Sovietų ir Amerikos žvalgybų kare, galimas dalykas, nebuvo turiningesnio ir labiau įtempto laikotarpio, nei pirmieji treji pertvarkos metai –1985–1987. Prasidėjusi „naujojo mąstymo“ epocha nenulėmė specialiųjų tarnybų, laikiusių viena kitą pagrindine konkurente, „atsipalaidavimo“.
Jokio atsipalaidavimo
Greičiau priešingai: tais metais CŽV ir KGB priešprieša vos nepasiekė savo viršūnės. Savaitraštis „Time“ 1985-uosius metus vadino „šnipo metais“. Gegužę buvo suimtas buvęs JAV KJP povandeninis ryšininkas Džonas Vokeris, dirbęs sovietų žvalgybai nuo 1967 metų. Birželį Maskvoje buvo areštuotas ir vėliau sušaudytas CŽV agentas Adolfas Tolkačiovas. Liepą Britanijos SIS surengė sėkmingą buvusio KGB rezidento Londone Olego Gordijevskio, kuris dirbo Britanijos žvalgybai nuo 1974 metų ir kuriam nuolat grėsė neišvengiamo arešto pavojus, pabėgimo operaciją.
Rugpjūty perbėgo į Vakarus KGB karininkas Vitalijus Jurčenka, pateikęs CŽV neįkainojamų paslaugų. Antai, jis tiksliai nurodė Edvardą Li Hovardą. Tačiau Hovardas sugebėjo pabėgti į Sovietų Sąjungą.
Lapkritį FTB suėmė Robertą Peltoną, buvusį JAV Nacionalinės saugumo agentūros bendradarbį, kurį išdavė Jurčenka. 1986 metų rugpjūty Niujorke, apkaltinus šnipinėjimu, buvo suimtas JTO bendradarbis Genadijus Zacharovas, neturėjęs diplomatinio imuniteto.
Maskvoje po savaitės KGB žvalgyba suėmė žurnalo „US News&World Report“ korespondentą Nikolasą Danilofą, kuris nebuvo šnipas, tačiau per savo neapsižiūrėjimą įsipainiojo į šnipinėjimo istoriją.
Ronaldui Reiganui ir Michailui Gorbačiovui apsikeitus laiškais, rugsėjo vidury abu buvo paleisti iš areštinės, laiduojant jų ambasadoriams. Tačiau dar prieš tai prezidentas Reiganas pareikalavo, kad išvyktų 25 KGB rezidentūros Niujorke bendradarbiai, dirbę Sovietų misijos prie JTO priedangoje.
Atsakydama Maskva išsiuntė penkis amerikiečius. Vašingtonas atsakydamas išsiuntė tiek pat sovietų diplomatų, o paskui paskelbė persona non grata dar penkiasdešimt žmonių. Atsakydama Maskva išsiuntė penkis JAV diplomatus, o taip pat atšaukė visą ambasados techninį personalą – tarybinius piliečius: vairuotojus, valytojas, virėjus ir vandentiekininkus.
Žvalgybų karo kulminacija
1987 metų pavasarį žvalgybų karas pasiekė kulminaciją. Amerikos žvalgybą purtė karštligė. CŽV agentai Sovietų Sąjungoje susidūrė su nepaaiškinamu KGB įžvalgumu. Vienas po kito šnipai ir ryšininkai pakliūdavo į spąstus. Griežti vyrai veidais be ypatingų požymių išdygdavo tarsi iš po žemės ir čiupdavo agentą su nepaneigiamais įkalčiais.
CŽV bendradarbius, turėjusius diplomatinę priedangą, paskelbdavo nepageidautinais asmenimis ir išsiųsdavo iš šalies. Šnipų su sovietiniais pasais likimas būdavo žymiai tragiškesnis. Išsiunčiamieji prisiekdavo, jog laikėsi visų būtinų procedūrų, kad įsitikintų, jog nėra „uodegos“, – jų tikrai nesekė. Užtat buvo perbėgėlių, kurie daug žinojo.
