Šia tema vėl rašyti paskatino Lietuvos rusų laikraštyje „Litovskyj kurjer“ pasirodęs straipsnis „Kada pasibaigs paskutinis karas?“
Straipsnio autorius Rafaelis Muksinovas – sociologijos daktaras, dirbęs Mokslų akademijoje, dėstęs Vilniaus aukštosiose ir mokytojavęs vidurinėse mokyklose, buvęs Lietuvos socialistų partijos valdybos narys ir jos Vilniaus organizacijos pirmininkas. [2000 m. duomenys.] Po Socialistų susijungimo su Frontu galbūt yra jungtinės partijos prezidiumo narys. Autorius yra totorių tautybės, gimęs Kazachstane, augo ir vidurinę mokyklą lankė Ukmergėje. Galbūt, jo tėvai buvo ištremti iš Krymo į Kazachstaną dar karui nesibaigus.
Žinoma, svarbi ne autoriaus tautybė ar jo biografija. Šiuo atveju svarbi jo pozicija Antrojo pasaulinio karo istorijos atžvilgiu ir laikraščio „Litovskyj kurjer“ redakcijos sprendimas per savo laikraštį skleisti kitos nedraugiškos valstybės ideologijos propagandą. Kas aiškiai atsispindi straipsnio pradžioje skiltyje „Nuo redakcijos“. Čia redakcija nedviprasmiškai solidarizuojasi su autoriaus nuomone. Įdomu ir tai, kad straipsnis laikraštyje pasirodė gruodžio 23 d. Panašiu laiku, kaip ir Algirdo Paleckio bei Juliaus Veselkos kalbos tarptautiniuose forumuose, neigiančios Lietuvos sovietinę okupaciją ir šmeižiančios Lietuvos partizanų kovą dėl laisvės. Galima daryti išvadą, kad kalbų ir straipsnio „užsakovas“ yra tas pats.
Laikraštyje R. Muksinovas sielojasi dėl Lietuvos istorijos vadovėliuose pateikiamos tikros, kokia ji buvo, o ne tos, kuri buvo parašyta Sovietų sąjungos laikais Antrojo pasaulinio karo istorijos. Jis susirūpinęs, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių vadovėliuose lyginamos nacistų ir Stalino diktatūros. [Ačiu Dievui, pagaliau, atsidus sąžiningas Lietuvos pilietis.] Tai esą todėl, kad dabartinėje pasaulinėje politikoje vyrauja radikalios dešiniosios tendencijos. Dėl to esą menkinamos SSRS tautų sudėtos milžiniškos aukos, gelbstint europinę civilizaciją nuo „rudojo maro“.
Esą Europos Sąjungos postkomunistinėms šalims pats Rusijos egzistavimas yra nuolatinis nervinimo šaltinis, nes šių šalių valdžios žadėjusios „gyvenimą kaip Švedijoje“, bet savo šalis pavertusios „pasigailėtina Europos provincija“. [Suprask, kad Rusija klesti.] „Jos reabilituoja fašistinius režimus, heroizuoja nacistus ir jų pagalbininkus.“ [Ir tai ne kartą jau esame girdėję.] Nors autorius skundžiasi, kad „dabartiniame pasaulyje stiprėja istorijos revizionizmo, selektyvaus požiūrio į istoriją tendencijos, reiškiasi ideologizuoti traktavimai ir melagingos išvados“, bet pats savo straipsnyje būtent taip ir daro. Šie jo apibūdinimai adresuojami visoms postkomunistinėms Europos šalims.
Toliau autorius grįžta prie Lietuvos istorijos vadovėlių vidurinėms mokykloms. Gaila, kad R. Muksinovas nemini jokio konkretaus vadovėlio ir puslapio, kur būtų galima rasti jo skelbiamas citatas. Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai sako, jog tokių citatų jie vadovėliuose nėra radę… Tai gal tos citatos visai ne citatos, o autoriaus fantazijos? Antrojo pasaulinio karo istorijos aprašyme R. Muksinovas išskiria 9 pagrindines idėjas ir faktus:
„1. Karas tapo neišvengiamu po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir SSRS pasirašymo. Rodos, tai tiesa. Bet ne, autorius nesutinka. Kodėl nepaminėtas 1938 m. Miuncheno suokalbis? [Ar tikrai nepaminėtas?]
