„Ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuoliai kaip išmanydami po kruopelytę kaupė žinias apie tautos praeitį ir lyg brangiausias senolių relikvijas paliko ateities kartoms unikalų savasties lobyną“ – taip rašo Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas naujo leidinio „Tautotyros metraštis“ vedamajame straipsnyje „Naujas tautotyrininkų aruodas“.
Tėvynės pažinimos draugija (TPD) 1989-2009 m. leido laikraštį „Gimtinė“, kuriame savo nuveiktus darbus tautotyros srityje, įvairias įžvalgas spausdino šios draugijos nariai. Laikraštis tarsi suvienydavo visus įvairiuose miestuose išsibarsčiusius TPD narius.
Nuo 2010 metų TPD pradėjo naują pažintinį projektą „Į savasties aruodą – brandūs paveldo grūdai“ ir kaip tąsa laikraščio „Gimtinė“ nusprendė leisti mokslinės krypties kasmetinį straipsnių rinkinį „Tautotyros metraštis“. TPD valdyba sudarė redakcinę komisiją, kuri pasiūlė devynis metraščio teminius skyrius: Asmenybė ir tauta; Istorijos aidai; Lietuvių kovos dėl laisvės; Tradicinės kultūros paveldas; Gimtosios kalbos sargyboje; Iškilūs tėvynainiai; Muziejai ir paminklai; Recenzijos ir apžvalgos; Tautotyros sąjūdžio 2010 metų kronika.
Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyrius, vadovaujamas Birutės Mikulytės, balandžio 2 dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje surengė tautotyros savanorių popietę „Paveldo žinių šaltinis“, kuri buvo skirta „Tautotyros metraščio“ I-ojo tomo sutiktuvėms.
Metraščio sudarytojas dr. Kazys Račkauskas pateikė nuveikto darbo ataskaitą, „stojo prieš kolektyvinį teismą“ tų žmonių, kurie pateikė straipsnius, rengė medžiagą ir kurie parėmė leidinį. Ar jo darbas buvo prasmingas, ar jis suteikė vilčių, ar nuvylė, spręs skaitytojas, paėmęs knygą į rankas. Pirmininkas žiūri į nuveiktą darbą ne kaip į šventę, bet kaip į pabaigtuves, ne kaip į džiaugsmą, o kaip į didelio darbo etapo pradžią. Jam ši knyga – tai naujas TPD aruodas, kuris kaip tautos avilys atviras visiems čia nešti savo pažinimo medų ir jį kaupti. Nes draugija tam ir įsteigta, kad tarnautų ne tik sau, bet ir visuomenei. „Visi, kurie nors po kruopelę renka, yra tautos paveldo nešėjai“, – pabrėžė pirmininkas. Pagrindinis TPD narių pašaukimas – tautos paveldo tyrinėjimas ir jo įprasminimas anksčiau – laikraštyje „Gimtinė“, o dabar – leidinyje „Tautos metraštis“.
Metraštį pirmininkas įvardija kaip TPD seklyčią, į kurią reikia užklysti ne tuščiomis, o su atradimais, pasidalijant jais su visuomene. Metraštis – tai draugijos narių vienerių metų nuveiktų darbų rinktinė. 33 autoriai pateikė 47 straipsnius, kai kurie ir po keletą. Leidiniui nuoširdžiai talkino devyni redaktoriai. Tačiau dr. K.Račkauskas prisipažino, kad gal per mažai iš redaktorių reikalavo, pasilikdamas sau didžiausią darbo krūvį.
Pirmininkas priminė ir TPD išleistas knygas: autorių kolektyvo parengtą monografiją „Aukštadvaris“ (2002m.), tautotyrininkų biografinį žinyną „100 tėviškės žinovų“ (2001), straipsnių rinkinį „Lietuvos deimančiukai“ (2008 m.), savo išleistą kaimo paveldo knygą „Bekštonys“ (2009 m.), žemaitės Elenos Mažeikienės knygą „Tučiai – Žemaitijos kertelė“ (2010 m.) ir daugelį kitų.
O susirinkusieji prisiminėme šio nenuilstančio kultūros darbininko veiklos įvertinimą Lietuvos Respublikos Seime – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio Padėkos raštą dr. Kaziui Račkauskui už jo ypatingą indėlį puoselėjant lietuvių kultūrą, už jo ypatingą indėlį kuriant ir darant didelius darbus Lietuvos valstybei.
