Savivaldos rinkimus, atitolus aistroms, verta panagrinėti giliau. Tai politologų darbas, bet nematau, kad kam nors tai būtų įdomu, todėl to nedėkingo politikui darbo imuosi pati. Šį kartą noriu pasidalinti mintimis apie savo gimtąjį Panevėžį.
Pradėsiu iš toliau. Žiūrint iš laiko perspektyvos, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas truko neilgai. Kartu su panevėžiečiais teko aktyviai dalyvauti Sąjūdyje, iki šiol tebemanau, kad tai buvo didžiausias mano gyvenimo stebuklas.
Kiek ilgiau ir, ko gero, sudėtingiau trunka sukurti demokratiją valstybėje, kurios žmonės nėra turėję įgūdžių ją kurti. Tačiau demokratiškai besitvarkanti visuomenė yra ir Lietuvos išlikimo, ir jos nacionalinio saugumo pagrindas. Vienas demokratijos kertinių akmenų – stipri, atsakinga politinė sistema su stipriomis politinėmis partijomis.
JAV, daugelis Europos valstybių savo demokratinę sistemą, taip pat ir tarpusavyje konkuruojančias partijas kūrė dešimtmečius, net šimtmečius. Šį procesą lydėjo pakilimai ir nuosmukiai, krėtė korupcijos skandalai, nusivylimai ir meilės lyderiams protrūkiai. Karta iš kartos ten mokėsi atsakingai rinkti ir pasirinkti. Susiformavo visuomenės grupių pasaulėžiūros, partijos brendo kartu su bręstančiomis visuomenėmis. Mes šiame kelyje dar tik pradinukai, nors, reikia pripažinti, gabūs ir perspektyvūs. Ypač kai palygini save su kaimynais Rytuose ar net toliau pietuose, demokratijos lopšyje Graikijoje.
Panevėžio politika augo ir brendo kartu su visos Lietuvos politika. Žinoma, Vilnius, kiti didesni miestai turi privalumų dėl išsilavinimo, idėjų generavimo galimybių. Panevėžio politikos raida, ypač ilgą laiką dominavusi Tėvynės sąjunga, deja, patyrė didelių smūgių. Nesiimsiu čia ieškoti teisių ir kaltų. Atsakymus duos teismai. Kai 2013 metais po nesėkmingų partijai mieste ir rajone Seimo rinkimų buvau paprašyta įsigilinti į padėtį, radau čia susiskaldžiusią, apkalbose ir intrigose paskendusią politinę bendruomenę nuo kairės iki dešinės. Pirmasis įspūdis nuvylė – tarpusavio kovos, atsakingų, idėjas generuojančių lyderių stoka.
Tokia padėtis buvo gera terpė ir panevėžiečių nusivylimui. Radosi norinčių pasinaudoti tokia situacija. Ant nusivylimo bangos iškilo operatyvinį darbą į politiką iškeitęs žmogus, kuriam triuškinti ir taip silpną Panevėžio politikos bendruomenę kažkodėl tapo gyvenimo tikslu. Iki šiol nesuprantu, kodėl tokia ypatinga neapykanta buvo ir yra nukreipta į Tėvynės sąjungą, labiausiai Lietuvos valstybingumą puoselėjančią partiją visame krašte. Net iki šiol taip ir nepabaigta istorija su buvusiu meru Vitu Matuzu nepaaiškina tokios neapykantos šaknų. Negaliu suprasti, kaip gali Lietuvos patriotu save vadinantis žmogus pilti purvą iš TV ekranų kartu su Rūta Janutiene. Man tai – visiškas užribis.
Tačiau grįžtu prie pastarųjų rinkimų. Iškeltas operatyvinis kumštis kirto per politinę sistemą ir demokratiją Panevėžyje gana stipriai. Panaudoto principo „skaldyk ir valdyk“ atomazga – visos trys daugiausia vietų savivaldybės Taryboje gavusios partijos yra suskaldytos, jų lyderiai palikti už daugumos borto. Lyg plytos iš silpnai sucementuotų sienų buvo ištraukti Tarybos nariai TS-LKD, Socialdemokratų, Valstiečių partijose. Vieniems atiduotos vicemerų pareigos, kitiems turbūt pašnibždėti kitokie „skaidrūs“ pažadai. Operatyvininkai juk įpratę taip dirbti. Žmonės dažnai būna silpni, palūžta. O silpnus valdyti lengviau. Taip ir susidarė vienintelė Lietuvos savivaldybėse valdančioji koalicija be partijų. Taigi, be atsakomybės, be vidinės kontrolės, be ryšio su kitomis valstybės valdžiomis. Tik su antikonstituciniu vieno Seimo nario tiesioginiu valdymu nuo užpakalinės sėdynės.
Pastarieji įvykiai Graikijoje tik patvirtina tai, ką bandau čia paaiškinti. Politika be atsakomybės, be politinės patirties veda į niekur. Jei norime turėti stiprią, demokratiškai besitvarkančią valstybę, reikia stiprių, atsakingų partijų. Panevėžys nuėjo keistu keliu. Supūliavusį pirštą pasiūlyta gydyti neįtikėtinu būdu – nukirsti visą ranką. Tai yra, sunaikinti ir taip silpnas partijas.
Siūlau visai kitą kelią. Sunkesnį, bet patikrintą per demokratijos raidą Europoje – stiprinti, auginti, puoselėti politinę sistemą, aktyviai įsijungiant į europietiškos krypties politines partijas. O europietiškos kryptys yra trys. Konservatoriai su krikščionimis demokratais, liberalai ir socialdemokratai. Manau, kad šios kryptys apima visas pasaulėžiūras.
Partijų naikinimas yra pavojingas kelias. Pavojingas ir Lietuvos nacionalinio saugumo požiūriu. Mat, silpną sistemą su silpnais, manipuliacijoms ir pagundoms pasiduodančiais žmonėmis lengva užvaldyti ne tik vidaus populistams, bet ir išorės jėgoms.
Panevėžio reikalai nėra tik vieno atskiro miesto specifika. Nežinau, kiek demokratijos ir savivaldos bebus likę Lietuvoje, kai rinkiminiai sąrašai su Seimo narių pavardėmis ar nieko apie pasaulėžiūrą nesakančiais komitetų pavadinimais mirgės visose savivaldybėse.
Tolygiai besivystanti atsakinga politinė sistema yra demokratijos pagrindas. Graikijos kelias veda į niekur.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo narė Rasa Juknevičienė.
2015.07.25; 07:08
