Šiandien turime puikią progą pagirti JAV slaptąsias tarnybas. Amerikiečių žvalgybininkai pasveikinimų tikrai nusipelnė. Amerikietiškoji sėkmė – akivaizdi.
Rusijos FSB nieko nenutuokė
Ji ypač ryški pastarųjų metų nesėkmių fone: Edvardo Snoudeno pabėgimas ir išdavystės, WikiLeaks portale paskelbti konfidencialūs dokumentai, nutekėjusi informacija, jog amerikiečiai seka su Kremliaus diktatoriumi begėdiškai flirtuojančius Europos Sąjungos lyderius, dirbtinai eskaluojami pranešimai apie Rytų Europoje tikrai ar tariamai veikusius CŽV kalėjimus…
Taip pat ne sykį liūdnai apgailestavome, kodėl JAV žvalgybininkai nesugebėjo numatyti, kas iš tiesų yra Vladimiras Putinas – kokioms avantiūroms bei intervencijoms intensyviai ruošiasi šis Kremliaus diktatorius.
Dabar gi matome, jog Amerikos žvalgyba – ne tokia silpna, kaip ją bando piešti Baltijos valstybių ir JAV draugystės kritikai. Pasirodo, nepaisant klaidų, amerikiečių slaptosios tarnybos, – kietas riešutas, kurį nelengva išgliaudyti net Baltijos valstybių ir JAV draugystės oponentų išliaupsintoms Rusijos žvalgyboms.
Būtent – šį sykį apsižioplino visos V.Putino globojamos slaptosios tarnybos, neišskiriant FSB (Federalnaja sluzba bezopastnosti), GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ir SVR (Služba vnešnej razvedki). Kaip, kada ir kodėl Rusijos analitikai – saugumiečiai atsidūrė kvailio vietoje?
Vakarų pasaulio pasitikėjimą praradęs Kremliaus diktatorius sumanė flirtuoti su JAV pašonėje esančia Kuba. Nurašė milžiniškas Kubos skolas, pažadėjo Kubai nuolaidų, lengvatų. Žodžiu, kūrė ekonominio, karinio bendradarbiavimo planus. V.Putinas tikėjosi, kad Kuba ir vėl taps nuolat Ameriką erzinančia rusiška rakštimi. Kremliaus vadovybė buvo įsitikinusi, kad Kuba – jų rankose.
Ir štai Kremliui – skaudus amerikietiškas antausis. Pasirodo, Kuba pastaruosius kelerius metus ieškojo draugystės ne su Rusija, o su Amerika. Slapčiausios Vašingtono ir Havanos derybos truko keletą metų, joms tarpininkavo net Vatikanas. Bet V.Putino saugumiečių ordos apie tai nieko nežinojo. Net nenutuokė.
Amerikietiški perverbavimai – labai reikalingi
Belieka tikėtis, jog panašių žvalgybinių kombinacijų Amerikos specialistai paruošę ir daugiau. Juk kaip būtų šaunu, jei paaiškėtų, kad, sakykim, milijonus eurų iš Rusijos savo partinei veiklai melžianti ir kol kas V.Putinu atvirai besižavinti prancūzė Marin Lepen slapta derasi su amerikiečiais dėl galimybės pabėgti iš rusiškų barikadų?!
Amerikietiški perverbavimai – labai reikalingi. Amerikietiški perverbavimai būtų ypač praverstų Bulgarijai, Slovėnijai, Čekijai. Štai viename iš paskutiniųjų žurnalo „IQ“ numerių paskelbtas savaitraščio „The Economist“ apžvalgininko ir Europos politikos analizės centro Vašingtone bendradarbio Edvardo Lukaso (Edward Lucas) interviu „Baltijos šalys – ne silpniausia grandis“. E.Lukasas tvirtina, kad Rusijos įtaka šiuo metu didžiausia ne Baltijos valstybėse, o Bulgarijoje, „nes ši šalis yra didžiausia Rusijos sėkmės istorija Europoje“.
