Pirmieji Sovietų Sąjungos šnipai Čekoslovakijoje ėmė veikti 1920-aisiais. Tai buvo “Raudonojo kryžiaus” septynių žmonių grupė, kuriai vadovavo Saliamonas Gilersonas. Prahoje jie dirbo darbą, nieko bendra neturintį su “Raudonojo kryžiaus” veikla. Atvyko jie regzti žvalgybinį voratinklį, sabotuoti, skleisti bolševikines tiesas.
Ilgainiui Čekoslovakija tapo šalimi, per kurią buvo siunčiami Maskvos nelegalai. 1948 metais per šią šalį į Vakarus išvyko sovietų šnipinėjimo asas Rudolfas Abelis, praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje veikęs Jungtinėse Valstijose, demaskuotas ir po penkerių metų iškeistas į žvalgybinio lėktuvo U-2 lakūną Frensį Pauersą.
Čekoslovakijoje darbavosi svarbus sovietų agentas, Sudetų vokietis Brunas Koleris, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo įtakingas partinis veikėjas (Čekoslovakijos kompartijos centrinės kontrolės ir revizijos komisijos narys), kurio prisibijojo pats prezidentas Klementas Gotvaldas.
Čekoslovakija ir Sovietų Sąjunga slaptą žvalgybų bendradarbiavimo sutartį pasirašė 1935 metais, bet geležinio Felikso palikuoniai ypač plačiai, energingai veikti ėmė po karo. 1947 metais šioje šalyje Maskvos rezidentas buvo Borisas Ribkinas. Jo žmona Zoja Ribkina buvo žinoma ir kaip vaikų rašytoja Zoja Voskresenskaja. Tada mažai kas žinojo, kad ji taip pat yra ir valstybės saugumo pulkininkė.
Nors po karo Čekoslovakijos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasikeitė iš esmės, pradžioje Maskva labai energingai, net įžūliai verbavo sau palankius žmones, šnipinėjo. Tuo nusistebėjo net Klementas Gotvaldas, kai 1948 m. ilsėdamasis Kryme Stalino paklausė: “Kodėl jūs taip elgiatės? Juk iš mūsų galite gauti bet kokios informacijos”. Stalinas į bičiulio pageidavimą atsižvelgė: 1949-aisiais į Prahą iš Maskvos atvyko grupė “patarėjų”, be kurių leidimo vietiniai vadovai negalėjo žengti nė vieno svarbesnio žingsnio. Prasidėjo nauja Čekoslovakijos specialiųjų tarnybų epocha. Dabar su KGB jos veikė išvien, be jokių paslapčių – pradedant teroristų rengimu Čekoslovakijos bazėse, tarpininkavimu nelegaliai prekiaujant ginklais, baigiant moksliniu ir pramoniniu šnipinėjimu.
Svarbiausias žmogus Čekoslovakijos specialiosiose tarnybose buvo tuometinis vidaus reikalų ministras Rudolfas Barakas, kuris ypač didžiavosi savo mokslo ir technikos šnipinėjimo skyriumi. Daug šio skyriaus veiklos paslapčių atskleidė istorikas Karelas Siberas. Dabar jau ne paslaptis, kad Čekoslovakijos žvalgyba pavogė iš JAV terileno pluošto gamybos technologiją ir lėktuvų variklių brėžinius, iš VFR – mini diodų gamybos technologiją, silikono, gryno etileno ir net naujausių insekticidų ir pesticidų pavyzdžių. Prancūzija tokiu keliu “perdavė” Čekoslovakijai celiuliozės gamybos technologiją, o Italija – pigios vitamino C gamybos dokumentus, kitų vertingų mokslo ir technikos dalykų.
