Du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR, pakeitė „Šaltojo karo“ eigą. Iki gyvenimo pabaigos jie stengėsi grįžti namo…
Tokios svarbios pasaulio politikai spaudos konferencijos Žurnalistų Centrinių rūmų (rus. – CDŽ) Marmurinėje salėje niekada nebuvo – nei iki to, nei po to.
Daugiau kaip du šimtai žurnalistų iš viso pasaulio suėjo ten 1960 metų rugsėjo 6 dieną 11 valandą ryto. „Jau pusvalandį iki renginio pradžios išilgai Suvorovo bulvaro, nuo Arbato aikštės iki Nikitinskije vartų išsirikiavo virtinė vos ne visų pasaulio markių automobilių“, – tos dienos vakare pranešė laikraštis „Izvestija“. Visame rajone pusantro kilometro spinduliu aplink CDŽ patruliavo šimtai KGB bendradarbių civiliais drabužiais.
Tą dieną du amerikiečiai perbėgėliai, matematikas Viljamas Martinas (William Martin) ir statistikas Bernonas Mičelas (Bernon Mitchell) papasakojo sensacingas smulkmenas apie savo darbą pačiame slapčiausiame Amerikos žvalgybos padalinyje – Nacionalinio saugumo agentūroje (NSA). Jeigu nebūtų buvę tų dviejų perbėgėlių, „šaltasis karas“ tarp SSSR ir JAV būtų pakrypęs ir galėjo baigtis visiškai kitaip. Jaunuoliai pradėjo tą pasaulinį skandalą, perskaitę prieš du su puse mėnesio iki spaudos konferencijos parašytą „Pareiškimą“, kurio kopiją jie paliko Merilendo valstijoje State banko of Lorel seife Nr. 174.
Perbėgėlių motyvai
Tą pareiškimą verta pacituoti, nes nuo tos atmintinos dienos jis niekada nebuvo perspausdintas ir dūla tik senų laikraščių segtuvuose. O tas pareiškimas – tai unikalus „šaltojo karo“ laikų dokumentas, keliose pastraipose glaustai pasakojantis apie dviejų pasaulio super valstybių santykius po to, kai į SSSR oro erdvę įskrido Amerikos lėktuvas U-2, kurį pilotavo CŽV lakūnas Frensis Gari Pauersas (Francis Gary Powers). Tai atsitiko prieš pat skandalingą Nikitos Chruščiovo kalbą JTO Generalinės Asamblėjos XV sesijoje, kur jis pažadėjo „Amerikos imperialistams“ parodyti, „kur vėžiai žiemoja“, ir, anot legendos, kaukšėjo batu į stalą, Karibų krizės išvakarėse.
„1960 metų birželio 22. Mes norime paaiškinti savo artimiesiems, draugams ir kitiems asmenims, kuriuos tai domintų, motyvus, paskatinusius mus prašyti Sovietų Sąjungos pilietybės. Nuo darbo Nacionalinėje saugumo agentūroje pradžios, 1957 metų vasaros, mes įsitikinome, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė sąmoningai skelbia melagingus ir klaidinančius pareiškimus, tiek savajai politikai pateisinti, tiek ir kitų valstybių veiksmams pasmerkti… Mums taip pat jau žinoma, kad JAV vyriausybė kartais slapta naudoja pinigus ir ginklus mėginimams nuversti vyriausybes, jeigu ji mano, kad tos vyriausybės nedraugiškos Jungtinėms Valstijoms. Pagaliau mums jau žinoma, kad JAV vyriausybė davė pinigų šifruotojui, dirbusiam vienos iš šalių – sąjungininkių ambasadoje Vašingtone, už informaciją, kuri padėjo iššifruoti užšifruotas tos sąjungininkės telegramas. Tokie veiksmai mus įtikina, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė nesirenka priemonių, nors ji tuo kaltina Sovietų Sąjungą…“
Slaptas karas
Iki 1960 metų JAV jau beveik dešimtmetį vedė prieš SSSR nepaskelbtą, bet visiškai kruviną slaptą karą. 1950 metų balandį JAV bombonešis, lydimas Laivyno su 10 žmonių komanda pažeidė Sovietų sieną Baltijos jūroje. Jį atakavo Sovietų naikintuvai.