Didelių nuostolių darbui „lauke“ padarė dvigubas agentas Edvardas Li Hovardas, kaip jau sakyta, suspėjęs pabėgti į Sovietų Sąjungą. Hovardo pabėgimas privertė CŽV iš esmės peržiūrėti savo technologijas, taikomas Sovietų Sąjungoje, – „ Maskvos taisykles“.
Tačiau nuo jo pabėgimo praėjo daugiau nei dveji metai, Hovardas negalėjo žinoti to, ką sužinodavo KGB kontržvalgyba. Užbėgant už akių, kad tuščiai neintriguotume skaitytojų, – galų gale, juk ne apie jį toliau kalbėsime – pasakysime, kad neįkainojamos informacijos KGB šaltinis buvo „superkurmis“ Džeimsas Oldridžas Eimsas, demaskuotas ir suimtas tik po kelerių metų – 1994.
Garsus maskuotės meistras
Pranešimai apie sustiprėjusią riziką plaukė iš Maskvos be paliovos. Operatyvinio direktorato vadovybė buvo pasirengusi priimti sprendimą visiškai įšaldyti visas operacijas SSSR teritorijoje, kol bus išsiaiškintos nesėkmių priežastys. Į problemos sprendimą įsijungė tais metais CŽV Techninių tarnybų valdybai vadovavęs Antonijus (Tonis) Mendesas, dabar garsus „maskuotės meistras“ (taip vadinasi jo pirmoji knyga), grimo, suklastotų dokumentų ir operatyvinio darbo būdų totalitarinėse šalyse specialistas.
Kad ištirtų situaciją vietoje, Tonis Mendesas iškeliavo į Maskvą. Paskutinį kartą jis tame mieste buvo lankęsis prieš 12 metų. Per tą laiką daug kas neatpažįstamai pasikeitė. Pirmiausia – Sovietų Sąjungoje atsirado naujas, jaunas energingas lyderis su reformatoriška pertvarkos ir viešumo programa. Amerikiečiai atidžiai tyrinėjo Gorbačiovą, žvelgdami ir su nepasitikėjimu, ir su viltimi. Per pirmuosius dvejus metus jam būnant valdžios viršūnėje sovietų politika mažai tepasikeitė. Antai, „organų“ autoritetas Gorbačiovo laikais, kaip ir anksčiau, buvo neginčijamas. Po Jurijaus Andropovo ir Vitalijaus Fedorčiuko, neilgai vadovavusio KGB, į pirmininko kėdę tvirtai sėdo Viktoras Čebrikovas.
Užsienio žvalgybai nuo 1975 metų sausio vadovavo Vladimiras Kriučkovas, savo karjerą pradėjęs prokuroru vėlyvojo stalinizmo epochoje. Su Andropovu jį siejo bendras darbas Budapešte, kur 1956 metų spaly sovietų kariuomenė žiauriai numalšino vengrų tautos sukilimą.
Vėliau Kriučkovas dirbo Andropovo sekretoriate referentu, padėjėju ir viršininku. Aparate įgyti įgūdžiai leido jam 1971 metais, neturint nė menkiausios operatyvinio darbo užsienyje patirties, tapti iškart KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgyba) viršininko pirmuoju pavaduotoju. Centrinio aparato Pirmosios vyriausiosios valdybos personalas prie Kriučkovo smarkiai pagausėjo – dabar ją jau sudarė daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, atsirasdavo vis naujų valdybų ir skyrių.
Aukščiausio lygio pasitarimas
1987 metų gruodžio mėnesį Gorbačiovas su gausia svita atvyko vizito į Vašingtoną. Viršūnių pasitarimai tada būdavo rengiami plačiais mostais: į šalį gerokai prieš tai kaip „visuomenės atstovai“ keliaudavo profesionalūs propagandistai – iš tų, kurie aiškindavo taikingą Maskvos politiką televizijos laidoje „Apžvalgininkai už apvalaus stalo“.
