Spaudžiami iš visų pusių


Print

Nesu pesimistas, nenoriu būti pesimistas, bet ir vėl nematau nieko džiugaus, ramaus, gražaus.

Tiesa, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, Vilniaus knygų mugėje pristatydamas knygą „Kas aš esu“, tvirtino, kad dabar „Maskvos grėsmė Baltijos šalims nėra tokia pat didelė, kaip prieš kelerius metus“ (agentūra BNS).

Tačiau ar tokius pareiškimus galima laikyti optimistiniais? Maža grėsmė – vis tiek grėsmė. Net jei Rusijos karinės agresijos tikimybė būtų lygi vienam procentui, šitoks variantas neturėtų sukurti klaidingų iliuzijų, girdi, vėl galime atsipalaiduoti.

Visi vieši svarstymai, jog Rusija nedrįs išbandyti NATO aljanso vienybės, tėra panašūs į būrimą iš kavos tirščių. Sutinkame, jog Rusija menkai prognozuojama, pripažįstame, jog mums nepavyko numatyti Vladimiro Putino žingsnių. Tad kaip mums gali atrodyti, kad „grėsmė jau nebėra tokia didelė“? Artimiausioje V.Putino aplinkoje turime savų informatorių?

Net jeigu agresijos pavojus ženkliai sumažėjęs, ar verta apie tai garsiai kalbėti? Juk nesame per pastaruosius kelerius metus atlikę visko, ką privalome nuveikti stiprindami savo ginkluotąsias pajėgas bei žadindami ramiai miegojusius, geopolitinėse intrigose susigaudyti nenorinčius kolegas iš Europos Sąjungos.

Užsiminti apie sumažėjusią grėsmę Latvijos vadovas galėjo nebent tuo atveju, jei jo šalis pastaraisiais metais būtų ženkliai sustiprinusi savąją kariuomenę ir užsitikrinusi tikrai neginčijamą Amerikos pagalbą. Bet juk taip nėra. Latvijos kariuomenė neužsiauginusi būtinų raumenų. O amerikiečių karių Latvijos žemėje dar aiškiai per mažai, kad būtų galima kalbėti apie „tikrai neginčijamas Vašingtono garantijas“.

Buvęs Latvijos vadovas nustebino ramindamas mus ir dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės jėgainės. Tiek BNS, tiek portalas delfi.lt pateikia šiuos V.Zatlero žodžius: „Galime pasakyti dar aštriau: jei jums nepasisekė pastatyti Visagino elektrinės, Baltarusijai nepasiseks pastatyti Astravo, beje, dėl tų pačių priežasčių“.

Kokie argumentai ponui V.Zatlerui leidžia „kalbėti aštriai“? Turi patikimų šaltinių artimiausioje Aliaksandro Lukašekos aplinkoje? Latvis mano, kad buvęs Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis elgėsi neteisingai, vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono Didžiojoje gatvėje pabrėžęs, jog šalia Lietuvos sostinės statoma Astravo atominė jėgainė Lietuvai kelia mirtiną pavojų?

Keista toji latviška – lietuviška vienybė. Buvęs Latvijos prezidentas ramina: nepastatys. Buvęs Lietuvos vadovas teigia: Astravo AE kelia mirtiną pavojų. Ponas V.Zatleris spėja, kad oficialiojo Minsko elgesys statant jėgainę nėra logiškas, nes baltarusiška AE nėra užsitikrinusi elektros pirkėjų? Deja, Baltarusiją ekonomiškai, militariškai ir politiškai kontroliuojanti Rusija retai elgiasi logiškai. Astravo atominę elektrinę skubama pastatyti Lietuvos sostinės pašonėje visai ne verslo sumetimais.

Taigi visuomet laikiausi pozicijos, kad laimi tik tie, kurie ruošiasi pačiam blogiausiam atvejui.

Labiausiai nerimo atnešė vasario 25-ąją transliuota LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ponas Žygimantas Pavilionis, komunikacijos konsultantas Mykolas Katkus ir Europos politikos analizės centro analitikas Marius Laurinavičius. Žurnalisto Edmundo Jakilaičio vadovautoje diskusijoje kalbėta apie prasidėjusius prezidento rinkimus Jungtinėse Valstijose, kurie, beje, nieko gero nežada Baltijos valstybėms.

Kodėl? Lietuva pagrįstai piktinasi bedante dabartinio JAV prezidento Barako Obamos laikysena ginant Ukrainos teritorinį vientisumą, nors ginti Ukrainą oficialusis Vašingtonas buvo oficialiai įsipareigojęs dar prieš kelis dešimtmečius Kijevui atsisakius atomonių ginklų. Tad mes pagrįstai laukiame, kada amerikiečiai išsirinks principingesnį, aštresį šalies vadovą nei ponas B.Obama.

O štai JAV ne vienerius metus ambasadoriavęs ponas Ž.Pavilionis tvirtina, kad, laukdami geriausio, galime sulaukti blogiausio. Vašingtone stiprėja izoliacionistinės tendencijos. Nepaisant Rusijos grėmės, nepaisant terorizmo, Amerikoje vis labiau populiarūs politikai, kurie mano, kad šaliai derėtų ženkliai atsitraukti nuo pasaulio reikalų. Tiksliau tariant, užsidaryti savo kiaute pamirštant net ir Baltijos šalims duotus įsipareigojimus.