Po pusantrų metų kitas JAV Laivyno bombonešis buvo numuštas virš Sibiro. 10 žmonių komanda žuvo. Po kurio laiko toks pat likimas ištiko JAV KOP sunkųjį lėktuvą virš Japonų jūros. 1953 metų kovo 15 Sovietų MIG-ai apšaudė keturių motorų Amerikos žvalgybinį lėktuvą, skridusį per šimtą kilometrų šiauriau didžiausios Sovietų karinės bazės Petropavlovske-Kamčiatske. Amerikiečiai atsišaudė ir nuskrido į savo bazę Aliaskoje.
Tų pačių metų spalį Amerikos žvalgybinis lėktuvas, dengiamas šešiolikos naikintuvų F–86, buvo atakuotos aštuonių MIG-ų virš Geltonosios jūros. 1954 metų rugsėjį JAV Laivyno bombonešį atakavo du Sovietų naikintuvai už 60 km nuo Tolimųjų Rytų pakrantės. Lapkritį dar vieną Amerikos karinį lėktuvą numušė Sovietų naikintuvai Japonijos Hokaido salos rajone. 1955 metų birželio 22 dieną Amerikos žvalgybinį lėktuvą atakavo Sovietų naikintuvai virš Beringo jūros.
1958 metais vos per du mėnesius du Amerikos žvalgybiniai lėktuvai buvo numušti tarp Turkijos ir Armėnijos TSR. Tais pačiais metais Amerikos žvalgybiniai buvo atakuoti du kartus: virš Baltijos ir Japonijos jūros. Martinas ir Mičelas apie tą slaptą karą daug žinojo. Dar nuo to laiko, kai tarnavo radijo perėmimo stotyje Laivyno saugumo grupėje Jokosukos miestelyje Kamisėjos karinėje bazėje.
Dirbdami NSA elektroninių signalų kodų šifravimo analitikais, 1959 metais jie sužinojo apie žvalgybinę programą, sąlyginai pavadintą Elent. Toje programoje buvo numatyta, kad JAV aviacija tyčia pažeidinės SSSR sienas tam, kad fiksuotų Sovietų radarinių stočių darbą. Paskui Sovietų radarų signalai būdavo įrašinėjami ir šifruojami NSA-oje. Ir ši programa Martinui ir Mičelui labai nepatiko. 1958 metų rugsėjį Amerikos lėktuvas C–130 sudužo Armėnijos TSR teritorijoje, šeši jo komandos nariai žuvo, ir paskelbta, kad dar 12 dingo be žinios.
Beveik pusę metų JAV Valstybės departamentas stengėsi išsiaiškinti dingusių lakūnų likimą, bet nesėkmingai. Ir tada Valstybės departamentas išspausdino „amerikietį“ numušusių Sovietų MIG-ų pilotų iššifruotus radijo pokalbius. Iki tol Sovietų valdžia pareikšdavo, kad Amerikos lėktuvas paprasčiausiai sudužo Armėnijos kalnuose.
O tą pačią dieną NSA direktorius Džonas Semfordas (John A. Samford) išleido vidinį potvarkį, draudžiantį Agentūros bendradarbiams aptarinėti lėktuvo likimą. Tačiau tas potvarkis iššaukė priešingą efektą: NSA bendradarbiai įnyko kalbėti apie incidentą. Ir vienas iš jų papasakojo Viljamui Martinui, kad numuštas orlaivis buvo tiesiog prikimštas specialios aparatūros Sovietų radarų signalams įrašinėti. Tokių operacijų vykdymas papiktino Martiną ir Mičelą: jų nuomone, visa tai galėjo išprovokuoti trečią pasaulinį karą.