Atsakinėdamas į IQ politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus klausimus E.Lukasas taip pat stebisi, kokią stulbinančią įtaką Maskva daro Vengrijos, Slovakijos, Čekijos politikams, kaip sumaniai įkėlusi savo koją į Slovėniją ir Kroatiją…
Tad Lietuvai privalu džiaugtis amerikietiška sėkme Kuboje bei tikėtis, jog panašių amerikietiškų kombinacijų galbūt sulauksime ir Europos Sąjungoje.
Amerikietiška sėkme lietuviai neskuba džiaugtis
Tačiau amerikietiškąja sėkme džiaugtis mes neskubame. Kol kas tik filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius portale delfi.lt paskelbė tekstą, kuriame ryškiai, vaizdingai, kaip ir priklauso plunksnos meistrui, įvertino V.Putino pralaimėjimą Kuboje (publikacija – „Netikėtas ir žiaurus smūgis Putinui“).
Užuot palinkėję Amerikos slaptosioms tarnyboms sėkmės, mes vis užsispyrę ieškome būtų – nebūtų CŽV kalėjimų. Džiūgaujame, kai Baltijos valstybėse JAV dislokuoja savo tankus ir „žaliąsias beretes“. Ir tuo pačiu pasimetę nežinome, kaip reaguoti į pranešimus apie Lietuvoje neva egzistavusį CŽV kalėjimą, kuriame, girdi, drastiškomis priemonėmis tardyti terorizmu įtariami asmenys.
Argi besiblaškydami tarp „gerai“ ir „blogai“ mes netampame dviveidžiais? Lietuvoje dislokuoti amerikiečių kariai – saugumo garantas, o CŽV objektai – didžiausias blogis? Filosofiškai žvelgiant, tarp JAV karių ir JAV slaptųjų tarnybų – menkutis skirtumas. Abi institucijos priklauso jėgos struktūroms.
Lietuvai vertėtų kuo greičiau užmiršti dirbtinai kurstomą CŽV pastatų temą dar ir dėl to, kad atkakliausi CŽV kalėjimų ieškotojai į slaptųjų tarnybų darbo metodus siekia žiūrėti … žmogaus teisių gynėjų akimis. Tarsi slaptosios tarnybos būtų sukurtos humanizmo ir tolerancijos puoselėjimui.
Kuo daugiau triukšmo, tuo geriau?
Esama ir politikų, kurie siekia kuo didesnio triukšmo – slaptus dalykus ragina mėnesių mėnesiais analizuoti specialiose Lietuvos Seimo komisijose, kad ši išties subtili, kebli, paini tema dar labiau apaugtų sąmokslo teorijomis. Štai parlamentaras Povilas Gylys kviečia CŽV kalėjimų egzistavimo temą svarstyti ne Lietuvos Generalinėje prokuratūroje, o Lietuvos Seimo specialiojoje komisijoje, tarsi nežinotų, jog iš tokių komisijų darbo – daug triukšmo, bet mažai naudos.
Parlamentaras P.Gylys publikacijoje „CŽV kalėjimai ir galima prekyba suverenitetu“ (lrs.lt, 15min.lt) net sako, esą toks Lietuvos žingsnis būtų lyg ir puikus Amerikos Senato komisijos veiklos tęsinys. Ar tikrai – puikus tęsinys? Ar tokiu būdu neįsivelsime į Amerikos vidaus intrigas, kurių eskalavimas naudingas Rusijos slaptosioms tarnyboms?
Keistas Jurgio Jurgelio pastebėjimas
Ypač iškalbingas buvusio VSD direktoriaus Jurgio Jurgelio komentaras. Gilindamasis į CŽV kalėjimų temą Lietuvoje jis portale delfi.lt įrodinėja: „Kai tenka dirbti su CŽV, vis dėlto pravartu galvoti ne CŽV, o savo galva. Tai daro estai ir bėdų su CŽV kalėjimu neturi“.