„2. 1941 m. birželio 23 d. prasidėjo karas tarp Vokietijos ir SSRS. Lietuvos gyventojams jis reiškė pirmosios sovietinės okupacijos pabaigą ir suteikė naujų vilčių.“ Pasakyta žodis žodin, kaip A. Paleckio kalboje. Kuris nuo kurio nurašė? Ar abu rašė tuos pačius žodžius diktuojant „užsakovui“? Autoriui tas sakinys atrodė toks baisus, kad jis net nuo komentaro susilaikė. Bet juk tai buvo nepriklausomybės atkūrimo viltys.
„3. Jau antrą karo dieną prasidėjo birželio sukilimas… Tai buvo sukilimas prieš atsitraukiančią Raudonąją armiją.“ Jei iš tikro taip parašyta, tai – klaida. Sukilimas buvo prieš sovietinę okupacinę valdžią ir jos represines struktūras. Su raudonarmiečiais sukilėliai susigrumdavo tik gindamiesi ar neleisdami terorizuoti civilių gyventojų.
Kita vertus, jei autoriaus tėvų šeima tikrai buvo iš Krymo ištremta į Kazachstaną, tai vargu ar jie labai džiaugėsi Krymo išvadavimu iš vokiečių?
Visų kitų punktų paeiliui neverta minėti, nes juose vien senų sovietinės propagandos štampų apie Lietuvos išvadavimą, Vilniaus ir Klaipėdos sugrąžinimą, didžiulius sovietinės armijos nuostolius, karių didvyriškumą ir t. t. pakartojimai. Bjauriausias melas yra tada, kai į jį primaišoma tiesos trupinių. Bet porą iš tų „idėjų ir faktų“ dar reiktų paminėti:
„5. Pagrindinė kaltė dėl Holokausto Lietuvoje ir Europoje krenta nacistinei Vokietijai.“ Teisybė, bet autorius nepatenkintas. Kodėl Lietuvoje nužudyta tiek daug žydų? Ir leidžia suprasti, kad lietuviai vos ne masiškai patys vieni žudė žydus. A. Paleckis panašiai tvirtina tą patį. Tuo tarpu gyvi tų metų liudininkai tvirtai žino, jog lietuviai nuo pat pirmųjų Holokausto dienų griežtai smerkė nekaltų civilių žydų žudikus ir vadino juos žmogžudžiais. Ir su jais nebendravo.
„9. Sovietų sąjunga apsigynė patriotizmo, nacių teroro, didelės sovietų propagandos, žiaurumo [buvo uždrausta pasiduoti priešui gyviems, taip vadinami „užtvaros būriai“ šaudė į savus, bandžiusius trauktis iš apkasų] vakarų pagalbos dėka.“ R. Muksinovas vėl prieštarauja: „Ne apsigynė, bet nugalėjo.“ Ir piktinasi: „Niekam neduota teisė menkinti didį sovietų liaudies žygdarbį, temdinti jos armijos vyriškumą ir ištvermę, sumindyti nacionalinį pasididžiavimą ir atmintį. Mums šis karas ir Pergalė jame šventi!“ Gink Dieve, niekas ir nemano kėsintis į pagarbą kariavusiems ar žuvusiųjų atminimą. Autorius čia norėjo dar kartą sušukti pokario propagandos šūkius, tuo norėdamas pademonstruoti ištikimybę savo partijos revanšistinei ideologijai.
R. Muksinovas kukliai nutyli, kas darėsi po to „Europos išvadavimo“. Išvadavo, bet pamiršo išeiti, o tai jau nauja okupacija. Pavergė ir nustatė savo diktatūrą, ne švelnesnę už nacių. Visą postkomunistinių šalių raidą sustabdė 50 metų. Draudė laisvą žodį, grūdo į kalėjimus ir trėmė. Šito R. Muksinovas „neprisimena“, nors daug ką matė jau savo akimis. Tai irgi jo paties minėta „selektyvi traktuotė“, arba tiesiog melas.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Povilas Jakučionis.
2011.02.11
