Vilniuje viešėjo grupė Ukrainos žurnalistų, mokytojų iš Donecko miesto. Turėjau retą progą keletą valandų šnekėtis su Ilja Suzdalevu, Jelizaveta Gončarova ir Natalija Vinickaja.
Nors svečiai iš Donecko labiausiai domėjosi Lietuvos jaunimui skirta spauda, mat jie patys savo regione leidžia jaunąjai kartai skirtus leidinius, neišvengiamai kalbėjomės ir apie lietuviškas bei ukrainietiškas politines intrigas. Neišvengėme ir palyginimų, kuo Ukraina skiriasi nuo Lietuvos ir kuo šios valstybės šiuo metu panašios?
Svečių iš Donecko pastebėjimai įstrigo atmintin. Atvirai kalbant, jie tikėjosi, jog Lietuva bus ryškiau įsiveržusi į priekį kaip Europos Sąjungos ir NATO šalis. O atvažiavę pamatė, kad Lietuvoje viskas labai panašu kaip ir jų gimtojoje Ukrainoje. Be abejo, po keletą valandų tetrukusio pokalbio keblu daryti plačius apibendrinimus. Juolab kad svečiai iš Donecko Lietuvoje viešėjo vos keletą dienų. Ar per nepilną savaitę įmanoma susidaryti užtektinai tikslų vaizdą apie valstybę? Taigi kai kurios svečių pastabos galbūt per daug paviršutiniškos, galbūt net ne visai tikslios. Svečiai iš Ukrainos patys prisipažino, jog jų pastebėjimai bei vertinimai negali būti absoliučiai tikslūs. Be to, bendrauti trukdė ir kalbos barjeras. Galbūt ir aš ne viską tiksliai supratau, užsirašydamas jų mintis. Tačiau tiek I.Suzdalevas, tiek J.Gončarova, tiek N.Vinickaja pasakojo, mano supratimu, labai nuoširdžiai, atvirai. Jų įžvalgos – tikrai įdomios.
Pavyzdžiui, įvažiuodami į Vilnių jie nepasijuto atsidūrę Europos Sąjungai priklausančiame mieste. Vilniaus pakraščiai ir naujieji Vilniaus kvartalai, kuriais teko važiuoti vėlai vakare, jiems priminė Donecko priemiesčius. Dar atviriau kalbant, priminė buvusią pilką Sovietų Sąjungą.
Niūrų vaizdą sukėlė ir netoli Vilniaus esanti Gariūnų turgavietė. Mokytojos, mokyklinio laikraščio redaktorės N.Vinickajos teigimu, tokia turgavietė kaip Gariūnai negali daryti garbės Europos Sąjungos valstybei. Atsidūrę Gariūnuose jie pasijuto tarsi prišnerkštoje Charkovo turgavietėje. O ir prekės, ir kainos – labai panašios. Beveik lygiai tas pats, kaip ir Ukrainoje. Taigi pirmieji įspūdžiai buvo dvejopi. Atvirai kalbant, doneckiečiai tikėjosi, jog Vilnius padarys jiems geresnį pirmąjį įspūdį.
Važiuodami į Vilnių baiminosi ir lietuvių priešiškumo rusų kalbai. Ruošdamiesi į kelionę net buvo išmokę keletą svarbiausių frazių lietuviškai. Pažįstami juos buvo perspėję: į rusiškai kalbančius Lietuvoje žvelgiama priešiškai, be pagarbos. Todėl Lietuvoje ne visur ir ne visada įmanoma susišnekėti rusiškai. Kai kada galima sulaukti net specialiai klaidinančių atsakymų. Tačiau atsidūrus Lietuvoje doneckiečiai patys savo kailiu įsitikino, jog priešiškumo rusakalbiams nėra jokio. Laisvai susišnekėjo rusiškai. Nė vienas sutiktas lietuvis jiems nepamelavo, neatsisakė kalbėti rusiškai.
