Euromaidaną galima palyginti su Sąjūdžiu pagal anuometinius jo tikslus – narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Tuo metu, atrodė, nepasiekiamus. Ir galima pabandyti pažvelgti, kuo skiriasi Euromaidano pagimdytos naujosios Ukrainos valdžios ir tuometinės (Sąjūdžio) Lietuvos valdžios siekių įgyvendinimas.
Sąlygos, aišku, skiriasi. Euromaidanas pataikė į diktatoriaus Putino su vienpartiniu parlamentu Rusijoje periodą ir gavo gintis nuo Rusijos. Euromaidanas ateitį pasitiko formaliai nepriklausomoje valstybėje su savo ekonomika, kariuomene, karine pramone, kokios jos bebūtų, ir vienintele Rusijos karine baze Sevastopolyje.
Sąjūdis po Kovo 11 ateitį pasitiko okupuotame krašte Gorbačiovo ir Jelcino priešpriešos Sovietų Sąjungoje, kurioje pirmą kartą buvo įvykę į demokratinius panašūs parlamento rinkimai, laikotarpyje. Tiek Sąjūdis tiek Euromaidanas sulaukė moralinės pasaulio paramos.
Kas nulėmė Kovo 11 sėkmę
Mažai kas abejoja, kad Lietuvos sėkmę po 1990 m. kovo 11 d. nulėmė tai, kad ji, diriguojama Vytauto Landsbergio, griežtai laikėsi visų tarptautinės teisės dokumentų ir taisyklių, nei per nago juodymą nenukrypdama nuo jų į šalį.
Lietuvai tuo metu įsivaizduojamame tarptautiniame teisme nebuvo galima pateikti jokių jai nepalankių išvadų.
Niekaip Vakarai negalėjo pripažinti Stalino ir Hitlerio, o jeigu plačiau, tai ir Stalino, Ruzvelto, Čerčilio susitarimus, kaip teisingus ir juo labiau teisėtus.
Visa Lietuva po paankstinto, vėlų vakarą paskelbto Kovo 11 akto (kovo 12-ąją Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti priimti dokumentai, nustatantys atsiskyrimo nuo SSRS „tvarką“) užgniaužusi kvapą stebėjo Lietuvos Respublikos ir SSRS vadovų Vytauto Landsbergio ir Michailo Gorbačiovo teisinę dvikovą.
Joje pastarasis reikalavo atšaukti Lietuvos Tautos Atkuriamajam Seimui deleguotą įpareigojimą atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Ir tik po to pradėti derybas su juo dėl išstojimo iš SSRS sąlygų.
Lietuva atlaikė didžiulį ne tik psichologinį (okupacinė kariuomenė čia pat, Vilniuje, KGB dar neišsivaikščiojo) bei ekonominį (blokada) Sovietų Sąjungos spaudimą, bet ir Vakarų raginimus Lietuvai sutikti su Gorbačiovo sąlygomis.
Landsbergis pažadėjo Gorbačiovui moratoriumą Kovo 11 akto vykdymui (bet ne pačiam Aktui) su tam tikromis abiems pusėms garbingomis sąlygomis, kiek tai buvo įmanoma, kurias Gorbačiovas iš karto atmetė, tad ir pažadas neteko prasmės.
Tik neerzinkite Gorbačiovo, nes bus dar blogiau, vos ne ultimatyviai patarinėjo Vakarų lyderiai, stengdamiesi įpiršti Lietuvai „realpolitik“ koncepciją. Tačiau, ačiū Dievui, Lietuva ją atmetė.
Sutikusi su Gorbačiovo sąlygomis Lietuva būtų pripažinusi, kad ji „atsirado“ SSRS savanoriškai. O Vakarai tik skėstelėtų rankomis – patys demokratijos sąlygose tai pripažinote, tai dabar patys ir kapstykitės iš SSRS.
Ir kapstytumės galbūt iki šiol. Nes jei Lietuva būtų parodžiusi prastą pavyzdį pavergtoms SSRS tautoms, vargu ar būtų buvę Belovežo susitarimai, be kurių SSRS greičiausiai gyvuotų ir dabar. Ir neverktų Putinas, kad įvyko didžiausia tragedija, kai „žlugus SSRS, 25 milijonai Sovietų Sąjungos piliečių etninių rusų atsidūrė už naujosios Rusijos ribų“.
Mažai abejonių, kad Jelcinas, nors ir pasirašė su Lietuvos Respublika taikos sutartį, jos ateitį įsivaizdavo greičiausiai panašiai, kaip dabar jo Šeimos turtų neliečiamumo garantas ir mafijos krikštatėvio įpėdinis Putinas.
