Kiek šiandien suskaičiuotume lietuviškų silpnybių? Teisinamės ten, kur nederėtų teisintis. Nepadedame tiems, kurie nuoširdžiai rūpinasi valstybės reikalais. Jei jau ką nors darome, tai darome vėluodami…
Įsiveliame į diskusijas, kurios ne tik kad nereikalingos, bet ir žalą nešančios. Pragmatiškai nusiteikusieji neranda bendros kalbos su romantikais, romantikai – su pragmatikais. Ten, kur turime teisę kalbėti lietuviškai, kalbame angliškai arba rusiškai…
XXX
Paskutiniąjame Lietuvos rašytojų, poetų, publicistų ir literatūros kritikų žurnalo „Metai“ numeryje paskelbta anketa, kurioje vienas iš paskutiniųjų klausimų – apie lietuvių rašytojus, rašančius ne lietuviškai. Sveiku protu sunku suvokti: lietuvių rašytojas, rašantis svetima kalba… Tačiau tokie klausimai vis garsesni, vis dažnesni: „Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?“
Puikus rašytojo Romo Gudaičio atsakymas tame pačiame žurnale „Metai“: „Netikiu, kad rašantis angliškai galės vadintis lietuvių rašytoju“. Pagarbos vertas ir toks Gudaičio palinkėjimas: “Būkime su skaitančia Lietuva – jai reikia mūsų kūrinių, mūsų balsų. Tiktai lietuviškų…“
Ginčytis galima dėl visko. Bet juk jau pati tokio pobūdžio diskusija byloja apie mūsų neatsparumą svetimosioms įtakoms. Akivaizdu, jog Lietuvai būtų geriau, jei visi jos rašytojai kurtų tik lietuviškai. Tegul britai, lenkai ir vokiečiai taikosi prie mūsų, mokydamiesi lietuvių kalbos, ieškodami lietuvių kalbą išmanančių vertėjų. Be abejo, priklausome skaitlingumu nepasižyminčioms tautoms, todėl lyg ir natūralu, kad nuolat prievartaujami derintis prie didesniųjų. Bet nenorėdami ištirpti, privalome rasti būdų, priverčiančių bent retsykiais didžiuosius derintis prie vos tris milijonus gyventojų beskaičiuojančios tautos. Priešingu atveju mūsų mažėjimas – neišvengiami.
Ar įmanoma priversti didesniuosius skaitytis su mažesniųjų interesais? Bent jau nerodykime iniciatyvos ten, kur ji nereikalinga. Vaizdžiai tariant, nesielkime taip, kaip sykį pasielgė parlamentaras Mantas Adomėnas, Vilniaus universitete organizuodamas įdomų susitikimą su buvusiu pasaulio šachmatų čempionu Gariu Kasparovu. Kad buvo surengtas susitikimas su politikon besiveržiančiu G.Kasparovu, – ačiū M.Adomėnui. Šachmatų meistrui – taip pat nuoširdi padėka už aštrią, kandžią kalbą demaskuojant įžūlųjį Kremliaus chuliganą. Bet tie, kas pakvietė buvusį šachmatų meistrą į Vilniaus universitetą, pamiršo pasirūpinti vertimu į lietuvių kalbą.
Štai čia verta įžvelgti lietuviškos savigarbos stoką: angliškai ir rusiškai kalbėjusio G.Kasparovo žodžių niekas nevertė į lietuvių kalbą, bet niekas net nesipiktino, kodėl nepasirūpinta vertimu. Salėje sėdėjusiam opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui taip pat buvo nė motais, kad nėra vertimo. Todėl liūdna ir baugu: jei jau net Vilniaus universitete nepasigendama lietuvių kalbos, tai ko benorėti iš Berlyno, Paryžiaus ar Londono?
O paskui naiviai ir nuoširdžiai stebimės, kaip, kodėl ir kada atsiradęs keistas naujadaras – angliškai rašantys lietuviai. O paskui, liūdnai atsidusdami, skaičiuojame, kiek daug iškilių asmenybių lietuvių tauta negrįžtamai padovanojo svetimiesiems.
Atsiverskime prof. Romualdo Grigo veikalą „Lietuvių tautos išlikimo drama“. Viename iš šios mokslinės monografijos skyrių jis skaičiuoja, kiek žymių Rusijos rašytojų ir politikų turi lietuviško kraujo…
XXX
Marius Laurinavičius, IQ žurnalo užsienio politikos apžvalgininkas, Rytų Europos studijų centro ekspertas, rašo: „Politiniu lygmeniu, pavyzdžiui, reikėtų apsispręsti, ar tikrai lenkų pavardžių rašymo lotyniškais rašmenimis ir lenkiškų vietovardžių problema yra svarbesnė už strateginius santykius su kaimyne, kuri kartu su JAV gali ir turi tapti mūsų saugumo garantu. Ir paskritai, ar Lenkijos kaip priešės įvaizdžio puoselėjimas prisideda prie mūsų saugumo?“
Ši M.Laurinavičiaus pastaba užfiksuota žurnale IQ paskelbtame straipsnyje „Gintis galime kiekvienas“. Norėtųsi paklausti pono Laurinavičiaus, kas gi tą priešo įvaizdį, jo įsitikinimu, puoselėja? Lietuva?
Taip, mes, lietuviai, vis įtariau žvelgiame ne tik į kaimynę Rusiją, bet ir į vis dar strategine partnere laikomą Lenkiją. Kodėl šiandieninė Rusija mums itin nepatraukli, regis, akivaizdu. Teisintis dėl neigiamo požiūrio į Rusiją bent jau šiandien nereikia. Tačiau nejaugi išsilavinę, autoritetingi, įtakingus postus lietuviškoje žiniasklaidoje užimantys analitikai nesuvokia, kodėl vis daugiau lietuvių priešiška valstybe įvardina Lenkiją?