Dabartinio čekų pramonės lyderio, padangų gamintojo “Barum” augimas taip pat susijęs su specialiųjų tarnybų “intelektualine pagalba”. Iš Italijoje veikusio šnipo buvo gauta smulki vadinamojo superkordo gamybos dokumentacija. Iš Šveicarijos buvo pavogti naktinio matymo prietaisai. Stiklopluoštas, epoksidiniai klijai, puslaidininkiai, specialus boru apdorotas plienas, radiolokacinio sekimo prietaisai, naujos penicilino, streptocido rūšys, kosmetikos pramonės naujovės – visa tai ir daug ką kita (gamybos technologijos) buvo galima lengviau pavogti, nei savarankiškai sukonstruoti, sukurti, išrasti. Mokslas buvo nustumtas į antrą planą, paneigta neginčijama taisyklė: “alkanam duok ne žuvį, o meškerę”.
Ir štai kas atsitiko. Vienas vokietis, sukūręs naują puslaidininkių tipą, kupinas antiamerikietiškų nuotaikų, savo išradimą ilgai slėpė nuo Amerikos darbdavių, nusprendęs jį už prieinamą kainą parduoti tik draugams ir Rytų. Tačiau mokslo ir technikos žvalgyba taip ir nesugebėjo rasti žmogaus, kuris būtų galėjęs atlikti “tirastoro”, kaip jį pavadino specialiosios tarnybos, bandymus ir jį užpatentuoti. Tai vis dėlto padarė amerikiečiai.
Čekoslovakija tapo sprogstamosios medžiagos “Simteks” gamybos ir nelegalios prekybos šalimi. Čekijos VRM archyvinės tarnybos direktorius Janas Frolikas yra pasakęs, kad “į Libiją mes šios medžiagos išvežėme 900 tonų, į Vietnamą – 14 tonų. Palyginimui – susprogdinti “Boingą” užtektų 300 gramų tokių sprogmenų.
Maskvai rekomendavus, netoli Brno buvo įsteigta teroristų rengimo bazė “Pristav”. Ten “jaunojo teroristo” mokykloje mokėsi išeiviai iš Laoso, Palestinos, Vietnamo, Afganistano, Kambodžos, Etiopijos, Angolos ir kitų šalių. Minėtos šalys už šias paslaugas mokėjo pinigus. Būdavo ir išimčių. Janas Frolikas tvirtina, kad iš daugiau kaip 400 afganistaniečių 60-imt mokėsi Čekoslovakijos valstybės sąskaita. Iš 130 šią mokyklą baigusių arabų paskui buvo atrinkti Jasiro Arafato asmens sargybiniai.
Laikraštis “Pravo” cituoja neįvardintą čekų žvalgybos darbuotoją. Jis sako, kad Čekijos valstybės interesai dar daug metų neleis skelbti medžiagos apie čekų specialiųjų tarnybų veiklą mokslo ir technikos špionažo srityje, taip pat ir agentų pavardžių. “Valstybės ir firmos, kurių mokslo ir technikos paslaptis žvalgyba pavogė, galėtų reikalauti kompensacijų. Susidarytų milijardinės sumos, kurias net suskaičiuoti būtų sunku”.
Tiesa, Čekijos vidaus reikalų ministerija informavo, jog ji ruošiasi paskelbti buvusios sovietinės Čekoslovakijos specialiųjų tarnybų archyvus. Remiantis Čekijos VRM pranešimais, ilgainiui kiekvienas čekas ir slovakas internete galės rasti jį saugumui skundusio “stukačiaus” pavardę. Tačiau Čekijos VRM vadovybė tuo pačiu apgailestavo, kad toli gražu ne visi archyvai bus paviešinti. Mat “per didelis viešumas gali labai pakenkti jaunai Čekijos demokratijai”. Žodžiu, ne visi čekai, ne visi slovakai sužinos, kas ir kodėl juos skundė sovietų saugumui.
Nuotraukoje: Čekijos sostinė Praha, kurioje sovietmečiu knibždėte knibždėjo Kremliaus nurodymus vykdančių šnipų.
2011.05.16
