Švediško akibrokšto pasekmės


Print

Nūnai Lietuvos televizijos, neišskiriant ir visuomeninio transliuotojo LRT, vis dažniau parodo įdomių laidų istorinėmis temomis. Omenyje pirmiausiai turiu Lietuvos tematiką. Sakykim, “XX amžiaus slaptuosius archyvus”.

Sunku nesutikti, jog tai – pirmasis išsamus lietuviškas istorinės dokumentikos serialas. Be to, turįs keletą itin svarbių privalumų. Jis parengtas išradingai, patraukliai, įtikinamai, naudojant vaidybinius elementus.

Žodžiu, “sukaltas” be nuobodumo, be primityvumo elementų. Kūrėjų išradingumo dėka jis turėtų tapti patraukliu ir mūsų jaunimui. Už serialo pasirodymą viešumoje privalome dėkoti dr. istorikui Arvydui Anušauskui bei TV žurnalistei Gražinai Sviderskytei.

Kai kuriose dokumentinio filmo anotacijoje rašoma, jog “Lietuvos ir užsienio archyvuose tebėra daug įslaptintos medžiagos apie mūsų valstybei svarbius XX amžiaus įvykius ar reiškinius. Stokojant duomenų, dažnai paklaidina nežinomos aplinkybės, prieštaringos versijos. TV žiūrovo XX amžiaus Lietuvos istorijos žinios gali būti ne itin tikslios, svarbiausių įvykių ar reiškinių vertinimas – nepagrįstas, įsivaizdavimas – klaidingas …”

Taigi serialas – gera proga pagilinti istorines žinias.

Ypač įspūdinga serija, kurioje pasakojama, kaip tuometiniai mūsų nedraugai, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Rusiją, Lietuvoje rengė įvairiausio pobūdžio neramumus, perversmus, pučus. Toje serijoje užtektinai įtaigiai ir išsamiai atskleidžiama, kokius sudėtingus galvosūkius narpliojo ano meto mūsų slaptosios tarnybos. Svarbiausia, kad mūsų tarpukario žvalgai galvosūkius ne tik tirdavo, bet ir ištirdavo.

Sunku net patikėti, jog mūsų žvalgai ir kontržvalgai tiek daug neutralizavo kryptingai kurstomų prorusiškų, prolenkiškų ir provokiškų neramumų. Tuo pačiu metu. Vaizdžiai tariant, – ano meto Lietuvos žvalgyba mokėjo grumtis net keliuose frontuose. Antano Smetonos valdymo laikotarpis buvo užtektinai prasmingas. Tą turėtų pripažinti net aršiausi “smetoninio režimo” kritikai.

Tačiau kiekviena tarpukario Lietuvos pergalė – tarsi priekaištas mūsų nūdienai. 1918 – 1940 – ųjų metų sėkmingos žvalgybinės ir kontržvalgybinės operacijos bylote byloja, kad net ir negausi tauta, patekusi į itin nepalankią geopolitinę padėtį, pajėgi priešintis kelis sykius gausesnioms jėgoms. Deja, šiandieninės mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos neturi kuo pasigirti.

Įvardinkite bent vieną sėkmingą dabartinių mūsų slaptųjų tarnybų operaciją? Regis, nieko kito nemokame – tik persekioti jaunas merginas, įtariamas terorizmu, ir teisėjas, netekusias teisinės neliečiamybės statuso. Na, dar be gailesčio ir, suomių žmogaus teisių gynėjų vertinimu, visai be pagrindo išdraskėme čečėnų našlaičius Kauno rajone auginusią šeimą. Tuo mūsų pergalių sąrašas lyg ir baigiasi.

O juk nenuveiktų darbų – užtektinai. Reikia tik atidžiau pasižvalgyti. Štai LRT laida “Savaitė”, kuriai vadovauja Nemira Pumprickaitė, pastarosiomis dienomis paskelbė nerimą keliančios informacijos, kaip Rusija vieną po kito kuria įvairiausio pobūdžio fondus, kurių vadovai po savo sparneliu bando suburti Lietuvos, Latvijos, Estijos rusakalbius. Kad Rusija rūpinasi užsienyje gyvenančiais tėvynainiais – nieko smerktino. Svarbiausia, kokiais sumetimais ji tai daro. Dar tiksliau tariant, svarbu išsiaiškinti, kokias nuostatas tie fondai Lietuvos ar Latvijos rusakalbiams perša.

