Skaičiau režisieriaus Rimo Tumino interviu „Nesu Rusijos tarnautojas“ (Respublika.lt). Kaip ir dera tokio rango menininkui, režisieriui – kabina giliai, išmintingai. Pateikia aktualios informacijos apie staigiai besikeičiančią, labai pasikeitusią Rusiją, niūrias rusų nuotaikas. Aiškus režisieriaus santykis su šia šalimi, su Lietuva, Europos Sąjunga.
Ir staiga: nerišlus, primityvus kalbėjimas Rūtos Janutienės „Patriotuose“. Visai atsitiktinai internetinėje erdvėje išgirdau gyvus (ne užrašytus) jo ir aktoriaus Vlado Bagdono žodžius. Sunku patikėti, kad į klausimus atsakinėja tas pats žmogus – visame pasaulyje žinomas, gerbiamas režisierius Rimas Tuminas.
Jie neišmanėliai… Taigi jų vaikai kariaus… Mums reikia kalbėti apie taiką, o ne palaikymą vienos arba kitos pusės… Taiką nešti reikia, reikalauti taikos… O kalbėti apie karą – tai toks neišmanymas. Gal jiems tikrai reikėtų atimti algas, mašinas, išstumti į provincijos gilumą ir tegul ten gyvena?.. Į karą jie siųs mano vaikus, savo apsaugos, savo išsiųs į Angliją, Prancūziją, iš anksto paruoš ten jiems vietas, o mano vaikai liks… Politikuodami nori būti reikšmingi… Penkis tankus pirksim, du laivus, vieną lėktuvą. Juokinga. Atiduotų žmonėms tuospinigus, tą milijardą, socialinėms programoms įgyvendinti. Nu pavadinsim vieną tanką Birutės, kitą Mamutės vardais. Petriuko tankas, Tumino tankas… Žaiskit tą žaidimą… Politikai tegul važiuoja į Ukrainą, mundyrus apsivelka ir stoja ton pusėn, kurion pasirinks. Penki grįš, randuoti, sužeisti. Tada aš jais tikėsiu: jie nori karo ar nenori…
Ką čia bepridėsi? Norisi tik skėstelti rankomis. Atsakymai verti R.Janutienės nesiliaujančio noro kiršinti visus su visais ir kiekvieną su prezidente, bet jokiu būdu ne išmintingo režisieriaus, stačiusio ir Šekspyrą, ir Čechovą… Galima tik apgailestauti, kad R.Tuminas nei Janutienės, nei tos kitos, kuri klausia „Jūs prieš karą?“, nepasiuntė po velnių.
Mes, Lietuvos pasiuntiniai Maskvoje, būriuojamės dažnai ir galvojam, kad šiuo metu reikia būti sargyboje; mūsų nuomonių, mūsų įsitikinimų, Lietuvos sargyboje. Aišku, galima bėgti, galima atsistatydinti (gal taip ir atsitiks), bet dar nėra ta kritinė situacija, kai aš taip galėčiau spręst, nors nuojautų tokių jau turiu… Ar man pačiam Maskva vis svetimesnė, ar aš jai, bet tarp mūsų jau yra konfliktas. Kadaise priėmiau tą miestą kaip kultūrinę erdvę, priėmiau kaip dar vieną galimybę susikraut kultūrinį turtą, bagažą, o šiandien tas miestas man tampa atgrasus, jis, matyt, manęs nemėgsta, arba aš jo pradėjau nemėgt ir jis mane išstumia; agresyvus miestas, kuriame sudėtinga, sunku gyvent. (Respublika.lt).
Man atrodo, kad būtent šitie žodžiai garsiam režisieriui R. Tuminui gėdos nedaro. Būtent šitie, o ne R.Janutienės išprovokuotieji.
Jūs draugaujate su ES ambasadoriumi Maskvoje Vygaudu Ušacku? Bet prezidentei jis nepatinka. Gal dėl to, kad, ko gero, ketina ateity siekti prezidento posto? Ar, gerbiamas Ušackai, sieksite prezidento posto? Dar nežinote? Dar dirbate kitus darbus? Kaip gaila, kad dar nežinote…
Maždaug tokia Janutienės žurnalistika. Savo „Patriotuose“ nesmagiai pasijusti ji privertė ir žinomą aktorių Vladą Bagdoną:
Koks Jūsų požiūris į šį tarptautinį konfliktą, į paliaubas, kurios buvo sudarytos?
