Talka reikalinga, nes…
Rezistentas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas:
„Talka reikalinga, nes leidus rašyti pasuose vardus ir pavardes svetimomis kalbomis vietoje lietuvių kalbos, daugybė žmonių negalės jų perskaityti ir suprasti. Nors teko daug keliauti, beveik niekur pasaulyje nepamatysite tokios tvarkos, kad pasuose būtų rašoma ne tų šalių valstybine kalba. Nei JAV, nei Vakarų Europoje lietuviškai rašyti pase, pavyzdžiui, „š“ ar „č“ tikrai neleis. Nežinau, kodėl mes šiuo klausimu turime būti kitokie pačių mūsų piliečių nepatogumui.“
Rašytojas, signataras Kazys Saja:
„Apmaudu ir keista, kad per praėjusius šimtmečius lenkams, rusams ir vokiečiams užkliūdavo mūsų gimtoji kalba. Esą net Ponas Dievas lietuvių kalbos nebesupranta – persižegnojęs – proszę pana – turėjai kalbėti lenkiškai.
Daugelis iki šiol vaikštom su tom mums priklijuotom poniškom uopdegom: -avičiai, -ievičiai, – ovčiai… Daugialos, Narvoišai, Vidmantovičiai ir tūkstančiai kitų neieško lietuviškų savo šaknų ir nesidomi, kada ir kaip jos buvo nukapotos.
Kodėl ir vėl kai kam kliūva mūsų rašyba? Juk lietuviškąjį mūsų kalbos raiškos lizdą kalbininkai pabaigė sukti tik prieš kokį šimtmetį. Tačiau dabar ir vėl esame prievartaujami į savo raidyną įvesti w, x ir q. Bet juk lenkų rašyba reikalauja ir savaip pažymėtų kitų raidžių – kietosios I, minkštosios n ir dar keletos. O ką daryti mūsų broliukams latviams? Jau nekalbu apie kalbas, kurios turi „umliautus“, ar Kirilo ir Metodijaus pasiūlytą rašybą?
Vienintelė demokratiška išeitis – specialus lapelis ar puslapis pase, kur kiekvienas gali savo vardą ir pavardę įrašyti taip, kaip jis pageidauja nenusižengdamas gramatikai, kurią jis išpažįsta.“
Rašytojas Romualdas Granauskas:
„Esu juokavęs, kad gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės.
Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.“
Rašytoja Vanda Juknaitė:
„Mūsų gimtoji kalba, mūsų „bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“, Mikalojaus Daukšos žodžiais, yra patyrusi daugybę išbandymų.
Taip atrodo: kas gi čia atsitiks, jei praplėsime raidyną, trūkstamas raides pridėsime, po kiek laiko tik lietuvių kalboje vartojamas raides išbrauksime, pakeisime didžiųjų kalbų ženklais…
Siekiantiems vienadienės naudos Mikalojus Daukša pasakytų: tuo būdu galima užgesinti saulę danguje, sujaukti pasaulio tvarką, atimti gyvybę ir garbę.“
Rezistentė sesuo Nijolė Sadūnaitė:
„Lenkija, niekada taip ir nepripažinusi Vilniaus okupacijos, Lietuvoje turi geriausias pasaulyje lenkų švietimo sąlygas ir tikrai neturi teisės kelti jokių reikalavimų dėl mūsų sunkiai iškovotos ir išsaugotos valstybinės kalbos!“
Kino ir teatro aktorius Gediminas Storpirštis:
„Lietuvių kalba – mūsų šalies esminė ir pamatinė vertybė. Pasitikime Lietuvos nepriklausomybės 100-metį išsaugodami abėcėlę ir nežalodami kalbos!“
Rūtos Meilutytės tėvas Saulius Meilutis:
„Nedvejodamas remiu TALKĄ ir visomis savo išgalėmis ketinu joje dalyvauti rinkdamas parašus. Kviečiu bendrapiliečius pasinaudoti savo konstitucine teise ir apginti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus valstybinės lietuvių kalbos viešojo vartojimo pagrindus.“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2015.10.23; 16:24