Pastarųjų kelerių metų įvykiai byloja, jog Kremliaus politika mums nieko gero nežada. Ramybės tikrai nesulauksime. Pagrindinis, nors viešai ir neskelbiamas Kremliaus uždavinys, – kryptingai kurstyti antibaltiškas nuotaikas. O kurstydama antibaltiškas nuotaikas dabartinė Rusijos vadovybė, pasitelkdama pagalbon solidžiai finansuojamus fondus, tarp Lietuvos ir Latvijos rusakalbių karštligiškai ieško bendraminčių. Siekdamas į savo politines užmačias įvelti kuo daugiau Baltijos valstybių rusakalbių, Kremlius į Vilnių, Rygą ar Daugpilį siunčia savo emisarus, kurie ten rengia kryptingus sustikimus, seminarus, pasitarimus.

Tokių susitikimų metu svarstoma, kokiomis priemonėmis Latvijoje būtų įmanoma įteisinti rusų kaip valstybinės kalbos statusą. Analizuojama, ką būtina nuveikti, siekiant į Latvijos Seimą prastumti kuo daugiau antilatviškai nusiteikusių politinių partijų. Taip pat vertinama padėtis Latvijos regionuose, kur itin daug rusakalbių gyventojų.

Situacija analizuojama viliantis, jog galbūt kada nors pavyks balsų dauguma ten įkurti plačią rusišką autonomiją, dar vėliau – minėtus Latvijos regionus oficialiai prijungti prie Rusijos. Tokių žemėlapių, kuriuose Latvija vaizduojama be rytinių savo terotorijų, – viešojoje erdvėje jau pasitaiko. Kaip ir žemėlapių, kuriuose Vilniaus kraštas jau nebepriklauso Lietuvai – prijungtas prie Lenkijos.

Nuošalyje nepaliekami ir ambicingi Lietuvos planai Visagine pastatyti naują atominę jėgainę. Minėti Rusijos emisarai akivaizdžiai bando suburti tuos, kurie abejoja Lietuvos kaip atominės šalies perspektyvomis. Žodžiu, stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę.

Rusijos emisarų darvotvarkėje numatyti ir susitikimai net su Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovais. Matyt, tikimasi, jog prorusiškas imperines intrigas pavyks derinti su prolenkiškomis imperinėmis ambicijomis. 

Baltijos valstybės teisingai pasielgė, kelis Rusijos piliečius, aršiausiai propagavusius antilietuviškas ir antilatviškas nuotaikas, paskelbdama nepageidaujamais asmenimis – personomis non gratomis. Omenyje turimas ir informacinių – propagandinių karų specialistas Modestas Kolerovas. Nėra reikalo įsileisti tų, kurie į Vilnių ir Rygą atvyksta tik tam, kad žlugdytų lietuviškumą ir latviškumą.

Žodžiu, mes jau žinome kelias Baltijos valstybėse nepageidaujamais asmenimis paskelbtų Rusijos piliečių pavardes. Taip pat išsiaiškinome, jog svarbiausia šių Rusijos piliečių tribūna – internetinis portalas regnum.ru, jog prie jų šliekasi ir dėl sovietinės okupacijos neigimo nuteistas “Fronto” lyderis Algirdas Paleckis.

Taigi – šį tą jau žinome. Gera pradžia – pusė darbo. Bet tuo pačiu nederėtų pamiršti ir klausimo: o kiek daug tokio pobūdžio pavojų dar nesame įvardinę?! Galų gale – ar laiku įvardinsime, ar sugebėsime laiku neutralizuoti? Juk mūsų, latvių ir estų jėgos nėra beribės. Kiekvieną sykį, kai knygų lentynoje išvystu naują solidžią knygą apie KGB veiklą Lietuvoje ar pamatau istorinį – dokumentinį filmą apie lemtingus tarpukario įvykius, džiaugiuosi ir tuo pačiu – nerimauju. Istorijos pamiršti nevalia.

