Sekmadieniniai pamąstymai. Kuo daugiau dirbi, tuo mažiau uždirbi…


Print

Nesu ekonomikos žinovas. Rašydamas apie ekonomines tendencijas visuomet bijau suklysti, o suklydęs – apsijuokti. Ir vis dėlto šiandien būtent toji diena, kai noriu tarti keletą žodžių apie keistus lietuviškus ekonominius paradoksus.

Paskata imtis šios temos – videointerviu, kurį šių eilučių autoriui davė Vilniaus Universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro daro rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.

40-imt minučių trukęs pokalbis su profesoriumi paliko gilų įspūdį. Neketinu skaitytojų varginti pateikdamas daug skaičių. Jūsų dėmesiui – tik keletas profesoriaus išguldytų apibendrinimų. Pasirodo, Lietuvos ekonomika nėra prasta. Lietuva šiandien gali pasigirti turinti vieną perspektyviausių regione ekonomikų. Lietuva lenkia daugelį savo kaimynių. Net jei pirmaujame ne itin ženkliai, vos vos, simboliškai, bet vis tiek pirmaujame. Pirmauti – tai ne atsilikti.

Be to, esame darbštūs. Darbo vietose kavos tikrai negurkšnojame kas pusę valandos. Tad šnekėdamasis su prof. B. Gruževskiu išgirdau ir šią malonią naujieną: mūsų darbo našumas – vienas iš augančių parametrų. Regis, esame darbštesni net už kai kuriuos savo kaimynus. Pavyzdžiui, latvius, estus, lenkus. O tas Europos Sąjungos šalis, nuo kurių vis dar atsiliekame, – sėkmingai bandome pasivyti. Taigi mitas, jog lietuviškasis darbo našumas ženkliai atsilieka nuo ES vidurkio, – klaidingas.

Tačiau kodėl Lietuvoje, kur ekonomika – ne pati prasčiausia, o darbo našumas – ne pats menkiausias, vidutinis darbo užmokestis kopia į viršų lėčiausiai arba visai nustojęs stiebtis aukštyn? Prof. B.Gruževskis parodė iškalbingų lentelių iš autoritetingų užsienio ekonomikos žurnalų, kur akivaizdi keistenybė: ekonomika Lietuvoje pasižymi gyvybingumu, darbo našumas – puikus, o vidutinis darbo užmokestis – apmiręs arba smunkantis.  

Ypač keista, kad net Europos Sąjungos šalyse, kur darbo našumo rodmenys ženkliai mažėja, vidutinis darbo atlygis … vis tiek auga. Pavyzdžiui – Vokietijoje ir Austrijoje. O Lietuvoje – atvirkščiai.

Vadinasi, darbdaviai pajėgūs mokėti didesnius atlyginimus, bet sąmoningai nemoka? Būtent tokią išvadą darau išklausęs prof. B.Gruževskio komentarų. Tai reiškia, jog Lietuvoje ir ateityje didės socialinė atskirtis, vis daugiau žmonių skurs, mažiau tikės gražia Lietuvos ateitimi?

Žinoma, didėjanti turtinė nelygybė – ne vien lietuvių galvos skausmas. Turtinė nelygybė auga net Skadinavijos šalyse. Dar ne taip seniai pasaulis džiaugėsi, kad bent demokratinėse šalyse santykis tarp labai turtingų ir itin sunkiai besiverčiančiųjų po truputį mažėja. Būta laikotarpių, kai pasaulis džiūgavo, jog pavyko sustabdyti turtinės nelygybės šoktelėjimus viršun. Atrodė, kad stabilizacijos laikotarpiai bus vis ilgesni.

Tačiau dabar vėl įsivyrauja blogosios tendencijos. O ten, kur dauguma piliečių vargsta, pasak profesoriaus, – tikėtini socialiniai neramumai, revoliucijos, karai. Nuolatinių nepriteklių kamuojami piliečiai nėra lojalūs valstybės piliečiai. Sakykim, kilus karui, vargu ar galima tikėtis, jog skurdą patyrusieji narsiai, drąsiai ir pasiaukojančiai eitų ginti Tėvynės.

Dar vienas pavyzdys. Omenyje turiu amerikietiškąjį. Prof. B.Gruževskis tvirtino, jog pastaruoju metu turtingiausių JAV žmonių (jie sudaro apie 1 proc.) turtai padvigubėjo, 19 proc. amerikiečių disponuojamos pajamos nei sumažėjo, nei padidėjo. Užtat net 80 proc. amerikiečių finansinės galimybės ženkliai krito. Prof. B.Gruževskio žodžiais remiantis, jau net JAV prezidentas Barakas Obama yra pareiškęs, kad šiadieninė Amerika – ne visiems…

O kam gera gyventi Lietuvoje? Ar galima laikyti šalį perspektyvia, jei joje kuo daugiau dirbi – tuo mažiau uždirbi?

Pelno siekimas – vienintelis svarus pažangos stūmoklis. Bet šis instrumentas turi būti sureguliuotas taip, kad minimalus darbo užmokestis būtų akivaizdžiai aukštesnis už bedarbio pašalpą. Santykis tarp minimalaus uždarbio ir socialinės pašalpos privalo būti toks, kad žmogus labiau norėtų susirasti bent minimaliai atlyginamą užsiėmimą nei mėnesių mėnesiais iš valstybės kaulinti socialinių pašalpų ir lengvatų.

Ar Lietuva suradusi protingąjį santykį tarp šių ekonominių duomenų? Mes ieškome. Bet ieškome lėtai, darydami grubių klaidų, sąmoningai pataikaudami patiems turtingiausiems ir skriausdami labiausiai kenčiančius.

Tokių užuominų pareiškė ne tik prof. B.Gruževskis. Kad Lietuvoje netinkamai sureguliuoti socialiniai santykiai, duodamas išskirtinį interviu portalui Slaptai.lt kalbėjo ir Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Jis į šuns dienas išdėjo naująjį Darbo kodeksą. Naujasis Darbo kodeksas ir ateityje leis Lietuvos darbdaviams skriausti Lietuvos darbuotojus. Mažai ir labai mažai uždirbantys lietuviai taps dar labiau pažeidžiami, silpnos lietuviškosios profesinės sąjungos turės dar mažiau įtakos pasirašant svarbias sutartis. Taigi darbingi, aktyvūs, savigarbos turintys lietuviai dar atkakliau ieškos galimybių įsidarbinti Vakaruose, kad tik nereikėtų vergauti Tėvynėje.

O tai reiškia, kad lietuvių išsivaikščiojimas po pasaulį – vis dar reali grėsmė. Pridėkime didelį mirtingumą (gimsta per metus – 30 tūkst., o miršta – apie 41 tūkst.), ir turėsime klaikų skaičių: kasmet gyventojų sumažėja po 11 tūkst. Tačiau Lietuvos valdininkų skaičius nuolat auga. Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka portale delfi.lt teigia, kad valdininkų kasmet Lietuvoje padaugėja apytikriai vienu tūkstančiu.

Kas atsakys į klausimą, kodėl ten, kur gyventojų katastrofiškai mažėja, valdninkų gretos įspūdingai plečiasi?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.10.10; 04:41   


Prisijunkite prie diskusijos