Nuomonė apie Lietuvos sostinę kardinaliai pasikeitė tik tada, kai doneckiečiai kitos dienos rytą įžengė į Vilniaus senamiestį. Štai tada jie tikrai pasijuto esą Europos Sąjungos šalyje. Vilniaus senamiestis sužibo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ypač senuoju Vilniumi buvo sužavėta laikraščio “Donbasas” žurnalistė J.Gončarova. Ji tvirtino supratusi, jog lietuviai gerbia savo istoriją, negaili lėšų restauravimo darbams, noriai stato paminklus savo kunigaikščiams ir karžygiams. Ji ypač sužavėta tuo, kad senamiestyje visur pilna lentelių, nurodančių, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis pastatė bažnyčią, rūmus, kur koks žymus veikėjas gyveno, dirbo, mokėsi. Žurnalistės J.Gončarovos teigimu, jiems užteko keletą valandų paklaidžioti senojo Vilniaus gatvelėmis, kad suprastų, kokią didingą praeitį turi Lietuva ir kaip ta praeitis saugoma, branginama.
Jaunųjų žurnalistų lygos Donecko regiono pirmininkas, Donecko srities jaunimo centro vienas iš vadovų I.Suzdalevas prisipažino, jog jam paliko gerą įspūdį viešasis Vilniaus transportas. Jei troleibusas privalo atvažiuoti lygiai dvi munutės po 17 valandos, tai jis Vilniuje nurodytu laiku ir atvažiuos. Jei ir bus vėluojama, tai vėlavimas bus minimalus. Vos keliolika sekundžių. Donecke tokio punktualumo nėra. Tiesa, ir bilietų kainos ženkliai skiriasi. Doneckiečio I.Suzdalevo tvirtinimu, viešojo transporto bilietai Lietuvoje net keletą kartų brangesni nei jų milijoną gyventojų turinčiame Donecke.
Kainos maisto prekių, drabužių parduotuvėse – labai panašios kaip Donecke. Taip, Lietuvoje viskas šiek tiek brangiau. Bet tas brangumas ne itin skaudžiai smogia per kišenę. Jaunųjų žurnalistų lygos Donecko regiono pirmininkas I.Suzdalevas domėjosi ir lietuviškų pensijų dydžiu. Lietuviškosios pensijos, jo įsitikinimu, ženkliai didesnės nei Ukrainoje. Lietuvos pensininkams žymiai lengviau nei pensininkams Ukrainoje.
Svečiai iš Donecko tvirtino, jog Lietuvą nuo Ukrainos šiuo metu skiria tai, kad oficialusis Vilnius bent jau žino, ko trokšta, ir lietuvių tauta lėtai, bet kryptingai, atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų. Kol kas akivaizdu, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos – daugiau panašumų nei skirtumų. Tačiau Vilnius, skirtingai nuo Kijevo, puikiai žino, ko ir kodėl siekia. Taip pat žino, kaip derėtų pasiekti trokštamų dalykų. Todėl ir juda į priekį.
Juda vadovaudamasis būtent europietiškomis žaidimo taisyklėmis. Gal prie europietiškų taisyklių lietuviai dar ir ne visiškai priprato, tačiau bent jau stengiasi jų nelaužyti. Svečiai iš Ukrainos pastebėjo, jog lietuviai – labai paklusnūs įstatymams. Jei kelio ženklas rodo, jog pėstieji čia – nepageidaujami, tai niekas ir nebėga per gatvę draudžiamoje vietoje. Jei elgetoms draudžiama išmaldos prašyti prie Lietuvos parlamento ir Vyriausybės, tai jie čia ir nesiveržia su “ištiesta ranka”.
O oficialusis Kijevas blaškosi, nežinodamas nei ko siekti, nei kaip siekti. Vieni tempia į Vakarus, kiti – į Rytus. Ukrainos parlamente – tie patys, kurie šalį valdė ir sovietmečiu, ir vos tik paskelbus nepriklausomybę. Ukrainoje – visi su visais pjaunasi. Visi nori tapti generaliniai vadais, niekas nenori būti seržantais ir eiliniais. Tarp Ukrainos politikų – daug vagių, kyšininkų, kriminalinių nusikaltėlių. Visi puikiai žino, kiek būtina pakloti dolerių, jei norima tapti Ukrainos Rados deputatu. Sumos solidžios. Taigi jei sukrapštėte reikiamą sumą pinigų, į parlamentą galėtumėte prastumti bet kokį asmenį. Niekas neprieštarautų, niekas nesipiktintų. O kam prieštarauti, kam piktintis – juk kyšis sumokėtas.
