Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.
Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?
Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.
Mitingą organizavo ilgus metus persekioti neginkluoto pasipriešinimo dalyviai: Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas, Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas, Petras Cidzikas, Medardas Čeponis ir kiti. Į mitingą susirinko daug žmonių, ypač daug buvo jaunimo. Beveik 3 000 susirinkusiųjų skandavo „Laisvės, laisvės!“, giedojo „Lietuva brangi“, nepriklausomos Lietuvos himną.
Tai buvo drąsus ir reikšmingas iššūkis, pažadinęs lietuvių sąmonę, kviečiantis atsikratyti baimės, sakyti tiesą. Mitingas turėjo platų atgarsį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje pasakojama, kokio fizinio smurto ir persekiojimo susilaukė mitingo organizatoriai.
XXX
1987 m. rgupjūčio 28 d., apie 17 val., Nijolė Sadūnaitė važiavo lengva mašina Kauno link. Už Vievio mašiną sustabdė 6-7 milicininkai ir keli civiliai apsirengę asmenys. N. Sadūnaitei praplikęs civilis ir milicininkas liepė išlipti ir sėsti į šalia punkto stovintį šviesiai gelsvos spalvos be numerių „Žigulį”.
Kai N. Sadūnaitė paklausė, kokiu pagrindu ją sulaiko, civilis piktai suriko: „Žinojai, kad neturi teisės išvažiuoti iš Vilniaus… Vien už sekmadienio demonstraciją (rugpjūčio 23 d. vilniečiai prisiminė Hitlerio-Stalino aukas ir N. Sadūnaitė pasakė kalbą). Ją per maža sušaudyti…”
Nijolę Sadūnaitę pasodino tarp milicininko ir saugumiečio, kuris 1987 m. balandžio 1 d. ją areštuotą vežė iš Antakalnio į KGB rūmus. Kalbėjosi tik rusiškai. Civilis ir vėl lietuviškai ėmė grasinti, esą disidentams reikią Stalino. Visus demonstrantus jis, saugumietis, pats iššaudytų… Į Vilnių nevežė, o šunkeliais, miškais Baltarusijos link.
Apie vidurnaktį sugrįžo į Vilnių. Valakampių paplūdimyje iš krūmų atėjo pamaina — trys civiliai žmonės, esą KGB juos vadina jaunesniais Dzeržinskio broliais su neišsivysčiusiomis smegenimis. Jie vėl nuvežė į Baltarusiją iki Molodečno miesto. Apie 14 v. sugrįžo į Valakampius, kur po kiek laiko iš krūmų atėjo dar viena pamaina, kuri N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvą— Ignaliną, Sniečkų, Zarasus, Uteną ir t.t. iki 23 val.
Milicija du kartus stabdė „Žigulius” be numerių, bet kai tik vairuotojas parodydavo dokumentą, tie atiduodavo pagarbą ir praleisdavo. Ignalinoje pažeidė eismo taisykles, bet patikrinęs dokumentus milicininkas vietoj nuobaudos atidavė pagarbą ir nuvažiavo. 23 val. nuvežė prie pat N. Sadūnaitės buto durų, liepė, kad naktį niekur neišeitų, o sekmadienį neišvažiuotų iš Vilniaus. Visą naktį N. Sadūnaitės butą saugojo du vyrai, kurie rūkydami vaikščiojo po langais.
Tą pačią dieną apie 23 val. Širvintų raj. Kiauklių parapijos zakristijonas Robertas Grigas su vilniečiu Algirdu Masilioniu pavežėjo į namus klebonijoje dirbusį darbininką. Grįžtant atgal, Masilionio „Žigulį” sustabdė priešais lengvojoje mašinoje važiavę 5 tipai, kurie vėliau net nemėgino slėptis esą KGB darbuotojai. Šie jėga ištempė iš automašinos Masilionį ir Grigą. Pastarąjį įstūmė į „Žigulį”, prieš tai keletą kartų kirto Robertui, taip, kad lūžo vienas iš krūminių dantų, pasimetė batas.
Nusivežė, Grigą į Širvintas, saugumiečiai apie kažką tarėsi su milicija, važinėjo po įvairius miesto užkaborius, vėl tarėsi su milicininkais, demonstratyviai klausė vienas kito, ar paėmė kastuvą, grasindami nužudyti ir užkasti, nuvežė į kažkokį mišką.
Pastovėję apie pusvalandį miške, vežė toliau, kad nepažintų vietovės, iš Grigo atėmė (ir vėliau negrąžino) akinius. Smurtininkai kalbėjosi lietuviškai rusišku žargonu. Apie 8 val. ryte sustojo nepažįstamame mieste, ėmė aiškinti, kad jų akcija – tai „įspėjimas” už dalyvavimą taikos demonstracijoje Vilniuje. Paryčiui du iš jų kažkur nuėjo, o likę snaudė.
Grigas šoko iš automašinos ir, galvodamas, kad jis kur nors Rusijoje, bėgo rusiškai šaukdamas: „Aš esu Grigas Robertas, Lietuvos pilietis. Jeigu mane kas nužudys, žinokite, kad tai KGB darbas.” Užklausti praeiviai atsakė, kad naktiniai grobikai atvežė į Joniškį (Kauno arkivyskupija).
Robertas Grigas nubėgo į bažnyčią, kur rado zakristijoną, o po kiek laiko atėjo du kunigai — klebonas Juozas Dobilaitis ir vikaras Alvydas Grabnickas. Tikintieji davė bėgliui batus, striukę (buvo vienmarškinis) ir pinigų sugrįžti į namus. R. Grigas atliko išpažintį, dalyvavo šv. Mišiose, priėmė šv. Komuniją ir po to, važinėdamas po Lietuvą, informavo apie KGB veiksmus.
Kadangi dar rugpjūčio 30 d. nebuvo jokių žinių apie Roberto Grigo likimą, keturi vilniečiai — N. Sadūnaitė, A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas — pasiuntė M. Gorbačiovui telegramą.
Šaltinis: http://www.lkbkronika.lt/, 9 tomas ir www.vtv.lt portalas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.08.23
