Puikiai suprantu, jog ne kiekvienai svajonei lemta išsipildyti. Kai kurios svajonės taip ir liks neįgyvendintomis svajonėmis.
Puikiai suvokiu, jog ilgai svajoti – pavojinga. Daug rizikos, jei rožinės svajonės aklinai užgožia pilką kasdienybę. Realybės jausmo praradimas gali atnešti nebepataisomų padarinių.
Ir vis dėlto šiandien noriu patirti svajojimo džiaugsmą. Juk svajoti – taip malonu. Bent trumpam gali pasijusti esąs didelis, įtakingas, nieko nebijantis…
Įsivaizduokim, pavyzdžiui, kad mūsų, lietuvių, – visai ne trys milijonai. Manykim, jog mes – keliasdešimt sykių skaitlingesnė tauta nei dabar. Skaitlingesnė nei lenkai, vokiečiai, prancūzai. Kiek bėdų atpultų čia pat, iš karto!?
Ar kas nors drįstų mums taip aršiai priekaištauti, girdi, nemokame palaikyti partneriškų santykių su oficialiąja Varšuva? Ar atsirastų tiek daug įkyriai reikalaujančių, jog į savąją abėcėlę įtrauktume mums svetimas lenkiškas raides? Ar Punske ir Seinuose gyvenantys lietuviai būtų tokie užguiti kaip šiandien?
Drįstu manyti, jog scenarijus, jei lietuvių tauta būtų bent du kartus gausesnė už dabartinius lenkus, klostytųsi visai priešinga kryptimi. Tai Lenkija būtų kaltinama, jog nemoka palaikyti partneriškų santykių su savo kaimyne Lietuva. Tai Lenkija būtų priversta aiškintis, kodėl į savo abėcėlę nenori įsileisti lietuviškų raidžių, kodėl nesudaro dar geresnių sąlygų puoselėti lietuviškumą Punsko ir Seinų lietuviams, kodėl Varšuvos centre nestato prieš polonizaciją kovojusiems lietuviams paminklų. Tikriausiai ir poetas Adomas Mickevičius būtų laikodamas daugiau lietuviu nei lenku, ir Valdemaras Tomaševskis sėdėtų Vilniuje tarsi pelytė po šluota, ir Lenkijos parlamentarai mums nuolankiai pataikautų, kad tik nesumanytume susigrąžinti prarastų žemių…
Žinoma, jei jau svavoji, tai svajok iki pergalingos pabaigos: ar istorikas Alfredas Bumblauskas ir žurnalistas Rimvydas Valatka laikytųsi tokios pat lietuviams nepalankios pozicijos, jei lietuvių tauta būtų bent du sykius gausesnė už lenkų tautą? Ar tik akcentai nebūtų dėliojami priešingai, nei dabar? Juk šlietis prie stipresniojo – taip patogu, taip malonu…
Jei oficiali statistika bylotų, jog mūsų – beveik 100 milijonų, tai ir Baltarusijos istorikai būtų žymiai atsargesni. Argi taip įžūliai drįstų lietuviškas pilis vadinti baltarusiškomis, o mūsų didžiuosius kunigaikščius – baltarusių kunigaikščiais? Ir Grodno miestas būtų dažniau užrašomas pagal lietuvišką nei baltarusišką skambesį, ir ginčų, kas laimėjo Žalgirio mūšį, atsirastų žymiai mažiau.
Jei mes taptume dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojanti tauta, lengviau gintume bei lengviau apgintume savuosius interesus ir dabartinėje Kaliningrado srityje. Rusifikacija tikrai nebūtų taip žiauriai pakirtusi ten gyvenančių lietuvių.
Niekas iš Kaliningrado srities valdžios nedrįstų nė užsiminti apie Tolmikiemio bažnyčios, kur kadaise gyveno lietuvių klasikas Donelaitis, naikinimą. Greičiausiai Čistyje Prudams šiandien būtų net grąžintas senasis Tolminkiemio pavadinimas. O ir paminklų Donelaičiui, Mažvydui, Vydūnui ir Herkui Mantui atsirastų Kaliningrade, Nemane bei Sovetske. O kaip kitaip? Juk su lietuviais reikia palaikyti draugiškus, partneriškus santykius – jų daug, jie vieningi, jie žino savo vertę, jie jaučiasi esą stiprūs. Nepastatysi paminklų lietuvių įžymybėms, ambicingi lietuviai būtinai įsižeis. Pavyzdžiui, Vilniuje uždarys Puškino muziejų … Ar ne taip samprotautų Kaliningrado valdininkai?
O ir filosofo Arvydo Juozaičio knyga „Karalių miestas“, pasakojanti apie šios žemės aktualijas, drįstu manyti, būtų buvusi kur kas drąsesnė, aštresnė – ryškiau ginanti ne bendražmogiškus, o būtent lietuviškus interesus…
Mažai kam kiltų mintis nurodinėti, kaip mums savo tekstuose privalu rašyti užsieniečių pavardes – autentiškai ar pagal lietuvišką skambesį. Tai užsieniečiai stengtųsi prisiderinti prie mūsų taisyklių, tradicijų. Taikytųsi net ir prie mūsų kaprizų. Juk lietuvių – ne keli milijonai. Taip lengvai į šoną nepastumsi.
