Suvokimai. Tragedija


Print

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tragedija“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugpjūčio 26-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

XXX

Petras Dirgėla

Tragedija

Susitikimuose su skaitytojais dažnai kalbu apie Lietuvos Karalystės ir lietuvių benamystės ryšį.

Karalystė buvo mūsų tautinio valstybingumo pradinė forma. Patys lietuviai savo valstybės pradinio statuso niekada neišsižadėjo. Nuo Karalystės pamato Lietuvą nustūmė kaimyninių valstybių – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos – politinės jėgos. „Išvaryti iš Karalystės“ lietuviai pasijuto esą kaip ir ne namie.

Mintis apie benamystę, prasidėjusią senovėj, užgožė skaudi dabarties tikrovė: lietuvių daugiau miršta negu gimsta, gausėja savižudžių, buvusios bolševikinės partijos ir nusikaltėlių grupuočių klanas tebevaldo mus pasislėpęs – anot anąsyk cituoto garsiojo ekonomisto, naikina savo tautą. Klanas naikina tautą, iš kurios pats kilo…

Kad žmogus išvengtų nevilties ir panikavimo, reikia, kad jis jaustųsi saugus. Žmogus turi turėti namus, šeimą, artimus žmones, tautą, galiausiai – valstybę, kurios natūraliai nepakeis joks klanas. Deja, sovietinis režimas tai padarė. Pakeitė. Jėga ir ideologine prievarta.

Atsimenu, kaip CK kritikai pliekdavo literatūros kūrinius, kuriuose būdavo „verkšlenama dėl žmonių iškėlimo iš supuvusių vienkiemių“. Iš vienkiemių į gyvenvietes kėlė šeimas, jau atskirtas arba dar skiriamas ir nuo valstybės, ir nuo bažnyčios. Iš vienkiemių iškeliamos šeimos buvo išvaromos ne tik iš namų, ne tik iš tėviškių. Jos buvo išvaromos iš pažįstamos erdvės į nepažįstamą erdvę, kurioje dar nebuvo bendravimo tradicijų ir apskritai dar nebuvo žinoma, kokie žmonių santykiai toje naujoje erdvėje galėtų susiklostyti.

Žmonių iškraustymas iš vienkiemių buvo okupantų ir jų vietininkų psichologinio karo prieš lietuvių tautą kulminacija. Šios įžūlios operacijos metais buvo galutinai suardytas gyvenimo tėkmės nuoseklumas, bendravimo pastovumas, tradicijų perimamumas, vertybių paveldimumas. Įsigyvenimas buvo pakeistas klajūniškumu.

Būdvyčiai, pronckai, velikoniai, brazauskai ir visi brazižmonės, jei pasiryžtų išpažinti savas ar savos partijos nuodėmes, prabiltų kraupiais žodžiais, gal šit ir tokiais: mes išvarėme žmones iš valstybės, iš bažnyčios, iš Biblijos; mes išvarėme žmones iš kaimų, iš vienkiemių, iš namų; mes išvarėme žmones iš turėtosios žemės, iš gyvenimo, kuriame gyvenama iš darbo; mes padarėme žmones apvogtais vagimis; mes padarėme žmones klano pastumdėliais, šeimyninius ryšius pakeitėme klaniniais ryšiais.

Pastarieji penki žodžiai pasako mūsų tautos tragedijos, kuri ir dabar nėra pasibaigusi, esmę.

Didis indų rašytojas Tagorė rašė: „Baigiantis jaunystei ateina labai gražus gyvenimo metas, lyg saulėtas ruduo, – ramus ir gilus. Ir tada savo širdį atiduodame tam, kas pasidarė mums artimas, pamilo mus, kas liko ištikimas po visų gyvenimo audrų ir skaudžių išsiskyrimų. Ir mes jaučiame pasitenkinimą ir ramybę, kai liekame ištikimų draugų mielam būry. Ir vargas tiems, kurie priversti šiomis gyvenimo pabaigos valandomis vaikytis naujų artimų širdžių, naujų draugų, kam neparuoštas poilsio gultas, ko nelaukia žiburys vakarais grįžtant į namus.

Dabar Lietuvoje tūkstančiai, šimtai tūkstančių blaškosi, neišmanydami, kaip gyventi. Žmonos nuo vyrų, vyrai nuo žmonų atsitolinę, „tėvų ir vaikų ryšiai – dramatiški. Namiškiai – ne namų, o klano žmonių rate: bendrovėj, firmoj, muitinėj, banke. Santuokinės vyrų žmonos tapo viršininkų  žmonomis  „darbo valandomis“ ir už tai gauna „dividendus nuo pelno“. Giminaičius vyro ar žmonos linija pakeitė „giminaičiai klano linija“.

Apie tai neverta išsamiai kalbėti. Gausybe būdų (parama nelaimėj, pasidalijimas džiaugsmu, paskolos, skolos, grasinimai, šantažas ir t.t.) klanas pririša žmogų prie savęs tvirčiau negu šeima. Dažnas žmogus, išeidamas rytą iš namų, „pajunta, kad jo ryšys su namiškiais nutrūko, o su klano naudingais asmenimis – užsimezgė“. Pastarasis ryšys tapo svarbenis už meilę ir ištikimybę namiškiams. Kaipgi ne? Juk ryšys su klaniniais namiškiais maitina, turtina, kuria visos šeimos, klano mažyčio padalinio, iliuzinę gerovę. Tačiau kokia nyki ji…

Kai šeima atskirta ir nuo valstybės, ir nuo bažnyčios, asmuo niekur, nė slapčiausioj kertelėj – šeimoje, nebeturi nei dvasinės, nei materialinės atramos, jo elgesys pasidaro nenuspėjamas.

Apmąstykime tai, dėl ko nerimaujate ar kenčiate, ir suprasime tragediją, apie kuriame kalbame. Didesnis ar mažesnis tragedijos šešėlis ir ant jūsų krenta. Ir nekaltinkime nepriklausomybės, sava valia atkurtos valstybės – ne ji žudo, ne ji priverčia vaisių įsčiose nužudyti ar pačiam nusižudyti. Tvirtai tarkime, kad pasitikime savo jėgomis, kad esame valstybės piliečiai ir išsižadėkime narystės klane. Apkabinkime žmoną, vyrą, dukterį, sūnų, visa širdimi pajuskime, kad „naudingieji žmonės“ tikrai nėra už juos svarbesni, ir mums atsivers akys, mes pamatysime kelią, kuriuo keliaujama su džiaugsmu.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio teksto autorius.

2016.01.04; 10:24


Prisijunkite prie diskusijos