Slaptuose KGB dokumentuose jis buvo įvardintas kaip “Akiplėša”


Print

Vasario 5-ąją dieną minėsime kunigo Juozo Zdebskio žūties metines. Jis pasižymėjo kaip aktyvus dvasininkas, disidentas, tikinčiųjų teisių gynėjas, religinės literatūros platintojas. Vardan to, kuo šventai tikėjo, jis buvo pasiryžęs paaukoti gyvybę, ką savo gyvenimu įrodė. Šįmet sueina 24 metai nuo jo žūties.

Juozas Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Naujienų kaime, Krosnos parapijoję, Marijampolės apskrityje. 1936-1941 metais mokėsi Naujienų pradinėje mokykloje. 1941-1948 metais tęsė mokslus Marijampolės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, J.Zdebskis 1948 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 metų rugsėjo 21 dieną Vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventinamas kunigu. 1953 metų birželį baigė seminariją ir liepos pradžioje paskiriamas į pirmąją tarnystės vietą – Šiluvos parapijos vikaru. Vėliau jam teko kunigauti daugelyje Lietuvos vietų – Kaune, Prienuose, Rudaminoje ir kitur.

Jau savo kunigystės kelio pradžioje, iš karto po kunigų seminarijos baigimo 1953 metais, J.Zdebskis pradėjo aktyvią šviečiamąją veiklą, rūpinosi nelegalios religinės literatūros platinimu. Suburdavo religinius jaunimo būrelius, nuo 1957 metų organizavo nelegalios religinės literatūros spausdinimą ir platinimą. KGB pareigūnai atkreipė dėmesį į aktyvią jauno kunigo veiklą, jį dažnai sekdavo. 1964 metų lapkričio 23 dieną J.Zdebskis už vaikų katekizavimą nuteisiamas vienerių metų įkalinimo bausme. Kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau perkeltas į Rasų gatvėje esančią pataisos darbų koloniją. Grįžęs iš kalėjimo jis paskiriamas į Leipalingio parapiją. 1970 metų pavasarį, kartu su Petru Plumpa ir Loreta Paulavičiūte, ieškojo spausdinimo darbams tinkamos vietos Dzūkijos miškuose, apžiurėjo vieną atkampią sodybą, tačiau ji tokiems darbams netiko, kadangi joje nebuvo elektros. Tada J.Zdebskis su pagalbininkais važinėjo po kitas vietoves, apžiūrinėdami nuošalias sodybas įvairiuose miesteliuose ieškojo tinkamų vietų, kur būtų galima įrengti slaptavietes nelegaliai literatūrai laikyti. 1971 metais J.Zdebskis vėl areštuojamas ir teismo nuteisiamas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

1972 metais grįžęs iš įkalinimo daug laiko ir pastangų kunigas J.Zdebskis skyrė misionieriškai veiklai. Į misijas kunigas ėmė keliauti nuo 1972 metų. Jis vykdavo į Pavolgį, Sibirą, Kazachstaną, Gruziją, Armėniją, Uzbekiją. Šių ilgų misijų metu kunigas bendraudavo su vietos katalikais, atveždavo jiems religinės literatūros, atlikdavo įvairias apeigas. Šiuose kraštuose gyveno nemažai katalikų, dauguma jų buvo vokiečių, lenkų, lietuvių kilmės asmenys. Vis tik didžiąją katalikų dalį sudarė vokiečiai. Tuo metu Kazachstane gyveno apie milijoną vokiečių, nemažai jų gyveno ir Pavolgyje, Uzbekijoje, Sibire. Katalikų kunigų tuose kraštuose buvo labai mažai. Kazachstane dirbo tik 10 kunigų, Uzbekijoje – vienas kunigas ir Sibire, Novosibirske mieste, tik vienas kunigas. Tuo metu jau buvo susiformavusi misijų metodika – iš pradžių į reikiamą vietą nuvykdavo seserys vienuolės parengti tikinčiųjų krikštui, Atgailos sakramentui, jungtuvėms. Po kokios savaitės atvykdavo kunigas J.Zdebskis. Visas apeigas dažniausiai tekdavo atlikti vakarais ir naktimis, nes dieną žmonės dirbo. Vieną naktį būdavo dirbama vienoje vietoje, kitą naktį – kitoje, po to keliaujama kitur. Kai kuriose kelionėse J.Zdebskį lydėdavo kunigas K.Brilius. Būdamas Sibire, J.Zdebskis aplankydavo ir lietuvius tremtinius, bendraudavo su Nijole Sadūnaite. Tremtiniams jis atveždavo ir perduodavo Lietuvoje surinktus pinigus, atgabendavo įvairių knygų. N.Sadūnaitė tuo metu buvo tremtyje Sibire, Bogučianuose. J.Zdebskis aplankė N.Sadūnaitę keturis kartus, kelis kartus aplankė ir tremtyje Tomsko srityje buvusį Julių Sasnauską. Kunigas Juozas lankydavo ir kalėjimuose kalinčius politinius kalinius. 1976 metais aplankė Petrą Plumpą, ne kartą lankė ir Balį Gajauską, Vladą Lapienį, lankė ir Kazachstane sovietinėje kariuomenėje tarnaujantį Robertą Grigą.

