Džiugu, jog karus prieš kaimynines valstybes organizuojantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sulaukė Australijoje šalto sutikimo. Džiugu, jog į G 20 susitikimą sugužėję pasaulio galingieji vieningai demonstravo priešiškumą Kremliaus lyderiui.
Pats aštriausias, matyt, buvo Kanados premjeras Stefanas Harperis. Jis apgailestavo privaląs paspausti V.Putinui ranką. Nepaspausti rankos kanadietis negalįs – to reikalauja diplomatinis etiketas. Bet diplomatinis etiketas jam nedraudžia tiesiai rėžti į akis „Nešdinkis iš Ukrainos“.
Iškalbingi buvo ir Didžiosios Britanijos premjero Deivido Kamerono žodžiai apie „Rusiją, kuri begėdiškai prievartauja mažesnę Europos valstybę“.
Ypač reikšmingus apibūdinimus tarė JAV prezidentas Barakas Obama: „Rusijos agresija prieš Ukrainą – rimta grėsmė pasauliui“. Ne mažiau iškalbingas buvo ir JAV vadovo pareiškimas, jog Amerikos Valstijos, būdamos galingiausios pasaulyje, suvokia savo milžinišką atsakomybę už tvarką ir taiką Žemėje. Beje, šis JAV prezidento pareiškimas dar sykį turėjo skaudžiai užgauti V.Putino savimeilę: jei Amerika – vienintelė įtakingiausia, galingiausia pasaulio valstybė, vadinasi, oficialusis Vašingtonas nelaiko Rusijos nei galinga, nei įtakinga.
Kad pasaulio lyderiams galbūt rimtai nusibodo V.Putino veidmainystės, melas ir cinizmas, bylojo ir tai, kad Kremliaus diktatorių Australijoje pasitiko ne patys aukščiausi pareigūnai, o viso labo Australijos gynybos ministro pavaduotojas.
Kai pasaulio galingieji ir įtakingieji buvo fotografuojami atminčiai, V.Putinas stovėjo nustumtas į pakraštį. V.Putinui atsistoti centre niekas neleido.
Be to, žurnalistai dažnokai klausinėjo, kodėl pastaruoju metu ant V.Putino supykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Kremliaus diktatorius buvo priverstas muistytis, esą jo santykiai su Vokietijos vadove pastaruoju metu nė kiek nepablogėjo. O V.Putino bandymas teisintis, esą „Rusijos kariuomenė negali išeiti iš Rytų Ukrainos, nes jos ten nėra“, – skambėjo dar nenatūraliau ir kvailiau.
Viešojoje erdvėje nedelsiant pasirodė pranešimų, jog įsižeidęs V.Putinas greičiausiai nedalyvaus sekmadieniniuose renginiuose – išskris į namus anksčiau, nei numatyta. Tiesa, Kremliaus diktatoriaus atstovai bandė įrodinėti, girdi, V.Putinas nenumatęs keisti darbotvarkės.
Kad dauguma Vakarų lyderių neslepia susierzinimo, prie konferencijų ar vakarienės stalo matydami Kremliaus diktatorių, – džiugu. Kitos išeities demokratinis, civilizuotas pasaulis neturi, nes, nesulaukęs deramo atsako, demagogas, melagis ir cinikas dar labiau suįžūlėtų, ir vėliau jį sustabdyti būtų tik sunkiau.
Tačiau dabar svarbu žinoti, kaip pasielgs Australijoje akivaizdų fiasko patyręs vadinamosios „rusiškos imperijos statytojas“. Jei susigūš – turėsime palankų variantą. Tokiu atveju beliks aiškintis, ar atsitraukimas – kardinalus, ilgalaikis, ar vis tik tėra gudri „dūmų uždanga“ siekiant laimėti laiko pergrupuojant jėgas. Čia praverstų nepamiršti buvusio V.Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrėjaus Illarionovo pastabos, jog „šis Rusijos vadovas, sušvelnindamas retoriką, iš tiesų tik pasiima taktinę pertraukėlę tam, kad galėtų dar žiauriau pulti“.
O jei pradės elgtis dar įžūliau, – tokiai situacijai irgi privalome ruoštis. Versija, jog V.Putinas neturi kitos išeities, kaip tik artimiausiu metu arba vėliausiai pavasarį pulti Ukrainą plačiu frontu, – neatmesta. Toks įvykių scenarijus neturėtų mums tapti staigmena. Kanados politinių ir regioninių tyrimų centro Ukrainos studijų mokslinis bendradarbis Tarasas Kuzjo įsitikinęs, jog „plataus puolimo neišvengsime, nes V.Putinas negali susitaikyti su tuo, kas nutiko“. Vienintelis dalykas, dabar sulaikąs V.Putiną nuo plataus karo, – nenoras įklimpti žiemos sniegynuose.
Neturėtume ignoruoti ir politikos ekspertų prognozių, jog, V.Putinui, gražiuoju – piktuoju pasitraukus iš didžiosios politikos, jį pakeitęs politikas bus dar bjauresnis ir agresyvesnis, nes jis bus … V.Putino statytinis, garantuojantis asmeninį pasitraukusiojo vadovo saugumą ir neliečiamumą. Panašiai kaip kadaise pasitraukęs į pensiją Borisas Jelcinas pasirinko žmogų, jam ir jo giminėms garantavusį asmeninį komfortą neprognozuojamoje Rusijos erdvėje.
Galimos V.Putiną pakeisiančiųjų pavardės jau minimos. Pavyzdžiui, skelbiama Dmitrijaus Rogozino, buvusio Rusijos ambasadoriaus NATO, pavardė. Mums – nieko džiugaus. Manoma, kad D.Rogozinas priklauso itin konservatyviems Rusijos „silovikams“. Juolab kad šis Vakarų atvirai nekenčiantis politikas nūnai atsakingas už Rusijos branduolinio arsenalo atnaujinimus ir yra viešai prabilęs apie Aliaskos okupaciją.
Kitas kandidatas – Igoris Sečinas, Rusijos valstybinės naftos gavybos įmonės „Rosneft“ vadovas. Manyti, jog šis turtuolis būtų demokratiškesnis už V.Putiną, – kvailystė.
O jei aplinkybės susiklostytų ypač palankiai, ir Rusijos prezidentu taptų „daugmaž normalus rusas“, vargu ar jam pavyktų išardyti V.Putino suformuotus KGB-FSB legionus.
Kas dar svarbaus? Nežinome, ar Prancūzija bus principinga ir neparduos agresoriui „Mistral“ laivų? Oficialusis Paryžius mindžikuoja, vengdamas pareikšti „ne, neparduosime“. Tokie jau tie prancūzai – iš jų galima sulaukti kiaulystės. Tačiau Australijoje tvyrojusi atmosfera tarsi įpareigoja – bent kiek savigarbos ir padorumo turinti šalis negali bičiuliautis su šiandienine Rusija.
2014.11.16; 08:56