Koks požiūris į paliaubas? Paliaubos visada yra reikalas reikalingas. Kaip gi čia be paliaubų… O tų politinių niuansų aš nežinau, turbūt geriausiai žino tie žmonės, kurie kuria politiką. Man tai svarbiausia, kad karo nėr, kad jo nebūtų. Man jo nereikia, nereikėjo ir nereikės.
Trumpai ir aiškiai. Rusija – didelė valstybė, turinti branduolinį ginklą. Į ją reikia žiūrėti rimtai, – sako aktorius, kuris Maskvoje su kolegomis apie politines aktualijas nekalba, nes būtent kolegos rusai stengiasi tų temų išvengti.
Rusai turi patarlę: moja chata s kraju – ja ničego ne znaju (mano troba pakrašty – aš nieko nežinau).
Prisiminiau neseniai mirusio rašytojo Jono Mikelinsko žodžius, pasakytus Rašytojų klube, minint jo 90-metį. Kartais nori nenori reikia mesti pagrindinius savo darbus, atidėti į šalį romanus ir apsakymus ir imtis grynai pilietinės, patriotinės aktualios veiklos. Maždaug taip kalbėjo garbusis rašytojas. Poetai, aktoriai, režisieriai, dailininkai galėtų pasekti jo pavyzdžiu ir mums, mirtingiesiems, aiškiai atsakyti: su kuo jūs, kultūros meistrai? Šitas klausimas aktualus visada, ypač šiandien.
XXX
Kai dėl Žaliojo tilto surūdijusių skulptūrų nukėlimo Nekilnojamojo kultūros pavelto vertinimo taryboje balsavo tik jos pirmininkas Romas Pakalnis, perverčiau žinomą Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“. Ieškojau paminklų imperatorei Jekaterinai ir Muravjovui Korikui. Ir neradau. Nėra tokių paminklų „Dingusiame Vilniuje“ , nors jie tikrai stovėjo dabartinėje Arkikatedros aikštėje ir dabartinėje Daukanto aikštėje. Žymiam lietuvių dailės istorikui Drėmai jie neegzistavo net praeityje, nepriskirtini jie prie dingusio Vilniaus.
O štai jo dukra Gražina Drėmaitė okupaciją simbolizuojančius paminklus žūt būt siekia išsaugoti (omenyje turiu jos poziciją balsuojant minėtoje taryboje).
Demokratinėje visuomenėje vaikai dėl netinkamo tėvų elgesio neatsako. Kitos pavardės toje nelemtoje taryboje man nieko nesako. Gal ir jų tėvai buvo tokie netolerantiški, kaip Vladas Drėma? Kartais obuolys nuo obels toli nurieda.
XXX
Vos tik prezidentė Dalia Grybauskaitė per savo atstovę prasitarė, kad iki 2018-ųjų reikia pastatyti, be kita ko, paminklą pirmajam prezidentui Antanui Smetonai, kai kurių istorikų, politikų reakcija buvo žaibiška. Leonidas Donskis, Zenonas Butkus, Algimantas Kasperavičius iškart ėmė įrodinėti, kad Antanas Smetona tokios pagarbos nenusipelnė. Tiesa, dabar jis jau nevadinamas fašistu, tikru diktatoriumi, bet vis dėlto, vis dėlto…
Prezidentė dar mini Joną Basanavičių, Tautos namus, nesutvarkytą Lukiškių aikštę… Nerealios svajonės. Liko lygiai treji metai. Per dvidešimt penkeris metus nenugriovėme okupantų skulptūrų! O juk griauti lengviau, negu statyti, kurti. Per trejis metus tikrai nesusitarsime, kokiam prezidentui derėtų statyti paminklą. Dar sunkiau bus sutvarkyti Lukiškių aikštę. Gal ir galima būtų išgrįsti ją akmenimis (juk kažkada buvo turgus), gal kokią liepų alėją pasodinti įmanoma – ne daugiau. Daugiau padaryti neleis okupantas, kuris vis dar mumyse, kaip tie surūdiję kareiviai ant Žaliojo tilto. Gali atsirasti ir tikrų, nesurūdijusių kareivėlių, kurių tie penki tankai, du laivai ir vienas lėktuvas, nusipirkti už milijardą litų (kurį režisierius R. Tuminas išdalintų socialinėms programoms) nesustabdys.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
2015.02.20; 08:37
