Tris dienas mane kamavo minčių nesutapimai su mano liberalių draugų mintimis. Bet dabar, kai Šarifas ir Saidas Kuaši sėkmingai nušauti, leisiu sau išsakyti keletą minčių. Man atrodo, kad mes neteisingai traktuojame tragediją Paryžiuje kaip islamistų ataką prieš europiečiams šventą žodžio laisvės principą.
Aš jokiu būdų neteisinu žudikų, nenoriu pasakyti, kad karikatūristai patys užsirovė ir t. t. Vietiniai tikintieji taip dažnai įžeidinėja mano smegenis, kad aš nieko prieš, jeigu kas nors įžeidinėja jų jausmus. Aš noriu pasakyti ką kita. Man atrodo, jog neteisinga žurnalą „Charlie Hebdo“ laikyti žodžio laisvės išraiška. Jeigu mes taip darome, tai pasirodo, jog žodžio laisvė reikalinga tam, kad gamintų beprasmiškas nešvankybes.
Jeigu jūs matėte to leidinio karikatūras, tai suprantate, apie kalbu – jų meninio sumanymo, minties gilumo ir kalbos lygis toks, kaip paveikslėlių viešojoje išvietėje, nors tematika šiek tiek platesnė. Ir vis dėlto žodžio laisvės principas egzistuoja ne tam, kad pasakotų nešvankias istorijas apie Dievą ir bažnyčią, valstybę ir šeimą, didelius ir mažus žmones.
Aš suprantu, kokią pasipiktinimo audrą dabar sukelsiu, bet aš net užaštrinsiu, siekdamas polemikos. Tai apskritai neturi ryšio su žodžio laisve. Žodžio laisvė įvedama (ir apribojama) švietėjiškais traktatais ir konstitucijomis nuo XVIII amžiaus. O tai senesnis dalykas.
Neįmanoma suprasti, kaip apskritai gali egzistuoti toks žurnalas šių laikų civilizuotoje šalyje, jei nežinosime, kad tai Prancūzija. Vijono, Rablė šalis, gotikinių skulptūrų su šlykščiausiomis komiškomis pragaro bjaurybėmis, ir nepadorių pastabų bažnytinių rankraščių paraštėse šalis. Karikatūra atsiranda iš viduramžių juoko kultūros, ir karikatūristai – tai visai ne oratoriai ar filosofai. Tai juokdariai, genialūs blevyzgos ir nešvankėliai, išugdyti karnavalinių tradicijų.
Taip, žinoma, dėl to vaidmens, kurį suvaidino prancūzų karikatūra Prancūzijos evoliucijos laikotarpiu, ji tapo Europos laisvės diskurso dalimi. Bet tai nereiškia, kad ji tokia ir yra. Ji žymiai senesnės laisvės – išsivadavimo iš civilizuotumo grandinių, gyvuliškojo prado išlaisvinimo savyje – reiškinys. Galimybė parodyti imperatoriui pimpalą – tai anaiptol ne tas pats, kas teisė demaskuoti korupciją, valdžios prievartą ar ginčyti mokesčius parlamente. Tai galimybė nusimesti visuomeninių nuostatų, padorumo ir autoritetų grandines.
Kartais tai padeda revoliucijoms, nes desakralizuoja valdžią, kartais padeda valdžiai, nes, perėjusi per karnavalinį išjuokimą, ji sustiprėja, – taip bent jau manė Michailas Bachtinas. Bet ši tradicija egzistuoja visai ne valdžiai, o tam, kad žmogus išsivaduotų nuo savęs paties. Viso to dalyko pagrindas ne pliekiantis klasikinės satyros juokas, o pagirioto pilvo, per bambą pamačius savo pimpalą, pilvinis kikenimas.
Ir, galima sakyti, per istorinį atsitiktinumą Europos katalikiškoje tradicijoje juoko kultūros skleidėjais kartu su kitais atsidūrė ir bažnyčios tarnai. Tai gana unikalus reiškinys, iš jo kilo daug kas svarbaus, ir, galimas dalykas, europietiškos laisvės radikalumo laipsnis susijęs būtent su šitomis aplinkybėmis. Tai – atskira tema.