O ir mūsų lietuviškos šventės būtų labiau žinomos Vakaruose; mes ir patys nepultume masiškai mėgdžioti svetimųjų švenčių – halovynų, šv. Valentino dienų. Mes švęstume savas šventes ir dar savo šventes minėti išmokytume savo kaimynus.
Mūsų cepelinai, didžkukuliais vadinami, taptų labiau mėgiami nei itališkos picos, prancūziški kepsniai ar vokiškos dešrelės. Paryžiuje, Berlyne, Madride veiktų šimtai lietuviškųjų didžkukulių restoranų, kurie sėkmingai konkuruotų net su Kinijos restoranais. Bet svarbiausia, niekam nė į galvą nešautų mintis sakyti, esą lietuviški didžkukuliai – sunkus maistas.
Lietuvių rašytojai ir poetai, pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, būtų laikomi pasaulinio lygio klasikais. Greta pasaulio didžiųjų – Šekspyro, Dikenso, Balzako – atsirastų lietuviškų pavardžių. Istorinių romanų autoriaus Petro Dirgėlos romanai „Joldijos jūra“ ir „Karalystė“ šiandien būtų išversti ne tik į latvių, bet ir į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas.
Lietuviškoje spaudoje greičiausiai nerastume tiek daug Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų gynėjų bei gerbėjų. Vargu ar kas nors šiandien drįstų taip dažnai kamantinėti mus, kodėl išdrįsome Vilniuje prie vienos iš didžiausių bibliotekos sienų prikabinti atminimo lentą Jono Noreikos – generolo Vėtros garbei. Lietuvos sostinės meras ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė tokio pobūdžio klausimų visai nepastebėtų. Mes išmoktume patys dažniau klausinėti: „koks jūsų reikalas, ponai užsieniečiai?“
Režisierius Rimas Tuminas tikriausiai nepultų viešai teisinti Rusijos prezidento Vladimiro Putino, jei žinotų, jog lietuvių tauta – gausi tauta, savo skaitlingumu nenusileidžianti didžiosioms tautoms. Ir savo spektakliuose dažniau statytų lietuvių nei rusų autorių kūrinius.
Šiandien kur kas rimčiau būtų atsižvelgiama ir į mūsų pastabas, kuo gėjų ir lesbiečių sąjungos neprilygsta vyro – moters šeimai, kodėl šiandienė Rusija nėra padori valstybė, kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė – tarptautinio lygio vadovė, nė kiek nenusileidžianti Prancūzijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos vadovams, o dažnai – juos net lenkianti…
Net ledo šokėja Isabela Tobias, išimties tvarka gavusi Lietuvos pilietybę 2013-aisiais, jos vos po dviejų metų nebūtų taip skubiai iškeitusi į Izraelio pilietybę… Viena, kai esi vos tris milijonus gyventojus turinčios valstybės pilietė, ir visai kas kita, jei esi šimtą milijonų gyventojų turinčios šalies atstovė. Kai lietuviškas pasas tampa preke, tokiais atvejais laimi ne patriotiškumas, ne principingumas, o pragmatiniai skaičiavimai.
Tad kai „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Valdas Bartasevičius portale lrytas.lt priekaištauja Lietuvos prezidentei, esą ji nenorinti gerinti santykių su Lenkija, nes, suprask, nenusileidžia Varšuvos spaudimui, belieka apgailestauti. Akivaizdu, kokią taktiką renkasi apžvalgininkas – teisinti stipresniojo užgaidas. Silpnesnįjį kritikuoti visuomet lengviau, paprasčiau? Ginti neskaitlingos, susiskaldžiusios, po pasaulį išsivaikščiojančios tautos interesus – neperspektyvu?
Kai „Lietuvos žiniose“ ponas Marijušas Antonovičius straipsnyje „Kremliaus talkininkai Lietuvos lenkų klausimu“ ieško labiausiai kenkiančių Varšuvos ir Vilniaus draugystei, vėl belieka tik apgailestauti. Sutinku, primityviųjų patriotų turi ir Lietuva. Bet publikacijos autorius pamiršta pridurti, jog Lenkija – šiandien dešimt kartų didesnė nei Lietuva, todėl ir jos kaltė dėl atsirandančių trinčių bei nesusipratimų, – dešimt sykių didesnė. Žinoma, Lietuva turi „naudingų idiotų“. O kaip be jų. Bet Lietuvai šiuo požiūriu labiau pasisekė nei Lenkijai. Lenkija „naudingų idiotų“ turi nepalyginamai daugiau už mus. Ir baisiausia, kad Lenkija, skirtingai nei Lietuva, nė nebando savo primityviųjų patriotų atvesti į protą.
Beje, lietuviška svajonė, apie kurią papasakojau, – neišsipildys. Žurnale „Valstybė“ paskelbtas išsamus pasakojimas apie šimtą įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Tikslus redaktoriaus Eduardo Eigirdo straipsnio pavadinimas – „100 žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės nulems valstybės ateitį“. Deja, nieko paguodžiančio. Sąraše nėra tų, kurie žinotų, kaip galima padidinti lietuvių gimstamumo rodiklius. Jei moki prekiauti maisto produktais, jei moki ieškoti techninių naujovių, – esi įtakingas. Bet tu išmokyk lietuvius auginti daug vaikų ! Štai tada tikrai būsi įtakingas, štai tada tavo įtaka Lietuvai tikrai bus reikalinga…
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.08.02; 06:06