XX amžiaus aštuntajame dešimtyje nenuilstantis J.Zdebskis aktyviai įsitraukė į tikinčiųjų teisių gynimo veiklą. 1978 metų lapkričio 23 dieną buvo įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Jo veikloje kartu su kunigu J.Zdebskiu aktyviai dalyvavo dvasininkai Jonas Kauneckas, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Vincas Valavičius, Kazimieras Žilys, Leonas Kalinauskas, Jonas Boruta, Vaclovas Stakėnas, Petras Dumbliauskas ir Antanas Gražulis. Šio komiteto tikslas buvo atkreiti dėmesį į tikinčiųjų persekiojimus tuometinėje Sovietų sąjungoje.

1983 metais, J.Andropovui tapus TSKP CK generaliniu sekretoriumi, sustiprėjo įvairių religinių organizacijų persekiojimai. 1983 metų sausio mėnesį suimamas kunigas A.Svarinskas, gegužės mėnesį – kunigas S.Tamkevičius. Įvyko ir šių kunigų, faktiškai vadovavusių komiteto veiklai, teismai – abu jie nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis. Kai kurie kunigai buvo kviečiami į KGB būstines, jiems buvo grasinama. Represijos gerokai susilpnino šio komiteto veiklą. KGB pareigūnai net su tikinčiųjų teisių gynimo komiteto veiklai prijaučiančiais tikinčiaisiais elgėsi brutaliai, jiems grasindavo, mušdavo, pradurdavo jų automobilių padangas. Suėmus pagrindinius vadovus būtent J.Zdebskis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti aktyvią komiteto veiklą. Jis kartu J.Boruta ir dar keliais kunigais užsiėmė nelegalios literatūros platinimu, rengdavo pasitarimus, organizavo jaunimo stovyklas.

KGB aktyviai persekiojo kunigą J.Zdebskį, šios organizacijos pareigūnai dažnai sekdavo kunigą, jo aplinkoje nuolat veikė bent keli KGB agentai. Dėl savo nepalaužiamo ir tiesaus būdo šios žinybos dokumentuose jis buvo įvardijamas ”Akiplėšos“ slapyvardžiu.

Galiausiai, netekę vilties palaužti esamai santvarkai nepalankų ir pavojingą kunigą, 1986 metų pradžioje sovietinis saugumas ėmėsi drastiškų veiksmų. J.Zdebskiui važiuojant Eišiškių-Kalesninkų keliu Šalčininkų rajone, prie Valkininkų kryžkelės į automobilį, kuriuo važiavo kunigas, trenkėsi pienvežis. Kunigas ir dar vienas jo bendrakeleivis žuvo vietoje, kitas kartu važiavęs žmogus buvo sunkiai sužeistas. Šio įvykio tyrimas buvo paviršutinis. J.Zdebskio bendražygiai suvokė, kad už aktyvaus kunigo mirtį atsakingas sovietinis saugumas, tačiau ką nors įrodyti ar rasti kaltininkus tuo metu buvo neįmanoma – visą tyrimo eigą kontroliavo KGB.

Kunigo Juozo Zdebskio mirtis neatsitiktinė, per keliolika metų nuo 1970-jų Lietuvoje buvo nužudyta daug sovietinei valdžiai nepalankių žmonių, tai kalbininkas profesorius Jonas Kazlauskas, rašytojas Raimundas Samulevičius, filosofas Mindaugas Tamonis, kunigas Bronius Laurinavičius ir dar visa eilė disidentų ir aktyvių inteligentijos atstovų.

Kunigas Juozas Zdebskis sunkiais okupacijos metais buvo švyturys, rodantis kelią į gėrį ir meilę. Tai jis liudijo kasdieniu savo gyvenimu. Su žmonėmis jis dalijosi išmintimi, supratimu, meile. Jo pasakyti žodžiai, pamokymai daugeliui įsiskverbdavo giliai į širdį, jie buvo tarsi gyvojo tikėjimo sėklos, vėliau subrandinusios brandžius vaisius. Dalis su juo bendravusių jaunuolių pasirinko kunigystės kelią, kiti stiprino savo tikėjimą, įgijo daug žinių ir tikėjimo tiesų suvokimo. J.Zdebskis nuoširdžiai tikėjo ir pasitikėjo Dievu, skleidė tikėjimo tiesas nepaisydamas pavojaus ir valdžios represijų. Sužinojęs, kad yra šmeižiamas, nesiteisino – visa aukodavo Dievui kaip atsidavimo auką už savo ir visų pasaulio žmonių klaidas. Kunigas dažnai kartodavo savo mėgstamą frazę: “Kiekvieną žmogų, kurį sutinki savo gyvenimo kelyje, sutinki ne atsitiktinai – turi jam ką nors duoti, o gal iš jo gauti“. Kunigas dažnai pabrėždavo ir kitas svarbias įžvalgas: “Dievą reikia ne įrodyti, o parodyti…“ ir mėgdavo cituoti frazę iš Šventojo Rašto “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą“. Kristaus žodžiai “Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ buvo J.Zdebskio gyvenimo credo…

Nuotraukoje: nužudytasis kunigas Juozas Zdebskis.

2010.01.09


Prisijunkite prie diskusijos