Be to, jie įtarė, kad apie tikrąsias numušto C–130 užduotis žinojo tik keletas žmonių Amerikos vyriausybėje. Po to, kai senatorius Hubertas Hemfris (Hubert Humphrey) apkaltino SSSR provokacija prieš Amerikos lėktuvą, būsimieji perbėgėliai įtarė, kad slaptosios tarnybos neinformuoja ir Kongreso narių. Ir jie nusprendė surizikuoti papasakoti apie tą slaptą operaciją kongresmenams. Nors gerai žinojo, kad už tokių visiškai slaptų žinių paviešinimą jiems gresia kalėjimas iki dešimties metų.
Jie susitarė dėl susitikimo su kongresmenu Vaini Heizu (Vini Hayes) , kuris parlamentiniuose klausymuose viešai įtarė Valstybės departamentą suteikus neišsamią informaciją apie numuštą lėktuvą.
Likimo ironija: tuo momentu, kai jie pasakojo Heizui apie slaptas C–130 užduotis, jam paskambino JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas ryšiams su kongresmenais Viljamas Makomberis (William Macomber) ir paprašė viešai nebekelti klausimo apie numuštą lėktuvą. Po to kongresmenas Heizas pažadėjo jauniems NSA bendradarbiams pradėti parlamentinį tyrimą, bet perspėjo, kad tai priklausys „nuo jo viršininkų Kongrese sprendimo“.
Kai Martinas ir Mičelas pabėgo į SSSR ir spaudos konferencijoje papasakojo apie susitikimą su Heizu, Amerikos slaptosios tarnybos išsiaiškino, kad tas tik labai trumpai papasakojo apie pokalbį JAV Kongreso Atstovų rūmų Tarptautinių reikalų komiteto vadovui Tomui Morganui (Tom Morgan), o paskui pasistengė viską užmiršti. Heizas pamanė, jog jaunuolius jam pasiuntė CŽV, kad išsiaiškintų, ar jis moka saugoti paslaptis.
Knygos apie NSA autorius Džeimsas Bamfordas (James Bamford) ironiškai vadina kongresmeną Heizą politiku, kuris „niekada neatrodė šaunus Kongreso narys“. Dar vieno nedidelio perbėgėlių tyrimo autorius Rikas Andersonas primena, kaip pasibaigė Heizo politinė karjera: skandalu dėl to, kad paskyrė sekretore savo mylimąją, kuri net nemokėjo spausdinti mašinėle.
Nesulaukę nieko iš nelemtojo Heizo, jaunieji kriptoanalitikai nusivylė Amerikos politika bei visuomene ir susimąstė, ar nevertėtų jiems ieškoti paramos Sovietų Sąjungoje.
Atostogos į vieną pusę
Kaip vėliau išsiaiškino Amerikos specialiosios tarnybos, Martinas ir Mičelas sumanė pabėgti į SSSR jau 1959 metų vidury. Bet jie nusprendė neskubėti, kad gerai pasirengtų tokiam rimtam žingsniui. Be to, tuo momentu Martinui labai pasisekė: pagal NSA mokslinių tyrimų departamento vadovo Solomono Kulbako rekomendaciją jis, kaip perspektyvus jaunas specialistas, buvo pasiųstas į Ilinojaus universitetą tobulinti savo matematinių žinių. Universitete Martinas pradėjo studijuoti ne tik matematinę logiką ir abstrakčiąją algebrą, bet ir rusų kalbą.
1959 metų gruodį Martinas ir Mičelas, pažeidę NSA instrukcijas, nuskrido kelioms dienoms į Kubą, kur, specialiųjų tarnybų istorikų manymu, jie pirmą kartą rado kontaktą su SSSR atstovais.
Po tos kelionės Martinas grįžo į Ilinojų, o Mičelas – į NSA kur kaip tik tuo metu jis užmezgė romaną su ištekėjusia moterimi. Netrukus moteris vis dėlto grįžo pas vyrą, o Mičelas slapta lankė psichiatrą, su kuriuo kartais kalbėdavo apie savo biseksualumą ir savo agnosticizmą.
