Vytautas Rutka
Aktualus Jūsų portale paskelbtas Raimondo Navicko straipsnis „Gal neverta perlenkti lazdos? Nes įkyriai brukamas daiktas greitai pradeda lysti per gerklę ir tampa atstūmimo ir net pašaipos objektu“.
Bet jo autorius kalba tik apie vieną reiškinio pusę. Ar raudomis apie Holokausto aukas bandoma įdiegti jaunoms lietuvių kartoms kaltės jausmą? Taip.
Ar siekiama juos įpratinti labiau gedėti dėl XX a. pirmos pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Taip.
Ar norima pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Taip.
Man nekelia nuostabos, kad „lietuviškieji Holokausto kulto adeptai“, kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo demonstratyviau jie atgailauja bei gailestauja.
Visa tai, manau, toli siekiančios politikos sudedamoji dalis.
Pastaruoju metu ne tik raudojama, ne tik atgailaujama. Ne tik raudomis rengiama dirva žydams sugrįžti į šią prarastą, bet jiems labai patrauklią, saugią teritoriją, Lietuva vadinamą. Neįmanoma to nepastebėti. Nežinau, kiek tiesos neviešose kalbose, kad žydai jau supirkę visą Vilniaus senamiestį.
Kodėl jaunoms lietuvių kartoms reikia įdiegti ir palaikyti kaltės jausmą? Kad jie nesipriešintų žydų sugrįžimui.
Kadangi mes, lietuviai, patys nesugebame šitame nuostabiame, Lietuva vadinamame, žemės lopinėlyje tinkamai tvarkytis, iš jo bėgame, toks variantas visai neblogas. Ko galima tikėtis iš žydų – mes jau žinome, o musulmonai arabai, afrikiečiai – mums dar tamsus miškas. Geriau eiti į pažįstamą mišką.
2016-09-17; 08:30
