Po karo, kai jau vyko šaltasis karas, sovietų laikraščiai spausdindavo piešinius: kapitalistai – storuliai jankiai – tonomis į jūrą verčia apelsinus. Kapitalistinių šalių žmonės badauja, o jie, norėdami palaikyti aukštas vaisių kainas, dalį jų sunaikina, užuot išdalinę vargšams arba bent pigiau pardavę.
Sunku buvo patikėti, kad laikraščiai ir radijas sako tiesą. Nejaugi taip gali būti? – niekaip netilpo mano vaikiškoje galvoje toks elgesys. Nupiešti sunkvežimį, jūros krantinėje į vandenį verčiantį vaisius, nesudėtinga – todėl turbūt tai melas.
Tuos piešinius, tą tikrą netikrą informaciją prisiminiau šiomis dienomis, kai pamačiau nufilmuotus pasibaisėtinus vaizdus: Rusijoje traktoriais traiško latviškus sūrius, galingų savivarčių tonomis atvežtus į sąvartyną. Kiti maisto produktai deginami krosnyse.
Turbūt ir tada Stalino pravdos ir tiesos vaisių naikinimo faktų neišsigalvojo, nors šiaip daugeliu atvejų melavo išsijuosę. Dabar Rusijoje įžūlaus melo ne mažiau negu anais komunistinės gerovės laikais, bet vargu ar kas abejoja, kad Kremlius šį kartą tiesiog išsikraustė iš proto. Viešai, demonstratyviai deginti maisto produktus, kurių Rusijai labai trūksta! Nejaugi Putinas šitaip tikisi dar padidinti savo populiarumą? Internete skaičiau, kad 250 tūkstančių Rusijos piliečių kreipėsi į jį, reikalaudami sustabdyti šį beprotišką žingsnį ir ieškoti kitokios išeities, kovojant su kontrabanda.
Ko gero tai pirmas pačiai primityviausiai Rusijos visuomenės daliai suprantamas klaidingas jo žingsnis, kuris nebus užmirštas niekad, kaip Stalino golodomoras, kaip aš neužmiršau tų apelsinų, nors šių vaisių turbūt dar nebuvau tada ragavęs. Atsiribos Putinas nuo tokio barbariško elgesio ar ne – tai jau neturi reikšmės.
Gaila ne tik maisto produktų, bet ir, pavyzdžiui, cigarečių, kurias kažkas gamino, vartojo energiją, Žemės išteklius, t.y. didino pražūtingą šiltnamio efektą. O tuos narkotikus, nuodus mes metame į krosnį. Nejaugi nėra protingesnio sprendimo? Suprasčiau, jeigu cigarečių gamyba būtų uždrausta, jeigu rūkyti būtų visuotinai draudžiama. Bet juk legalūs rūkalų gamintojai legaliai tebežudo žmones, nors ir prisipažįsta tai darantys, ir turi iš to didelės naidos.
Panašiai vertinčiau kontrabandinio tikro spirito, gerų alkoholinių gėrimų naikinimą. Valstybės biudžetas turėti padidėti, ne tik sėkmingų kontrabandininkų ir nesąžiningų sienų saugotojų, ilgainiui tampančių prabangių vilų, automobilių, jachtų savininkais, sąskaitos bankuose.
Dabar pakalbėkime apie kitą, specifinę, sąlyginai naują kontrabandos rūšį, nūnai keliančią didžiausią galvos skausmą visai Europos Sąjungai. Taip, tai kontrabanda žmonėmis. Na, žmonės ne tabakas, ne alkoholis ar sūriai, todėl šis verslas kiek kitaip vadinamas, bet esmės tai nekeičia. Užtat keičia tautų sudėtį, papročius, kultūrą ir yra labai naudinga tiems, kurie to visomis išgalėmis siekia.
Pavyzdžiui, Europos Sąjungos narę Estiją privertei priimti tūkstantuką kitą pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Humaniškas žestas priglausti badaujančius, nuo mirties bėgančius bėdžius? Žinoma! Dėl to Estija nebankrutuos, ji neblogai tvarkosi, visiems užteks ir duonos, ir vandens, ne taip kaip Afrikoje. Tačiau niekas nekalba, kad po devynių mėnesių tų bėdžių Estijoje bus jau penkiais šimtais (iš tūkstančio) daugiau, o dar po devynių mėnesių – dar penkiais šimtais… Po kokio dešimtmečio, žiūrėk, estukai jau mažuma savo tėvynėje. Ir vargu ar jiems pavyks tuos saulėje įdegusius Afrikos vaikus išmokyti estiškai; ir vargu ar jie šliesis prie estų, o ne prie rusų.
O juk žmonių kontrabanda iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų nesiliaus ne tik dėl karų, bet ir dėl klimato kaitos, todėl kvotos didės, ir Briuselyje niekas neklaus Estijos prezidento arba premjero, kiek jie teiktųsi dar priglausti gyvųjų prekių. Reikia, pone prezidente! Arba mes jūsų neginsime nuo Rusijos!