Įdomu, kad panašiai – vadovautis ne CŽV, o savo galva – pataria ir neseniai savo tikrąjį veidą atskleidęs Rusijos slaptųjų tarnybų šnipas Uno Puuseppe. Šis pagrindinėje Estijos slaptojoje tarnyboje KAPO (rusiškosios FSB analogas) daug metų dirbęs vyras pasirodė esąs Rusijos slaptųjų tarnybų „kurmis“. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis jis užmezgė ryšį 1996-aisiais. Remiantis Rusijos televizijos NTV laidomis, U.Puuseppe pradėjo talkinti Rusijos slaptosioms tarnyboms todėl, kad pamatė, į kokią prarają ritasi … Estija, ranka rankon bendradarbiaudama su JAV Centrine žvalgybos valdyba (CŽV).
Duodamas interviu NTV televizijai (laidos pavadinimas – „Mūsų žmogus Taline“), Rusijos šnipas ilgai apgailestavo, jog KAPO ir CŽV bendradarbiauja beveik visose srityse. Saugiai į Rusiją prieš trejetą metų pasitraukusio „kurmio“ manymu, draugystė su CŽV – labai blogas Estijos pasirinkimas. Remiantis Rusijai talkinusio U.Puuseppe žodžiais, Estija nieko kito neveikia, tik pataikauja Amerikos slaptosioms tarnyboms: rengia bendras operacijas, keičiasi informacija, derina kiekvieną svarbesnį žingsnį…
Teisybės dėlei pasakius, apie bendradarbiavimą dėl CŽV objektų steigimo Estijos teritorijoje U.Puuseppe neužsiminė. Tačiau išklausius visą interviu aišku, kad, šio šnipo įsitikinimu, Estijos slaptosios tarnybos nuo pradžios iki galo šoka pagal CŽV dūdelę. Vaizdžiai tariant, Estijos KAPO ir Amerikos CŽV – neperskiriami broliai.
Tad ar tikrai tikslus buvęs VSD direktorius tvirtindamas, girdi, Estija vadovaujasi vien savo galva?
Dėl ko priekaištaujama Ukrainos slaptosioms tarnyboms?
Norint suvokti, kokia pavojinga CŽV kalėjimų tema Lietuvai, verta paanalizuoti ir daugiau rusiškų informacinių šaltinių, kuriuose koneveikiama Amerikos CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba).
Susiraskime „Ria Novosti“ bei compromat.ru paskelbtą Nikolajaus Mališevskio straipsnį apie Ukrainos slaptosios tarnybos SBU vadovą Valentiną Nalivaičenko. Kokia didžiausia SBU direktoriaus V.Nalivaičenkos nuodėmė? Ogi sėkmingas bendradarbiavimas su CŽV.
Tik pamanyk, ukrainietiškas slaptąsias tarnybas pavertė „CŽV filialu“, „ukrainietišką žvalgybą ir kontržvalgybą reorganizuoja pagal JAV ir Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų analogus“, „SBU agentams liepia palaikyti nuolatinį ryšį su Kijeve reziduojančiais CŽV agentais“, „SBU būstinėje vienas aukštas atiduotas CŽV darbuotojams“, „JAV diplomatai įsileisti į iškilmingas žvalgybos mokslus baigusių Ukrainos penktakursių palydėtuves“, „kiekvieną savo žingsnį derina su CŽV kuratoriais“…
Taigi Rusiją siutina Ukrainos slaptųjų tarnybų noras vadovautis ne vien savo, bet ir CŽV patirtimi. Rusija išsiduoda – jai labiausiai patiktų, jei Ukrainos žvalgai ir kontržvalgai ignoruotų CŽV rekomendacijas, prašymus bei pasiūlymus.
Žodžiu, jei Rusija nori, kad mes ignoruotume, elkimės atvirkščiai – neignoruokime. Taip bus ir saugiausia, ir protingiausia.
2014.12.21; 11:13