Labai gerai prisimenu pirmą Boriso Jelcino, kai jis dar nebuvo politinėje Rusijos viršūnėje, reakciją į korespondento klausimą apie galimą Pabaltijo atsiskyrimą nuo SSRS. „Tik per mano lavoną“ – maždaug toks buvo emocingas atsakymas. Bet tuo metu, matyt, nugalėjo pragmatizmas jo vidaus kovoje dėl valdžios. Tikrąjį savo veidą Jelcinas atskleidė vėliau, Čečėnijoje.
Ukraina nuėjo „realpolitik“ keliu
Euromaidanas paskelbė tuos pačius tikslus – narystę ES ir NATO. Bet lietuviško nuoseklumo laikantis tarptautinės teisės dokumentų prioriteto ukrainiečiai akivaizdžiai pristigo.
Ukraina, deja, pasirišo Merkel, Hollande ir panašių „realpolitik“ šauklių pavadėlį.
Nesvarbu, kad tarptautinė teisė susikūrus Jungtinėms Tautoms daug kur pažeidinėjama. Nacionaliniai teisės aktai bet kurioje šalyje neretai yra pažeidinėjami net pačių teisėjų. Bet ar galima jais nebesivadovauti, kol nebus sukurti tobulesni?
Ukrainos valdžia iš pat pradžių, kai buvo pradėta Krymo okupacija, nesiryžo okupacijos proceso teisėtai įvardinti užpuolimu ir kreiptis į visas tarptautines organizacijas atitinkamu teisiniu dokumentu.
Ukraina iki šiol oficialiai nepareiškė Jungtinėms Tautoms, kad ją užpuolė Rusija, ir nepareikalavo imtis prieš Rusiją atitinkamų priemonių. Žinoma, tas priemones Putinas vetuotų, bet pareiškimas būtų padarytas su visomis Ukrainos teisėmis gintis ir būti remiamai kariškai kitų valstybių.
Kai šalį užpuola kita valstybė, ji atšaukia savo ambasadorių joje ir paprašo pasišalinti iš savo šalies užpuolusios šalies ambasadorių. Tokia tradicija. Ukrainos ambasadorius iki šiol tebekiurkso Maskvoje, kai jo piliečius masiškai jo teritorijoje žudo Rusijos kariuomenė. O Rusijos ambasadorius su visu neliečiamų legalių šnipų tinklu sėkmingai darbuojasi Kijeve. Tokia idilija.
Ukraina iki šiol nepasinaudojo savo teise reikalauti aiškiausio dalyko – Rusijos kariuomenės išvedimo iš savo teritorijos Kryme ir Donbase. Iki šiol šis reikalavimas tarptautinei bendruomenei nėra pateiktas. Deramasi dėl paliaubų, taikdarių, sienos kontrolės, būsimos santvarkos okupuotose teritorijose ir panašių dalykų, užuot kartojus ir kartojus, kad Putinas nedelsiant privalo išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų. Ir derybos galimos tik su juo ir tik dėl protingo kariuomenės ir karinės technikos išvedimo grafiko bei padarytos žalos atlyginimo vėliau.
Tik neerzinkite Putino, kaip kažkada Gorbačiovo, nes gali būti dar blogiau, patarinėja Vakarų lyderiai.
Bet prisirišus prie neteisinio pavadėlio, įsivėlus į „realpolitik“, labai sunku nuo jo nutrūkti. Siūlomų kompromisų vis daugiau ir daugiau.
Minsko susitarimai. Nesusigaudymas ar išdavystė?
Kas be ko, matyt, mainais už „realpolitik“ Vakarai finansuoja (paskolomis, kurias reikės grąžinti) reformas Ukrainoje ir taiko ekonomines bei finansines sankcijas Rusijai. Matyt, nepatogu palikti asocijuotą ES narę vienui vieną prieš agresorių, nesilaikantį jokių tarptautinės teisės normų. Ypač tebegaliojant Budapešto susitarimui dėl nebranduolinės Ukrainos suverenumo ir teritorinio vientisumo gerbimo, deponuotam Jungtinėse Tautose.
Bet reikalavimo besąlygiškai ir nedelsiant išvesti Putino kariuomenę iš visos Ukrainos Vakarai nekelia. O ir kam, jei pati Ukraina to nereikalauja.
Žinoma, Ukraina turi didelių sunkumų kur bežiūrėtum, finansinių, ekonominių, karinių ir kitokių. Rusija prieš ją kariauja hibridinį karą, kuriame tarptautiniams arbitrams sunku susigaudyti, kas yra tie ginkluoti žalieji žmogeliukai be skiriamųjų valstybinių ženklų. Rusijos šauktiniai, samdiniai ar savanoriai, vietiniai kriminaliniai nusikaltėliai ar teroristai, šaudantys į Ukrainos pareigūnus?
Galbūt todėl Ukrainos valdžia eina į Vakarų siūlomus kompromisus. Galbūt viliasi, kad suveiks sankcijos Rusijai, ar jos net bus dar labiau sugriežtintos, kad išloš laiko reformoms, kariuomenei sustiprinti. Bet tai gali būti ir valdžios nesusigaudymas užsienio politikoje arba net išdavystė.
