Širin J. Melichova. Karmininės Karabacho rožės


Print

Mūsų laikais politiniai konfliktai neapsiriboja įsibrovimu į svetimas teritorijas. Ne mažiau pavojingas yra kultūrinių sienų pažeidimas, kai viena tauta savinasi ar naikina vienokius ar kitokius kitos tautos kultūros elementus. Azerbaidžanas visa apimtim savo kailiu patyrė tokio proceso kartėlį per Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano kilimų muziejuje

Okupuotose Azerbaidžano teritorijose buvo sugriauta per 600 istorinių bei architektūrinių paminklų, įskaitant ir 22 muziejus. Ypač vertingi buvo Kelbadžaro (azerb. – Kelbečero) ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai, ten nuo neolito saugoti įvairių istorinių epochų paminklai. Abu tie muziejai buvo nusiaubti, o didžioji dalis jų kolekcijų išvežta į Armėniją. Be to, buvo visiškai sunaikintas Javų muziejus Agdame. Tarp jo eksponatų buvo, antai, tokia retenybė kaip per kasinėjimus šalia Agdamo rasti suakmenėję kviečių, kurių amžius apie 7 tūkstančiai metų, pavyzdžiai. 

Bet ne vien muziejinės vertybės buvo išvežtos iš Azerbaidžano ir sunaikintos – toks pat likimas ištiko ir pas privačius asmenis buvusius mūsų kultūros pavyzdžius. Apie vieną tokį – praėjusiame šimtmetyje Karabacho audėjos išausto kilimo stebėtiną likimą aš ir noriu papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo Los Andžele (JAV) gyvenančio mūsų tėvynainio Elšado Tairovo dosnaus poelgio. Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – garsų mokslininką ir kilimų audėją, azerbaidžaniečių kilimų tyrinėjimo pradininką.

Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją

2017 metais Elšadas Tairovas virtualios meno dirbinių prekybos portale pamatė Karabacho kilimą, kuris atkreipė jo dėmesį. Tas kilimas buvo išstatytas aukcione kaip armėniškas, nors jo piešinyje buvo aiškiai regimas įrašas azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis: „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Kolekcininkas suprato, kad tas kilimas buvo okupantų armėnų išgabentas iš Azerbaidžano. Jis išpirko tą kilimą ir pasiuntė į Baku, į mūsų muziejų, tikėdamasis surasti jo savininką. Tačiau paieškos, kurioje dalyvavo daugelis atitinkamų organizacijų, buvo nesėkmingos…

Galų gale, tą pirmąjį azerbaidžanietišką kilimas, grįžusį iš svečios šalies į tėvynę, mecenatas padovanojo mūsų muziejui, ir dabar juo prasideda Šušos filialo ekspozicija. Beje, to Azerbaidžano kilimų muziejaus filialo likimas pats savaime yra ryškus, nors ir nebylus armėnų barbarizmo okupuotose teritorijose liudytojas. Filialas buvo atidarytas 1985 metais Šušoje, senoviniame Memandarovo name. Ten buvo demonstruojami Karabacho liaudies kūrybos pavyzdžiai – kilimai, kiliminiai dirbiniai, siuviniai, tautiniai drabužiai, papuošalai ir medžio drožiniai. Bet 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, mūsų Šušos filialo vos neištiko tragiškas kitų to regiono muziejų likimas. Tik tuomečio muziejaus direktoriaus pastangomis pavyko dalį Šušos filialo eksponatų išgabenti į Baku. Nuo to laiko to filialo ekspozicija įsikūrusi paties muziejaus patalpose. Bet norisi tikėti, kad vieną kartą ji vėl užims savo teisėtą vietą Šušoje, išvaduotojoje nuo okupantų armėnų.

Prie Karabacho grupės kilimo, vaizduojančio tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Bet grįžkime prie kilimo, kurį padovanojo mūzų muziejui Elšadas Tairovas. Tai Karabacho grupės purus kilimas, vaizduojantis tradicinę „Bachčadagullar“ kompoziciją. Tos kompozicijos pavadinimas pažodžiui reiškia „Gėlės sode“. Ir iš tiesų, kilime sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės. Jų kontrastas juodame fone sukuria nerimo koloritą, tarsi pranašauja to kilimo likimą. Dramatiškas raudonas tų rožių atšvaitas, įkūnijantis motinos meilės galią, tiesiog spaudžia širdį. Nenuostabu, kad tas tokio ypatingo likimo kūrinys audrina kūrybingų žmonių protą.

Savo laiku aš įtraukiau pasakojimą apie kilimą į ciklą paskaitų apie meną, kurios reguliariai skaitomos mūsų muziejuje. Tas paskaitas lanko daug žmonių, taip pat ir meno veikėjų. Labai didžiuodamasi noriu pabrėžti, kad ta paskaita, kaip ir vėliau „Bachčadagullar“ kilimo istorijos populiarinimas, davė vaisių. Jos įkvėptas, Valstybinio pantomimos teatro režisierius, nusipelnęs artistas Bachruzas Achmedly pastatė spektaklį „Motinos dovana“ („Nuo motinos“) – kaip matome, net pjesės pavadinime cituojami į kilimą įaustas įrašas.

Pjesės siužetas – nepaprastas to Karabacho kilimo likimas, kuris rutuliojasi prieš žiūrovų akis, tarsi kilimo ornamentas – mazgelis po mazgelio.

Kitas pavyzdys, rodantis, kaip muziejus gali įkvėpti menininką, tai dizainerės Saidos Alizade drabužių kolekcija, kurią sukurti ją sužadino to kilimo istorija. Kolekcijoje panaudotas kilime išaustų rožių atvaizdas, o taip pat įrašas „1971 metų sausio 1 motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Pažymėtina, kad toji kolekcija vadinosi taip pat, kaip ir Pantomimos teatro pjesė – „Motinos dovana“ („Nuo motinos“).

Karabachas – mūsų bendra širdgėla, todėl meno žmonės vis grįžta prie tos temos, Manau, „Bachčadagullar“ kilimo istorija dar daug ką įkvėps naujiems kūrybiniams darbams.

Širin J. Melichova yra Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų Tarybos) prezidentė

2019.02.07; 10:50