Todėl Ukrainos gyventojai ir nepasitiki nei provakarietiškais, nei prorytietiškais politikais. Nepasitiki net šiuo metu įkalinta buvusia Oranžinės revoliucijos lydere Julija Tymošenko. Taip, tie, kurie J.Tymošenko įgrūdo į kalėjimą, patys, vaizdžiai tariant, turėtų būti teisiami už grobstymus stambiu mastu ar grubius piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi. Tačiau ir pati J.Tymošenko nėra šventuolė. Niekas nepamiršo, kokiam klanui ji priklausė prieš tapdama Oranžinės revoliucijos princese. Todėl tokio susiklausymo ir vienybės, kokią Lietuvoje išvydo svečiai iš Donecko, Ukrainoje nėra ir nežinia, kada būtų galima sulaukti.
Beje, pasak doneckiečio I.Suzdalevo, J.Tymošenkos tema Ukrainoje seniai visiems nusibodusi. Gal tik Europos Sąjungos vadovybei ji aktuali. Na, žinoma, aktuali ir pačiai J.Tymošenko bei jos artimiesiems. O milijonams Ukrainos piliečių ši dilema – jau ne tik neaktuali, bet ir gerokai įgrysusi. I.Suzdalevo pastebėjimu, dauguma ukrainiečių įsitikinę, jog “jie visi vienodi – ir tie, kurie gina Juliją, ir tie, kurie ją keikia”. Dauguma Ukrainos politikų susitepę. Nesusitepusiųjų Ukrainos valdžioje – mažuma.
Ukrainoje niekas nebekelia klausimų: ar jūs tikite, kad J.Tymošenko yra nekalta, ar jūs manote, kad J.Tymošenko pareikšti kaltinimai nėra iš piršto laužti? Ukraina tiesiog labai pavargo. Pavargo, nes nemato esminio skirtumo tarp tų, kurie teisia J.Tymošenko, ir tarp tų, kurie ją dievina. Ukraina pavargo nuo posakio: “Nesvarbu, kas valdys šalį, nes valstybei vis tiek vadovaus vien susitepę”.
Doneckietis I.Suzdalevas neatmetė galimybės, kad Ukrainoje kai kurios temos sukuriamos specialiai, kad jų pagalba būtų galima visuomenės dėmesį pakreipti valdžiai reikalinga kryptimi. Štai šiuo metu Ukrainoje labai aktyvūs vadinamieji černobyliečiai, kadaise likvidavę avarijos Černobylio atominėje jėgainėje padarinius. Tų černobyliečių – ant abiejų rankų pirštų suskaičiuosi. Tikrai – ne šimtai tūkstančių. O Ukrainos televizija ir spauda sukėlė ažiotažą, tarsi ši tema Ukrainai būtų pati svarbiausia. Į Kijevo gatves protestuoti išėjo vos pusę šimto černobyliečių, o visos Ukrainos spauda šį įvykį aprašinėja taip smulkiai ir dažnai, kad, atrodo, jog protestuoti išėjo ne penkiasdešimt, o penki milijonai žmonių.
Beje, Ukrainos černobyliečiai per ES teismus sau prisiteisė milžiniškas pensijas bei kompensacijas. Dabar jų pensijos viršija vos ne šimtą kartų vidutinę ukrainiečio pensiją. Štai tokios keistos proporcijos. Tokios proporcijos, pasak I.Suzdalevo, vargu ar teisingos.
Kita tema Ukrainoje gali irgi sulaukti neįtikėtinai didelio, bet nepagrįstai didelio rezonanso. Paaiškėjo, jog į kalėjimą pasodintos J.Tymošenkos duktė sieks Ukrainos parlamento nario mandato. Neatmestina versija, jog šia tema Ukrainos masinės informavimo priemonės kalbės keletą mėnesių be perstojo.