„Lietuvos kaltės čia nėra“, – sako lenkakalbis Lietuvos pilietis Ryšardas Maceikianecas, internetinio portalo pogon.lt redaktorius. Šis Lietuvos lenkas davė išsamų videointerviu, kurio metu išdėstė savo požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių nesusipratimus. Žinoma, jis priekaištavo lietuviams. Bet ne taip, kaip įprasta priekaištauti. Jis priekaištavo tik dėl to, kad mes linkę nuolaidžiauti nepagrįstoms kaimyninės Lenkijos užgaidoms. Jam keista, kodėl mes, lietuviai, taip pasyviai ir atsargiai giname savo interesus. Jei Lenkijos lietuviai pabandytų elgtis taip, kaip elgiasi Valdemaro Tomaševskio klanas, nedelsiant būtų nutildyti. Lietuva – tik atsiprašinėja, atgailauja, teisinasi. Nors turėtų elgtis atvirkščiai – kaltinti, priekaištauti, bausti.
Įsiminė ir Maceikianeco žodžiai, jog Lietuvoje gyvenančius lenkus derėtų traktuoti ne kaip lenkus, o tik kaip lenkiškai kalbančius lietuvius, kuriems iš tiesų nereikia nei lenkiškų įrašų lietuviškuose pasuose, nei Lenko kortos, nei lenkiškų gatvių užrašų. Lenkakalbiai lietuviai, pasak pogon.lt redaktoriaus, trokšta tų pačių dalykų kaip ir lietuviai – meilės, ramybės, ekonominės gerovės. Jokių papildomų sąlygų puoselėti lenkišką tapatybę jiems nereikia, nes Lietuvoje jie turi ypatingai geras galimybes mokytis palaikant lenkiškumą. Jiems kaip tik trūksta galimybių giliau pažinti Lietuvą.
XXX
Vertas dėmesio filosofo Vytauto Radžvilo straipsnis „Apie „idealistų“ ir „pragmatikų“ ginčą“ (paskelbtas portale propatria.lt).
„(…) Jis taip pat paaiškina ir visuomenės susiskaidymą į “idealistus“ ir “pragmatikus“ bei leidžia suvokti šių dviejų grupių atstovų mąstysenos skirtumus. Kadangi „idealistai“ nelinkę pernelyg domėtis „techniniais“ ir „vadybiniais“ visuomenės ir valstybės tvarkymo reikalais, jų geranoriškas rūpestis valstybe nesunkiai virsta bejėgišku moralizavimu. Tuo tarpu grynai “pragmatiškas“ dėmesys vien tik siauriems “praktiniams“ valstybės gyvenimo reikalams ir visiškas abejingumas „idealistiniams“ pilietiniams polėkiams trukdo suprasti, kad anaiptol ne visi tariamai racionalūs ir praktiški mąstymo ir veiklos būdai yra visuomeniškai bei pilietiškai naudingi. Šitokia praraja tarp „idealizmo“ ir ,,materializmo“ lemia, kad „idealistinės“ pilietinės pozicijos šalininkas „pragmatiką“ laiko valstybės pamatus griaunančiu “ciniku“, o pastarasis „idealistą“ suvokia kaip sentimentalų ir egzaltuotą moralistą, niekaip nesugebantį būti naudingu žodžiais taip mylimai savajai valstybei.“
Kas bent mažumėlę domisi Lietuvos vidaus ir užsienio politika, filosofo V.Radžvilo teiginiams rastų dešimtis pavyzdžių. Labiausiai į akis krentantys atvejai – kai vieni iš mūsų tesugeba verkšlenti mitinguose, o kiti moka užsidirbti daug pinigų iš projektų, kurie nereikalingi, menkai reikalingi arba net žalingi mūsų valstybei.
Ir vis dėlto argi neįmanoma rasti „auksinio viduriuko“, kada „idealistai“ mokosi pragmatiškumo, o „pragmatikai“ – idealizmo? Nejaugi nėra tokių veiklos formulių, kurios priverstų „idealistus“ bent mažumėlę tapti pragmatikais, o pragmatikus – idealistais? Jei nerasime priemonių, suartinančių šias konfliktuojančias grupes, nerasime ir kelio į politines ir ekonomines pergales. Tiesiog vieni kitiems trukdysime.
XXX
Tereikia ieškoti išeičių. Štai Kinija, tokia didelė, marga ir skirtinga, regis, rado būdų, kaip užtikrintai žingsniuoti į priekį, įveikiant visas užtvaras. Žurnale „Valstybė“ – išsamus Arūno Sprauniaus ir Eduardo Eigirdo straipsnis „Kinijos ekonomikos stebuklas“. Autoriai rašo: „Jei reikėtų trumpai įvardyti, kodėl Kinijos ekonomika auga taip greitai ir nuosekliai, reikėtų pabrėžti valstybinio mentaliteto svarbą. Būtent tai, kad Kinijos elitas savo pagrindiniu uždaviniu laiko valstybės stiprinimą, visų pirma realizuojant ekonomikos potencialą, yra pagrindinė priežastis, lemianti visų kitų veiksmų sėkmę bei eliminuojanti ar mažinanti milžinišką rizikingų veiksnių įtaką“.
Atkreipkime dėmesį: Kinijos elitas stiprina … Kiniją. Taigi taisyklė – paprastutė. Tereikia stiprinti ne svetimą, bet savąją valstybę. O ką linkęs stiprinti lietuviškasis elitas? Visas stipresnes kaimynes, tik ne savąją valstybę?
Slaptai.lt nuotr.
2014.06.15; 21:06