Tą kartą tarp Kremliaus kultūros skleidėjų buvo nepaprastas asmuo. Gruodžio 4 dieną, dar prieš Gorbačiovo atvykimą, prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kolinas Pauelas paskambino Robertui Geitsui, tuo metu buvusiam CŽV direktoriaus pavaduotojui. Jis pasakė, kad į Vašingtoną patikrinti saugumo priemonių atvyko KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos viršininkas Vladimiras Kriučkovas.
Ginkluotas oficiantas
Pauelas paklausė, ar Geitsas nenorėtų pavakarieniauti su juo ir Kriučkovu. Geitsas norėjo. Tą precedento neturintį susitikimą madingame restorane Maison Blanche jis aprašė savo knygoje „Iš šešėlio“: „Mane supo mano paties saugumo tarnyba, bet kai mes atvažiavome į restoraną, aš pastebėjau, kad ten jau buvo kiti – KGB saugumo tarnybos karininkai. (Paskui mes su FTB vadovu Vebsteriu juokavome, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas mano gyvenime, kai aš mačiau ginkluotą oficiantą).
Aš sėdėjau greta Kriučkovo. Po švarku jis vilkėjo vilnonę liemenę, atrodė panašesnis į seną universiteto profesorių, o ne į aukštą KGB karininką. Aš užsisakiau martinio, o jis – viskio. Kai jo vertėjas paprašė Johnny Walker, Kriučkovas pataisė Chivas Regal. To žmogaus skonis ir įpročiai buvo visiškai nekaimiški. Apie mano atvykimą Pauelas pasakė sovietų atstovams tik pusvalandį prieš vakarienę, ir iš pradžių visi jautėsi labai nejaukiai.
Paskui Kriučkovas tarė: „Tai – istorinis įvykis. Du žvalgybos atstovai užimantys tokius aukštus postus, anksčiau niekada nebuvo susitikę“. Aš atsakiau, kad taip, iš tikrųjų, toks susitikimas akis į akį pirmas, nors „kiekviena šalis, žinoma, iki intymių smulkmenų žino kitos šalies kasdienį gyvenimą kitoje sostinėje“.
Paskui mes šiek tiek pasismaginome: parodėme vienas kitam, kiek daug biografijos detalių, pomėgių ir nemėgstamų dalykų žinome apie vienas kitą. Pirmasis dvišalių santykių istorijoje žvalgybų viršūnių susitikimas buvo gana draugiškas. Ir vis dėlto dviejų žvalgybų operatyviniame darbe jis nieko nepakeitė.
Paslaptingasis Tonis Mendesas
Tačiau grįžkime prie 1987 metų lapkričio, kai į Maskvą atvyko Tonis Mendesas. Maskvos rezidentūros vadovas Žakas Diuma (savo knygos „Šnipinėjimo dulkės“ įžangoje Mendesas perspėja, kad pakeitė kai kurias pavardes ir datas) papasakojo Mandesui, kad per pastaruosius trejus metus CŽV prarado Sovietų Sąjungoje dešimt agentų. Kai kurie buvo nuteisti ir sušaudyti, kitų likimas nežinomas. Pasak jo, tarp žlugusių agentų buvo šaltinių, kurių vertė – kaip Olego Penkovskio.
„Hovardas galėjo išduoti vieną kitą, – sakė Diuma Mendesui, – bet ne visus dešimt. Mes apgultyje. Mums reikia tavo geriausių ir šviesiausių idėjų. Gal išdavikas sėdi štabo būstinėje, bet aš su tuo nieko negaliu padaryti. Aš turiu spręsti problemą čia“.