Etnologė Gražina Kadžytė, „Tautotyros metraščio“ skyriaus „Tradicinės kultūros paveldas“ redaktorė, džiaugėsi gražiai apipavidalintu solidžiu leidiniu. Tačiau G.Kadžytė pastebėjo, kad leidinyje galėtų būti daugiau draugijos atributikos. Metraštis turi ISSN indeksą. Tai reiškia, kad į Metraštį galima pritraukti ir mokslinę visuomenę.
Istorikas dr. Mindaugas Tamošiūnas „Tautotyros metraščio“ skyriuje „Gimtosios kalbos sargyboje“ išsamiame straipsnyje „Ar galime būti ramūs dėl lietuvių kalbos?“ klausia, kodėl pasigirsta kalbos apie lietuvių kalbai gręsiantį pavojų. Visi skaitome knygas, laikraščius, tačiau gana dažnai kai kurių žodžių negalime perskaityti, o kai kurių ir suprasti. Ir visa tai prasidėjo kartu su nepriklausomybės atgavimu. Kai kas labai įsijautė į „europintojų“ vaidmenį ir tam talkina Lietuvių kalbos komisija, 1997 m. nutarimu nusprendusi, kad mokslinėje informacinėje literatūroje tam tikrus terminus ir pavardes lietuviškai rašyti netinka. Pastangos įtikinti Lietuvių kalbos komisiją ir mūsų valdžią, kad tai yra absurdas, nedavė rezultatų. O juk Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ !
Visuomeninis sambūris „Patirtis“ (pirmininkas – akademikas Jonas Kubilius) kovo 26 d. priėmė viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę „Dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimo“. Jame prašoma, kad LR Seimui atskaitinga Lietuvių kalbos komisija kuo greičiau pašalintų antikonstitucinės lietuviškų tikrinių svetimybių vartoseną ribojančias 1997 m. nutarimo nuostatas. Kreipimąsi pasirašė daugelio organizacijų atstovai, tarp jų ir TPD pirmininkas dr. K. Račkauskas. Kreipimosi tekstas paskelbtas laikraštyje „Lietuvos Aidas“ gegužės 7 d. Nr.102-105.
Dar viena svarbi TPD veiklos sritis – projektas, kviečiantis į skaudžios praeities talką „Pirmosios tremties iš Lietuvos į Sibirą 1941 m. 06. 14 -15 d. aukos ir jų kančios“, pradėtas įgyvendinti 2011 m. sausio mėnesį. Jo tikslas – minint pirmosios tremties į Sibirą 70-metį surinkti kuo daugiau gyvosios atminties faktų ir medžiagos apie okupacinės valdžios pradėtą vykdyti lietuvių kalbos genocidą. TPD valdybos mokslinė konsultantė istorijos klausimais dr. Nastazija Kairiūkštytė, minėto projekto ekspedicijos vadovė, Metraščio autorė ir skyriaus „Istorijos aidai“ redaktorė, pabrėžė, kad 1941 m. buvo ištremta labai daug mokytojų – iš kiekvienos apskrities po kelias dešimtis. Ištrėmė tuos, kurie ugdė tautiškai sąmoningą, patriotiškai nusiteikusį jauną žmogų.
Gana sunku surinkti žinias apie išvežtuosius, kadangi dažnai neberandame net jų vaikų. Ieškodama archyvuose medžiagos apie 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimus, dr. N.Kairiūkštytė pastebėjo, kad didžioji dalis lietuvių visada siekė atsiskirti nuo Lenkijos. Ji aptikusi leidinuką apie 1831 m. sukilėlius, kurie, susibūrę Paryžiuje, leido laikraštį ir jame skelbė siekį turėti nepriklausomą Lietuvą. Lenkai juos išjuokė, sakydami, kad nėra jokių lietuvių – yra tik lenkai. Pranešėja norėtų, kad studentai diplominiuose darbuose nagrinėtų istorinius faktus, įrodančius, kad Lietuva nuo amžių siekė būti nepriklausoma, niekada nebuvo susitaikiusi su mintimi atsisakyti savo tautiškumo ir susijungti su kita tauta. Žinoma, buvo visokių lietuvių, tačiau būtina parodyti tuos tautiečius, kurie ir sunkiomis sąlygomis nenutautėjo. Studentų indėlis turėtų praturtinti Metraštį naujais atradimais bei įžvalgomis. Lygiai taip pat studentai kartu su dėstytojais galėtų patyrinėti 1941 m. birželio sukilimą ir tremtį. Dr. N.Kairiūkštytė padėkojo dr. Kaziui Račkauskui ir jo žmonai Linai už atliktą didžiulį darbą rengiant „Tautotyros metraštį“ ir išreiškė viltį, kad ateityje jų triūsas bus deramai įvertintas.