Bet. Musulmonų kultūroje liaudies juoko kultūra išugdyta ne mažiau, nei Europoje – pakanka prisiminti turkų lėlių teatrą (beje, nepaprastai nešvankų) ar Chodžą Nasrediną. Bet, kiek man žinoma (gal ir klystu), apatinių sluoksnių tradicijos čia leidžia išjuokti sultonus, vizirius pirklius, mulas – bet ne Pranašą, dievobaimingus kalifus ir šariato įsakus. Nėra tokios tradicijos, šeichai nebuvo juoko kultūros skleidėjai – nežinau, kodėl. Beje, stačiatikiai krikščionys irgi nesukūrė juoko kultūros Dievo atžvilgiu. Jau kokie nepadorūs rusiški masiniai liaudiški leidiniai, bet šaipytis nekalto pradėjimo tema juose nepriimta.
Dviejų islamo fanatikų įvykdytas siaubingas karikatūristų sušaudymas traktuojamas kaip laukinių viduramžių susidūrimas su modernia europietiška laisve. Aš sutinku, kad sušaudymas siaubingas, aš buvau prie Prancūzijos ambasados ir padėjau ten gėlių, aš sutinku, kad sušaudyta europietiška laisvė – bet ne šių laikų. Apskritai, tai jeigu žvelgsime į tai pašalinio kultūrologo akimis, tai bus vienų viduramžių susidūrimas su kitais viduramžiais.
Tai dviejų senovės tradicijų, įsišaknijusių nacionalinės-religinės, o ne moderniosios sąmonės šerdyje, drama. Paprasčiausiai pagal vienas tradicijas galima ir reikia išstatyti savo pliką užpakalį Viešpačiui prieš akis, jeigu jau jis pasmerkė tave mirčiai, o pagal kitas – ne, visai ne, negalima to daryti, nes negalima išstatyti savo nuodėmingo kūno tam, kas tau įpūtė sielą.
Mirtis – rimtas dalykas, skirtingos kultūros suformuoja skirtingas reakcijos į ją strategijas, o jau suformavusios – laikosi jų.
Ir tuo požiūriu – atleiskite man, – čia nėra piktadarių. Čia yra dviejų pradų, dviejų herojų, iš kurių kiekvienas eina mirti už teisę būti savimi, šekspyriška drama. O jūs manote, kad šitie du bepročiai nežinojo, kas jų laukia po to, ką jie pridarė?
Taip, atrodo, jie specialiai paliko mašinoje kažką panašaus į vizitinę kortelę – taip savo laiku rusų teroristai pasilikdavo akcijos vietoje, ją įvykdę, kad gyvybe atsakytų už savo košmarišką tiesą. Į jų laukinį – taip, sutinku, laukinį – supratimą įeina suvokimas, kad geriau mirtis, negu pakantumas Dievo įžeidimui. Viduramžiais taip būna. Ir jūs gerai žinote, kad nelaimėliai dailininkai puikiai suprato, koks pavojingas jų darbas. Bet taip darė ir kitaip negalėjo.
O rezultatas: visi žūsta. Bet čia ne teatras, ir tai nepakeliama. Man atrodo, kad iškeldami šią istoriją iki švento žodžio laisvės principo, mes komplikuojame situaciją. Mes darome tą karą neišvengiamą.
Juk yra skirtumas tarp Leviatano ir juokdario. Vienas dalykas, kai tu stoji į mūšį su valstybe, jos pamatais, su jos mašina, konstitucija. Kai pasirodo, kad visa tai buvo padaryta Alachui įžeisti. Tai rimtas dalykas, čia galima ir gyvybę paaukoti. Kitas dalykas, kai tu aukoji gyvybę, kad nužudytum juokdarį. Tai paprasčiausiai kvaila. Karys nesikauna su juokdariais, nes pergalė nėra garbinga. Juokinga kelti ginklą prieš pliką užpakalį – kai besmogtum, vis vien išsidergliosi.
Na ir apie mus. Klausykite, gi negalima taip pakišti savęs. Mūsų fundamentalizmas – ar Romos stačiatikių bažnyčios, valstybės, kazokijos ar jo didenybės čečėno pavidalu – pakankamai nekenčia liberalizmo už tai, kas yra jo šerdis – už pagarbą asmenybei, už lygybę prieš įstatymą, už pagrindines laisves, už valdžios kaitos idėją. Na ir kam leisti jam galimybę pareikšti, kad liberalizmas – tai nešvankumas ir šventvagystė? Vladimiras Putinas baisus ne dėl to, kad jis pasodino Pussi Riot mergaites, jis turi daug kitokių nuopelnų. O dėl to, kad jis jas pasodino, jis juokingas.
Nuotraukoje: žurnalistas Grigorij Revzin, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – „Echo Moskvy“.
2015.01.15; 06:17