Bet, pasak Diuma, Maskvos rezidentūra užversta pasiūlymais bendradarbiauti. Be viso kito, yra vienas agentas, kuris neturi pakliūti į KGB letenas jokiomis aplinkybėmis.
Agento kodinis vardas – Safyras
Tai sakydamas Diuma parodė Mendesui agento asmens bylą. Dirstelėjęs į fotografiją, Mendesas iškart atpažino tą žmogų. 1973 metais vienoje Indokinijos šalių Mendesas sukūrė jam grimą, kuriuo nusigrimavęs jis turėjo susitikinėti su CŽV ryšininku. Agento kodinis vardas buvo Safyras. Diuma paaiškino, kad nuo to laiko agentas užkopė aukštai tarnybinėmis kopėčiomis ir jo slapyvardis saugumo sumetimais buvo pakeistas į ORB.
Pernai, pasakojo Diuma, CŽV vadovybė pernelyg plačiai išplatino ORB gautą informaciją, ir tai jam sukėlė mirtiną pavojų. ORB liko gyvas tik profesinio instinkto dėka: jis pats sprendžia, kaip, kada ir su kuo susitikti, ir nesiduoda rezidentūrai vedžiojamas už pavadėlio jokiomis aplinkybėmis.
Ir vis dėlto, liūdnai atsiduso Diuma, sprendžiant iš visko, kilpa ant jo kaklo veržiasi. Jam būtina suspėti įvykdyti paskutinę užduotį, kuri kompensuos visus praradimus, – o tada reikia organizuoti pabėgimą jam, jo žmonai ir moksleiviui sūnui.
Rizikuoti – verta
Kai Mendesas sužinojo, kokią užduotį turės įvykdyti agentas, jis sutiko, kad verta rizikuoti. Operacijos parengimas truko ne vieną mėnesį. Tik 1989 metų kovą Tonis Mendesas grįžo į Maskvą. Kartu su juo atvyko jo bendradarbė ir mokinė Džona Giozer. Kaip tik tuo metu tarp jų buvo audringas romanas. Tonis tapo našliu prieš trejus metus. Džona prieš kelionę išsiskyrė. Pagal dokumentus jiedu buvo Robertas Violantė ir Džein Kempbel. Juos nedelsiant pradėjo sekti KGB. Pagal operacijos planą jie buvo paprasti turistai ir jeigu žlugtų ar būtų suimti, negalėjo tikėtis diplomatinio imuniteto.
Kiti operacijos dalyviai buvo Viktorija Sanderson ir Džonas Vinslou. Jie atvyko per „Inturistą“ su didele grupe amerikiečių. Tonis žinojo, kad tokias grupes paprastai seka gidai – jokio atskiro „išorinio“ sekimo jiems nepriklauso.
Viki ir Džonas jau išbuvo Maskvoje dvi savaites ir nieko įtartino iš jų pusės nebuvo pastebėta. Žavingą žiemos vakarą Maskvoje Tonis ir Džonas išėjo ir viešbučio Nacional ir patraukė link Kremliaus Kutafja bokšto. Mendeso kišenėje buvo bilietai į Suvažiavimo rūmus, į Didžiojo teatro spektaklį – baletą „Kopelija“. Kai Tonis pirmą kartą išvydo Kremliaus Suvažiavimo rūmus, jis buvo įsitikinęs, kad pastatas suprojektuotas kaip Kenedžio Sceninio meno centras Vašingtone. Ir tik vėliau jis sužinojo, kad pastatas už Kremliaus sienų pastatytas dešimt metų anksčiau.