„Visi tie, kurie planavo, kad gali būti įvairių gražių poslinkių, kad bus prezidentas, kuris pradės rimtai rūpintis pasaulio reikalais, turėtų pradėti apgalvoti galimybę, kad taip nebus. Mes turime susirūpinti savo nacionalinio saugumo klausimais ir sprendimus daryti tokius, kuriuose būtų įskaičiuotas ir variantas B“, – „Dėmesio centre“ kalbėjo buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ponas Ž.Pavilionis.

Tačiau, remiantis to paties Ž.Pavilionio žodžiais, mes taip nesielgiame. Mūsų politikai noriai važiuoja į diplomatines keliones Azijon, Afrikon, o štai į Vašingtoną ieškoti Baltijos valstybių gynėjų užsuka labai retai. Vos kartą per metus prieš šv. Kalėdas. Ž.Pavilionis įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis parlamentaras turi turėti bent vieną draugą Vašingtone, nes, kai ateis diena X, mes neturėsime net kam paskambinti ir pasiguosti…

Bet jeigu paklaustume šiandieninių Lietuvos parlamentarų, kiek jie turi Baltijos valstybių nerimą dėl galimos Rusijos agresijos suprantančių kolegų Amerikoje, įsitikintume, jog padėtis „daugiau negu tragiška“. Tad pralaimime ten, iš kur daugiausiai tikimės paramos.

Bet pralaimime ir visose kitose sferose – politinėse, karinėse, kultūrinėse. Spaudžia mus iš visų pusių, spaudžia visi, kas tik netingi. Štai dar nespėjome suvirškinti liūdnai pagarsėjusios Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, neva įrodančios kaip mes, lietuviai, niekšiškai elgėmės su savo buvusiais tautiečiais žydais, nors dėl tų žudynių kalta tik Vokietijos okupacija, tik okupacinė vokiečių valdžia, o portale delfi.lt jau skelbiama ištrauka iš lenkų rašytojo Jozefo Mackievičiaus atsiminimų knygos „Tiesa akių nebado“. Pasirodo, esame labai nusikaltę ne tik žydams, bet ir lenkams, nes, iš bolševikų atgavę Vilniaus kraštą, nepamiršome … lenkų okupacijos padarytos žalos bei rūpinomės Vilniaus atlietuvinimo reikalais.  

Atvirai kalbant, sunku suvokti, kaip rašytojas, t.y. išsilavinęs, apsiskaitęs, išprusęs žmogus, gali būti toks tendecingas demagogas. Jis rašo: „Tam bendram reikalui buvo svarbiausia, kad Vilnius nebepriklauso bolševikams, ir mažiau svarbu, kam jis priklausys po karo – Lenkijai ar Lietuvai“.

Jei ponui rašytojui tokie dalykai nėra svarbūs, tai lietuviams – labai, gyvybiškai svarbūs. Tarp rusifikacijos ir polonizacijos nematau jokio skirtumo.

Be kita ko, lenkų rašytojas, man regis, tik apsimeta, esą jam nesvarbu, kam, lenkams ar lietuviams, priklausys Vilnius ateityje. Jei nuoširdžiai nerūpėtų, nebūtų priekaištavęs lietuviams dėl noro bažnyčiose melstis gimtąja kalba, noro kalbėti gimtąja kalba, noro kuo greičiau susigrąžinti lietuviškus gatvių bei vietovardžių pavadinimus.

Sveiku protu nesuvokiami ir lenko pamokymai, kad lietuviams džiaugtis susigrąžintu Vilniumi derėjo tik Kaune, o Vilniuje – patylėti. Mat dėl lietuvių džiugesio įsižeidė Vilniuje tuo metu gyvenę lenkai.

Jo knygoje aptiksime net atvirai įžeidžiančių pareiškimų: „lietuviškas chamas, kuris 1939-aisiais įžengė į Vilnių“.

Dabar belieka kantriai laukti, kas dar mums pareikš pretenzijų dėl … agresyvumo, žiaurumo ar trumparegiškumo? Artimiausiu metu chamais tikriausiai išvadins baltarusiai, nes mes juk nepelnytai pasisavinome Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Rusijos nė neminiu: jai senų seniausiai esame pavojingiausi priešai.

Žodžiu, buvęs ambasadorius ponas Ž.Pavilionis neabejotinai įžvalgus, kai klausia, kodėl tiek mažai bičiulių turime Amerikoje. Tačiau svarbu nepamiršti, kad draugų „per mažai“ turime ir kitose šalyse. Net ir latviai vos ne kiekviena proga mums priešgyniauja.

Kaltas nesugyvenamas lietuviškas charakteris? Ne, tikrai ne. Atvirkščiai – esame per daug nuolankūs, mandagūs, susigūžę. Per greitai atleidžiame mums padarytas skriaudas, per greitai stengiamės įsiteikti būsimiems skriaudėjams. Per mažai norime išlikti lietuviais. Kai kurios kaimyninės valstybės tiesiog įprato, kad mes visur ir visuomet teisinamės, atgailaujame, atsiprašinėsime. Todėl ir elgiasi su mumis kaip su pastumdėliais, kurie pamiršta, kad nuolat savų klaidų bei kalčių beieškančių tautų niekas negerbia, nevertina ir neužjaučia.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

2016.03.01; 05:13


Prisijunkite prie diskusijos