Yra principinės ribos, už kurių priimami sprendimai jau nevadintini kompromisais net esant tokiam jėgų santykiui, koks buvo tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS 1990 metų kovo 11 d.
Kaip žinia, Ukrainos prezidentas Petro Porošenko kartu su Vladimiru Putinu, Francois Hollande ir Angela Merkel vasario 12 d. Minske pasirašė deklaraciją, kurioje patvirtino Maskvos statytinių Donbase ir Ukrainos prezidento įgaliotinio eksprezidento Leonido Kučmos pasirašytą veiksmų planą taikiu būdu išspręsti ginčą.
Šį į jokius tarptautinės teisės rėmus Ukrainos suverenumo ir teritorinio vientisumo požiūriu netelpantį dokumentą žinoma Prancūzijos politologė Francoise Thom pavadino „katastrofa“, kuri „suteikia Vladimirui Putinui viską, ko šis norėjo“. Jame net nekalbama apie Rusijos kariuomenės išvedimą, o Krymas iš viso neminimas.
Francoise Thom buvo visiškai teisi.
Maža to, kad Putinas, užuot įpareigojęs savo banditus nutraukti ugnį nuo paliaubų pradžios, įsigaliojus paliauboms pasiuntė savo kariuomenę užimti strategiškai svarbų Debaltsevo miestą, plentų ir geležinkelių mazgą, ir jis buvo užimtas.
Maža to, kad paliaubų metu jis siunčia vis naujas ir naujas karines vilkstines į okupuotas teritorijas, matyt, kaupdamas jėgas tolimesniam plataus masto puolimui. Maža to, kad jis neįsileidžia ESBO misijos patikrinti, kur pagal planą atitraukti jo artileriniai pabūklai.
Įžūlumo ir pasityčiojimo viršūnė – per savo statytinius Donbase Putinas pareikalavo iš Aukščiausiosios Rados pirmininko Volodymyro Groismano susitikti su Donbaso „atstovų“, kurie Ukrainos parlamento paskelbti teroristais, delegacija Kijeve ir suderinti su ja Ukrainos Konstitucijos pakeitimus. Ir pakvietė Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininką atvykti į Donbasą aptarti su ja tolimesnius santykius.
Štai jums aukščiau paminėtoje Deklaracijoje pareikšta Putino, Merkel ir Hollande ištikimybė Ukrainos suverenumui ir teritoriniam vientisumui.
Bet jei ir demokratiškai išrinktas Petro Porošenko taip supranta savo demokratinės šalies suverenumą, dėdamas parašą po tokia Deklaracija, tai ar galima dėl to kaltinti Vakarų lyderius?
O ką Lietuva?
Lietuva galėtų pasidaryti dar ir tokią išvadą iš Rusijos hibridinio karo su Ukraina. Tam, kad išvengtume hibridinės painiavos nuo pat pradžių, įstatymu turi būti numatyta, kad iškilus užpuolimo grėsmei bet kuris Lietuvos pilietis, neteisėtai laikantis šaunamus ginklus ar sprogmenis, nuo to momento, kai tai paaiškėja, šalia įprasto baudžiamojo persekiojimo automatiškai ir negrįžtamai netenka Lietuvos pilietybės (neatimant, žinoma, iš jo teisės po to kreiptis į teismą).
Nors tarptautiniai teisės aktai neskatina pilietybės atėmimo ir įtariai žiūri į tai vos ne kaip į žmogaus teisių politiniais motyvais pažeidimą, hibridinio užpuolimo grėsmės atveju tokia priemonė yra absoliučiai būtina.
Būtina, kad tarptautiniam arbitrui nekiltų klausimo, kaip kad Ukrainoje, o gal tie žalieji žmogeliukai – tai Lietuvos piliečiai, „sukilę“ prieš savo valdžią, gindami savo „teises“ kalašnikovų, tankų ir artilerijos pabūklų, nusipirktų Gariūnuose, pagalba, kad tai – galbūt vidinis konfliktas, pilietinis karas.
Užpuolimo grėsmės padėtis su jos požymiais taip pat turėtų būti reglamentuota įstatymu, betgi nevaržančiu jokių Lietuvos gyventojų esamų teisių ir pareigų, išskyrus teisę būti Lietuvos Respublikos piliečiu.
Esant dabartinei geopolitinei padėčiai, padidėjusiam Putino kariniam bei dezinformaciniam aktyvumui regione ir gana niūrioms prognozėms, Užpuolimo grėsmės padėtį galima būtų skelbti jau dabar ir bent jau iki tol, kol NATO bus visiškai pasirengusi ginti visą savo teritoriją iš karto, o ne po kokių trijų parų, kaip neseniai prognozavo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.03.08; 05:29