Tačiau jei visą dėmesį sukoncentruosime į praeities dalykus, turėsime mažiau laiko ir jėgų gilintis į šių dienų realijas. Tokiais atvejais labai svarbus dabarties ir praeities balansas. Džiugu, kai demaskuojame KGB veiklos metodus, egzistavusius 1940- 1991-aisiais metais. Juos reikia išmanyti. Ir vis dėlto dabar šito maža. KGB jau nebėra.

Šiandien reikia išmanyti Rusijos federalinės saugumo tarnybos FST metodus. Svarbu atspėti, kokius planus kuria tokios personos kaip modestai kolerovai, kokie jų globojamų internetinių svetainių privalumai organizuojant informacines – propagandines akcijas. Todėl ir svarstytina, kokie turėtų būti mūsų prioritetai. Mes vis dar rašome knygas apie KGB, vis dar renkamės į partizanų, tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius Ariogaloje, nors jau privalėtume rengti analitines studijas apie FSB planus ir prognozuoti Baltijos valstybėse personomis non gratomis paskelbtų Rusijos piliečių veiksmus.

Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką. Kai į tarpukario laikotarpį ir KGB intrigas gilinasi istorikai, mokytojai, žurnalistai, – džiugu. Bet kai į praeitį gilinasi ir Seimo NSGK pirmininkas, norom nenorom kyla klausimas: o ar nenukenčia šių dienų analizės?

Štai viena iš Lietuvai draugiškų valstybių tyčia ar netyčia pridarė nemalonumų, įveldama mus į vadinamąjį “pliušinių meškiukų skandalą”. Švedų lakūnų skrydis iš Lietuvos į Baltarusiją, pasirodo, ne iš piršto laužtas faktas. Beje, skrydis buvo nesakncionuotas. Ir dėl neteisėto įsiveržimo į Baltarusijos oro erdvę kalti ne tik privačią švedų firmą atstovavę pilotai, bet ir mes, lietuviai. Kad esama švedų kaltės – menka paguoda. Jei baltarusiai sumanys keršyti, lengviau jiems bus nubausti Lietuvą nei Švediją. Lietuva – arčiau nei Švedijos Karalystė.

Iškalbinga detalė: niekam nemalonią tiesą apie nesankcionuotą skrydį ilgokai neigė pats Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Neigė ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė. Tačiau Seimo NSGK vadovas pastaruoju metu viešai pareiškė LRT televizijai, jog švedų lakūnų pilotuojamo lengvojo lektuvo skrydis nebuvo fiksuotas dėl tąsyk Karmėlavos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės bazėje budėjusių estų specialistų aplaidumo.

Tiesa, jau kitą dieną, duodamas interviu Lietuvos televizijoms, Seimo NSGK pirmininkas įrodinėjo, jog nė viena Lietuvos tarnyba nepadarė jokių klaidų, nes vadovavosi mūsų įstatymais. O įstatymai, pasirodo, turi mažyčių spragų. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius tvirtino, esą Baltarusijos oro erdvės pažeidimas – privačių asmenų veikla. Suprask, nei Švedijos, nei Lietuvos valstybės čia nieko dėtos.

Gal ir taip. Ironiškai svarstant, gal išties kaltų nėra. Tačiau šiuo konkrečiu atveju kur kas svarbiau ne tai, kaip šį incidentą traktuoja oficialusis Stokholmas ir oficialusis Vilnius. Kur kas aktualiau, kokius keršto planus kuria nenusprėjamas Baltarusijos vadovas. Svarbu ne tai, ką mano mūsų premjeras. Svarbu, kokių kontrpriemonių griebsis piktasis Aleksandras Lukašenka.