Publicistė Irena Tumavičiūtė, kalbėdama tremčių ir antisovietinio pasipriešinimo tema, pastebėjo, kad iki šiol daug šmeižtų apie 1941 m. ir vėlesnius įvykius sovietų ir nacionalsocialistų okupuotoje Lietuvoje aptinkama publikacijose anglų ir vokiečių kalbomis, kurios, be to, „iliustruotos“ suklastotomis nuotraukomis. Kai buvo aptariama Vilniaus ir Austrijos miesto Linco, kaip 2009 m. Europos Kultūros sostinių, programa, apie renginius abiejose sostinėse plačiai rašiusi Austrijos žurnalistė Judita Levonig (J.Lewonig) siūlė programos rengėjams į Vilniaus Kultūros sostinės programą įtraukti partizaninį pasipriešinimą, pakviečiant laisvai vokiškai ir angliškai kalbantį metraštininką Albiną Kentrą, turintį daug dokumentinės medžiagos antikomunistinio pasipriešinimo tema. Tačiau lietuviai atsisakė.
I.Tumavičiūtė kalbėjo: „Laisvės kovotojams neatsirado vietos Kultūros sostinės programoje „Kinas mieste, miestas kine“ – nuo birželio 17-osios iki rugpjūčio 20-osios gražiais vasaros vakarais po dvi valandas ir ilgiau buvo rodomi Lietuvos ir užsienio autorių filmai – viso 20. Tikras pasityčiojimas iš Lietuvos laisvės kovotojų buvo liepos 29 d. Vilniaus pranciškonų vienuolyno erdviame kieme rodytas „dokumentinis“ filmas „Vilniaus partizanai“ (vėliau rodytas ir Kaune). Išvydome nemažai vyrų ir moterų, kurie nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos metais plėšė Vilniaus krašto ūkininkus, vadindami tai „ekonominėmis akcijomis“, leido nuo bėgių traukinius, sprogdino pienines ir pan. Dėl jų teroristinių akcijų kentėjo lenkų ir lietuvių ūkininkai, kuriuos naciai sušaudydavo kaip įkaitus. Bet šito filme neišgirdome. Net 130 minučių nemokamai demonstruojamas filmas dezinformavo žiūrovus. Antai tarp „partizanų“ matėme daugeliui pažįstamą Henriką Zimaną, kurio diegtos komunistinės-antisionistinės ideologijos padarinius iki šiol jaučiame.
Filmo viršūnė buvo parodyta tų „herojų“ nuotrauka (iš Lietuvoje aptiktų dokumentų trupinių, kuriuose užfiksuoti lenkų ir lietuvių ūkininkus siaubusių „kovotojų“ plėšikiški žygiai, yra manoma, jog galbūt net keli toje nuotraukoje įamžinti asmenys 1944 m. sausio mėn. dalyvavo užpuolant Kaniūkų kaimą). Taip tikriesiems Lietuvos laisvės gynėjams naktinių filmų programoje ir neliko vietos. O buvo gera proga papasakoti ir Lietuvos jaunimui, ir Vilniaus svečiams apie Lietuvos patriotų kovą su komunizmo hidra“.
I. Tumavičiūtė į tą nuotrauką atkreipė dėmesį ne tik primindama prokomunistines Europos kultūros sostinės programos nuostatas, programos rengėjų istorijos neišmanymą, bet ypač dėl to, kad ateityje padėtume užkirsti kelią dezinformacijai ir Lietuvos skaitytojų mulkinimui.
Apibendrindamas renginį, dr. K.Račkauskas pasidžiaugė, kad dėl „Tautotyros metraščio“ daug pastabų ir kritikos nebuvo. O akademinių sluoksnių rašiniai tikrai sustiprintų leidinį ir būtų orientyras draugijos narių autoriams. Šio Metraščio pratarmę parašė akademikas Romualdas Grigas. Tikimasi, kad TPD leidžiamas „Tautyros metraštis“ atras kelią į skaitytojų širdis ir kiekvienas galės rasti jam patinkančią temą, gal net pateikti pasiūlymų ar pastabų.
Nuotraukoje: publicistė, vertėja, istorikė Irena Tumavičiūtė.
2011.05.16