Gali būti, jog spaudoje bus iš naujo sprendžiamas galvosūkis, už kokią kainą dabar Rusija ukrainiečiams pardavinės dujas. Ši tema – amžinai aktuali Ukrainai. Tačiau nuo diskusijų viešojoje erdvėje – labai maža realios naudos.
Neatmestina ir galimybė, jog spaudoje pasirodys svarstymų, koks milijardierius, o jų Ukrainoje – daug, savo turtais nurungs vieną turtingiausių ir įtakingiausių šalies verslininkų – poną Renatą Achmetovą. Bet ir iš šio pobūdžio diskusijų Urainai – kaip iš ožio pieno. Ukrainoje – velniškai daug milijardierių, lyginant su kitomis kaimyninėmis šalimis. Jie pasiskirstę į keletą konkuruojančių klanų. Pavyzdžiui, Dnepropetrovsko klanas grumiasi dėl įtakos su Donecko klano milijardieriais. Beje, J.Tymošenko priklauso būtent Donecko turtingųjų šeimai. Eiliniams ukrainiečiams jokio skirtumo, kas nurungs ir ar iš viso nurungs R.Achmetovą. Vis tiek niekas R.Achmetovui ar jo kolegoms neišdrįs pateikti esminių klausimų: kaip galėjo atsitikti, kad tu įsigijai šimtą gamyklų, kuriose dirba pusė milijono darbininkų.
Štai vieno internetinio portalo “Ostrov” žurnalistai ėmėsi narplioti Ukrainos turtingiesiems nepatogius klausimus. Surinko užtektinai daug kompromituojančios medžiagos apie kai kuriuos Ukrainos turtuolius: išsiaiškino, kokiai kriminalinei grupuotei kadaise priklausė, į kokias finansines aferas įsivėlė, kokiam bankui negrąžino kredito, kokių politinių žmogžudysčių užsakymu įtariamas. Tačiau milijonieriai kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo, ir bylą nesunkiai, šypsodamiesi laimėjo. Dabar “Ostrov” jau nebegali domėtis tokiomis aštriomis temomis. Bijo bankroto, nes teismų nustatytos baudos žymiai didesnės už galimą pelną..
Žinoma, postūmis į gerąją pusę akivaizdus. Kadaise drąsiam Ukrainos žurnalistui, įkyriai kėlusiam nepatogius klausimus, nupjovė galvą ir tokiu drastišku būdu amžiams nutildė. Omenyje turimas Georgijus Gongadzė, kadaise išdrįsęs kritikuoti net tuometinį Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą. Dabar jau ir Ukrainoje pasirenkami labiau civilizuoti būdai – teismai, o ne žudymai. Bet iki tikros spaudos laisvės – dar labai toli.
Žodžiu, Ukraina dar neturi suformulavusi bendranacionalinės idėjos. Ukraina dar neatrado vienijančios idėjos. O Lietuva, svečių iš Donecko akimis, turi bendranacionalinę idėją, kurios sutartinai siekia.
Atsisveikindami svečiai iš Ukrainos pabrėžė, jog jie iš Lietuvos parsiveš labai malonius prisiminimus. Jie norį gyventi būtent taip, kaip gyvename mes, lietuviai, Europos Sąjungos nariai.
Prisipažinsiu, kai kurie ukrainiečių pagyrimai mažumėlę glostė savimeilę. Tačiau ar tikrai nusipelnėme pagyrimų? Ar tikrai galime pasigirti turį mus vienijančią bendrą idėją, jei net neturime daugmaž vieningo požiūrio į nepgarįstus reikalavimus keliančią Lenkiją? Ar tikrai jau taip nuoširdžiai rūpinasmės savo senamiesčiais, jei verslininkai vis dažniau ir atkakliau trokšta ten statyti standartinius stiklinius dangoraižius? Ar mūsų parlamente ir Vyriausybėje pluša vien dori, sąžiningi, principingi politikai? Ar tikrai Lietuvoje sudarytos galimybės principingiems žurnalistiniams tyrimams?
2011.12.24