Žinoma, Lietuvos Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Prezidentei Daliai Grybauskaitei teisinosi Lietuvos kariuomenės vadas. Šiam – Lietuvos karinių oro pajėgų vadas. Šį incidentą uždarame posėdyje aptarė Seimo NSGK. Išvados, anot Seimo NSGK pirmininko, greičiausiai bus pateiktos iki rugsėjo pabaigos. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog svarbiausių paaiškinimų Lietuvos piliečiai greičiausiai nesulauks. O juk šio skrydžio priežastis, naudą bei pasekmes būtina nuodugniai aptarti dar ir dėl to, jog A.Lukašenka šį sykį itin supyko.

Štai ims ir savo krovinių srautus nukreips ne Klaipdės pusėn. Lietuva be nuostolių iš balos neišliptų. Seimo NSGK vadovas tikino norįs manyti, jog oficialusis Minskas nesiims ekonominių sankcijų, nes ekonominių apribojimų pasekmes pirmiausiai pajus skurdžiai gyvenantys baltarusiai.

Menka paguoda. Naivu manyti, jog A.Lukašenka nuoširdžiai pergyvena dėl smunkančio baltarusių pragyvenimo lygio. Diktatoriams tokie dalykai paprastai nerūpi. Be to, Lietuva irgi priskirtina ne itin sočiai gyvenančių šalių grupei. Todėl “pliušinių meškiukų” desantas galįs pakenkti ir skurdžioms lietuviškoms kišenėms.

Tiesa, nenoriu tvirtinti, jog mes turime bijoti Baltarusijos atsako. Jokiu būdu nenorėčiau sutikti, jog, vadovaudamiesi išskirtinai ekonominiais sumetimais, neturėtume spausti oficialiojo Minsko. Tačiau ar “pliušinių meškiukų” išmėtymas virš Minsko – būtent toji akcija, dėl kurios buvo verta laužyti ietis? Na, išmėtyta keletas tūkstančių lapelių su reikalavimais gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves. Na, pažemintas Baltarusijos oro gynybos kariuomenės vadas. O kokia reali nauda iš tokios akcijos? Kritiškai pažvelgus būtų galima ištarti net tokius prekaištus – švedai pademonstravo savo bejėgiškumą arba pabandė populiarinti “pliušinių meškiukų akciją” organizavusią agentūrą.

Akivaizdu, jog Europos Sąjunga neranda metodų, kuriais būtų įmanoma bent jau stabdyti A.Lukašenkos antikonstitucinius, antidemokratinius išpuolius. Matyt, nežinodama, ko griebtis, ir kuria akibrokštus, kurie neatneša apčiuopiamos naudos nei Švedijai, nei Lietuvai, nei, galų gale, – patiems baltarusiams. Vaizdžiai tariant, tik imituoja, jog grumiasi su diktatoriumi.

O Lietuva ir vėl įvelta į diskusijas bei tyrimus, kurie jai – nereikalingi. Tiesiog – beprasmis laiko gaišinimas. Bet jei mes įvelti į beprasmius tyrimus, mažiau laiko bei jėgų turime svarbiausiems reikalams. Pavydžiui, svarstymams, kokias klaulystes artimiausiu metu mums iškrėsti ruošiasi personomis non gratomis paskelbti Rusijos emisarai. Juk politinių technologijų žinovas ponas M.Kolerovas yra viešai pareiškęs, jog, sumaniai veikiant, įmanoma pasiekti stulbinančių imperinių rezultatų. Suprask, įmanoma nuversti bet kokią valdžią. Tereikia ją suskaldyti, išbalansuoti, apkrauti beprasmiais darbais…

Taigi mus ir vėl kažkas bando atitraukti nuo svarbiausios veiklos. Šį kartą akibrokštą iškrėtė draugiški švedai.

O Baltarusijos diktatoriui pateiktas šimtaprocentinis kozyris, kuriuo jis dar ilgai mojuos: “kadangi švedai su lietuviais nesilaiko tarptautinių susitarimų, Minskas taip pat pažeidinės tarptautines sutartis”. Baltarusijos karo lėktuvai Lietuvos oro erdvę ir iki “pliušinių meškiukų skandalo” dažnai pažeisdavo. Dabar, matyt, taip nutiks dar dažniau.

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2012.08.22


Prisijunkite prie diskusijos