Požeminių tunelių sistema po Maskva
Sumanytai operacijai jis idealiai tiko. Tonis ir Džona išstudijavo visuose prieinamuose šaltiniuose ne tik rūmų išplanavimą, bet ir šimtmečiais kurtus Kremliaus požemius. Sovietų valdžios metais požeminių tunelių sistema po Maskva išsiplėtė ir virto antru daugiaaukščiu miestu. Amerikos žvalgyba skyrė nemažai dėmesio tai pogrindinei Maskvai išstudijuoti. 1991 metais Pentagono kasmetiniame pranešime, kuris anksčiau vadinosi „Sovietų karinė galia“, o baigiantis šaltajam karui buvo pavadintas „Karinė galia pereinamuoju laikotarpiu“, buvo išspausdinta prasta schema „Metro–2“ (iki to meto įsitvirtino toks požeminių komunikacijų sistemos pavadinimas), gauta iš kosmoso specialaus radaro, galinčio „matyti“ tuštumas grunte.
Palikę viršutinius drabužius rūbinėje, Tonis ir Džona, kaip ir Maskvos publika, priėjo pasitaisyti šukuosenų prie didelio veidrodžio ir įsitikino, kad jų „išoriniai“ vietoje. Grįžę į neaprėpiamą balto marmuro fojė, jie pamatė į pastatą žiūrovų sraute siužeto, kurį jiems tą vakarą teks vaidinti, pagrindinius veikėjus. Mendes juos vadina Piotru ir Lara Leonovais. Jų tikrųjų pavardžių CŽV neatskleidžia.
Pagrindiniai siužeto veikėjai
Paskutinį kartą Tonis matė Leonovus prieš 14 metų, bet porą atpažino iškart. Lara, rašo jis, atrodė nuostabiai su juodsidabrės lapės kepure, iš po kurios ant pečių krito ilgi tamsūs plaukai, vilkėjo tamsiai žalią paltą beveik iki žemės ir rankose laikė kailinę movą. Leonovas vilkėjo kupranugario vilnos paltą ir buvo su pusiau karinio modelio kepure. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad tie žmonės priklauso palaimintam sovietų nomenklatūros sluoksniui, be to, – negausiai kategorijai „išvažiuojančiųjų“ piliečių.
Poros prasilenkė; Leonovai, be abejo, matė Tonį ir Džoną, bet niekuo neišsidavė. Kiekvienas operacijos dalyvių žingsnis buvo kruopščiai apskaičiuotas. Jiems negalima suklysti. Iš fojė Leonovai nusileido į rūbinę, o Tonis ir Džona, priešingai, pakilo eskalatoriumi aukštą viršun, iš kur jie galėjo matyti minią, plaukiančią į rūmus.
Prityrusi Tonio akis žmonių sraute išskyrė keletą žmonių, kurie neatsilikdami sekė Leonovus. Pagaliau fojė pasirodė trečia operacijos dalyvių pora – Rouz Koen ir Klintas Bredlis, CŽV Maskvos rezidentūros bendradarbiai. Bredlis buvo apsirėdęs ilgu juodu paltu ir tokio fasono kepuraite, kuris Vakaruose vadinamas Greek fisherman’s cap. Kaip tik tada toji kepurė tapo visų elegantiškų džentelmenų mada. Bredlio kaklas buvo apvyniotas languotu firminių Burberry spalvų šaliu. Paskui jį taip pat sekė „išoriniai“. Paskutiniai pasirodė su savo turistų grupe Viktorija Senderson ir Džonas Vinslou.
Kai Viki nusirengė, ji pasirodė vilkinti elegantišką vakarinį apdarą – juodą ilgą sijoną ir juodą palaidinę be rankovių. Viki buvo natūrali šviesiaplaukė, bet dėl operacijos ji persidažė tamsiaplauke. Rankose ji laikė plastiko paketą iš parduotuvės „Beriozka“. Tonis vos spėjo susižvalgyti su Džonu, kai krištoliniai šviestuvai fojė pradėjo gesti, kviesdami publiką į savo vietas salėje. Iš orkestro duobės pasigirdo derinamų instrumentų garsai.
Informacijos šaltinis – laikraštis „Soverseno sekretno“ (www.sovsekretno.ru)
(Bus daugiau)
2015.05.30; 05:53