Liepą iš Ilinojaus grįžo Martinas, ir jie pradėjo rengtis pabėgimui. Jie padavė pareiškimus, prašydami dviejų savaičių atostogų ir pridėti po savaitę savo sąskaita, sakė, kad rengiasi pas tėvus, kurių labai seniai nematė.
1960 metų liepos 25 dieną keletą minučių iki vidurdienio Martinas ir Mičelas prisisegė diržus lėktuve tarptautiniame Dalaso oro uoste Vašingtone. Bet iškeliavo ne pas tėvus, o per visą Naująjį Orleaną – į Mechiką.
Kaip po 22 metų rašė NSA tyrinėtojas Džeimsas Bamfordas, „taip jie tapo dviem svarbiausiais perbėgėliais Amerikos istorijoje“.
Meksikoje jie užsiregistravo viešbutyje, pasakė, kad gyvens dvi savaites, bet jau kitą dieną išvažiavo ir kompanijos „Kubana“ reisu išskrido į Havaną. O iš ten sovietiniu transporto lėktuvu, manoma, „Ilja Mečnikov“, pasiekė Odesą. Paskui jie buvo nuskraidinti į Maskvą.
O NSA jų susigriebė tik liepos 26. Skyriaus vadovas nesėkmingai stengėsi surasti savo kriptoanalitikus – iš pradžių namie, Lorelo miestelyje, paskui susisiekė su tėvais. Paskui jis vis dėlto pranešė apie dingimą NSA personalo direktoriui Morisui Kleinui, o tas – saugumo tarnybos viršininkui Visui Reinoldsui. Tas nedelsdamas pradėjo slaptą tyrimą ir netrukus išsiaiškino bėglių maršrutą iki Kubos. Be kratos orderio NSA saugumo tarnybos bendradarbiai pateko į Mičelo butą.
Ten jų dėmesį iškart patraukė matomoje vietoje paliktas banko seifo raktas. NSA bendradarbiai susisiekė su Merilendo policija ir gavo teismo nuosprendį atidaryti seifą. Jame jie rado užklijuotą voką, ant kurio buvo užrašytas prašymas išspausdinti jame esantį laišką – kreipimąsi į bendrapiliečius, kurį netrukus Martinas ir Mičelas skaitys Maskvoje. Suprantama, Pentagonas nusprendė laiško nespausdinti.
Rugpjūčio 1 dieną Pentagonas pranešė, kad dingo du NSA bendradarbiai, o po penkių dienų pareiškė, kad, galimas dalykas, „jie paspruko už „geležinės uždangos“. Po to Pentagono atstovai viešai pareiškė, kad didelės žalos nepadaryta, nes perbėgėliai „neturėjo priėjimo prie slaptų medžiagų apie Amerikos ginklus ir gynybos sistemą“.
Kaip po daugelio metų išsiaiškino istorikai, tas pareiškimas buvo tyčinė dezinformacija. Iš tikrųjų vienas aukštas Amerikos žvalgybos valdininkas jau papasakojo JAV Kongreso Atstovų rūmų parlamentinės daugumos lyderiui Džonui Makormakui (John McCormack), kad Amerikos saugumo sistemai suduotas vienas iš rimčiausių smūgių, palygintinas su atominės bombos gamybos technologijų perdavimu rusams.
Rugpjūčio 30 Makormakas pareikalavo, kad senatorius Frensis Volteris (Francis Walter), JAV Kongreso Atstovų rūmų Antiamerikinės veiklos tyrimo komisijos vadovas, nedelsiant pradėtų nagrinėti incidento priežastis.
Nuotraukoje: Viljamas Martinas (William Martin) ir Bernonas Mičelas (Bernon Mitchell) – du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR.
(Bus daugiau)
2012.08.20