Ką ten Briuselis! Vienas mūsų žurnalas (nenoriu jo reklamuoti) labai sielojasi, kad visi Lietuvos politikai be jokio entuziazmo sutiko įsileisti žymiai mažiau pabėgėlių negu siūlė Briuselis. O juk turėjo puikią progą įsiteikti ne tik Italijai ir Graikijai, bet ir ES lyderėms Vokietijai bei Prancūzijai.
Omenyje turimo žurnalo ponams tautos sąvoka visai neegzistuoja, todėl į Lietuvos ateitį jie žvelgia per tūkstančių pabėgėlių integracijos, neribotos dvigubos pilietybės, lenkų tautinei mažumai ir Lenkijai pataikavimo ir t.t. prizmę.
Kur tai matyta! Iki šiol kitos rasės Lietuvos piliečiai – retenybė. Baisus atsilikimas, kurį nedelsiant reikia likviduoti. Kaip mes atrodome iš didžiųjų ES sostinių Paryžiaus, Londono, Berlyno, Briuselio, kur prancūzai, anglai, vokiečiai ir belgai jau tampa aborigenais! Nei futbolo, nei krepšinio Lietuvos rinktinėse – nė vieno afrikiečio lietuvio arba bent Lietuvos piliečio. Prisimenat plakatą, kai Kauno stadione žaidė beveik vien tamsaus gymio Prancūzijos futbolininkai? Pasipiktinimo banga nusirito per visą Europą. Bet plakatas buvo taiklus ir skaudus tikriesiems prancūzams.
Mūsų merginos tiesiog dievina nelietuvaičius, todėl bėga į Vakarus ieškoti tikrų vyrų. Viena Lietuvos musulmonė žiniasklaidoje piktinosi, kad prie Kauno mečetės geltonkasių lietuvaičių – eilės. Nesunku atspėti, ko jos ten laukia. Prisimenu, gyvenau “Tauro” bendrabutyje. Tada kelias paras studentų atostogų metu nakvojo grupelė gruzinų. Rytais jų ne vienas išeidavo iš merginų kambarių. Pikčiausia buvo tai, kad svečiai gyrėsi: su mūsų merginomis taip neįmanoma.
Kosmopolitams išties pikta, kad mes, pasak jų, vis dar nepriimame vakarietiškų vertybių, esame ksenofobai, paranojiškai bijome ne tik afrikiečių, bet ir lenkiškų raidžių pavardėse bei gatvių lentelių su jų pavadinimais dviem kalbomis, kur didelę dalį gyventojų sudaro tautinės mažumos.
Pastaruoju metu sustiprėjo puolimas prieš pokario didvyrius. Omenyje turiu 1941 metų birželio sukilimo dalyvį, Štuthofo koncentracijos lagerio kalinį, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininką, ginkluoto pasipriešinio sovietų okupacijai organizatorių ir vieną iš vadovų, sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistą mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudytą kapitoną Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Plunksnos imasi ne bet kas – Rimvydas Valatka.
„Ko gero, dar niekada anksčiau per trumpą laiką taip skausmingai ir visapusiškai kaip šiemet nebuvo atsiskleidusi mūsų tautos istorinė sąmonė. Paminklų aikštėse nėra ir nematyti ateityje. Iki jų dar ilgas savęs istorinio suvokimo kelias, kurio nerandame. Priešingai, Lietuvoje stengiamasi ištrinti pačią idėją, kad gali egzistuoti nesuteršti didvyriai ir pavyzdžiu mokanti, įsipareigojimą Lietuvai stiprinanti istorija. Bandoma ją perrašyti į velniškai pilką“, – apie šio žurnalisto straipsnį (ir ne tik) rašo Vytautas Sinica portale delfi.lt.
Taip, reikia viską sumenkiti, užtrinti, priversti viskuo, ką geresnio turėjome, abejoti, kad liktumėm patys sau neįdomūs, nepatrauklūs, pilki. Kad emigracijoje – toliau nuo viso šito marazmo – jaustumėtės laimingesni (tokią išvadą padarė VDU Bendrosios psichologijos katedros mokslininkės, atlikusios tyrimą „Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių gerovės skirtumai“).
Jūs mūsų kareivius nukėlėte – mes nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos nukabinsime jūsų Generolą, o rezistentą Antaną Terlecką viešai vadinsime KGB agentu. Nes taip jį vadinti mums leido ne bet kas, o Lietuvos teismas. Mes neleisime jums tinkamai pasitikti jūsų valstybės šimtmečio – Lukiškių aikštėje jūs nepastatysite nė vieno jums brangaus, jums suprantamo paminklo. Pasodinsime medžių, gal kokį vamzdį iškelsime, ne daugiau.
Tvanku Lietuvoje. Lietuviams Lietuvoje darosi karšta. Ir Palanga neatgaivins.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.08.09; 06:22
