rusijos lokį, ir šis imtų dar labiau siautėti? Popiežius Pranciškus toks kuklus, kad nemano turįs teisę smerkti kitus („kas aš toks, kad smerkčiau?“). O gal įtakos turi jo kilmė? Juk kilęs iš Pietų Amerikos, kur gajos, įtakingos „marksistinės išsilaisvinimo doktrinos“?
XXX
Tad nesame apsaugoti nuo pačių įvairiausių netikėtumų. Prisiminkime dailiojo čiuožimo sportininkės Isabelos Tobias istoriją. Dar 2013-aisiais gruodį šiai amerikietei išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos pilietybė, kad ji garsintų mūsų šalies vardą. Jos ašaros atsiimant Lietuvos respublikos pasą atrodė labai nuoširdžios. O po pusmečio matome, kaip Lietuvai ši „išimtis“ nepalankiai pakrypo. I.Tobias partneris dėl traumų priverstas trauktis iš didžiojo sporto. I.Tobias nieko kito nebelieka, kaip ieškoti kito partnerio tęsiant sportinę karjerą su … rusu Ilja Tkačenka.
Padarėme klaidą, išimties tvarka sportininkei suteikdami Lietuvos pilietybę? I.Tobias tvirtina esanti įžeista, nes „Lietuvos žmonės, nežinodami visos tiesos, nuo jos nusisuko“.
Gal ir nežinome visos tiesos. Bet ar ši istorija mums nebyloja, į kokias kvailas situacijas galime pakliūti, be saiko taikydami išimtis bei kompromisus?
2014.05.11; 13:59
