Diplomatija, anot kažkokio aštraliežuvio, yra karas kitomis priemonėmis. Tai karas, kuris turi daugybę taisyklių: ir šiandien diplomatai pirmiausiai turi gerai išstudijuoti protokolą. Kada atsistoti, kaip išeiti, kam ranką paduoti… Tokių taisyklių buvo ir anksčiau, ir jos egzotiškiau atrodo mūsų kontekste. Vartant pasiuntinių ataskaitas, senus dokumentus, kuriuose atsispindi ano laikmečio papračiai, iškyla nuostaba, o kartais tai taip gerai primena dabartinius laikus.
XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradeda vis labiau jausti stiprėjančią kaimynę Rusiją. Todėl nenuostabu, kad reikėjo palaikyti glaudžius diplomatinius santykius: tiek skelbiant, tiek užbaigiant karus. Diplomatų ataskaitos mums atveria turtingą ano meto papročių pasaulį.
Garbės anuometinis supratimas buvo pats pagrindinis diplomatinių papročių variklis. Pasiuntiniai atstovavo savo valdovus, todėl jų pažeminimas reiškė jų valdovo pažeminimą; ir priešingai – kuo kiekvieną sykį pavykdavo garbingiau užbaigti reikalus, tuo būdavo laimima valdovo garbė.
Kelionė į Maskvą
Paprastai lietuvių pasiuntiniai keliaudavo šiuo maršrutu: iš Vilniaus į Oršą, o jau po to Rusijos teritorija: per Smolenską, Dorogobuževą, Možaiską į Maskvą. Šiuo keliu naudojosi ne tik lietuviai, bet kitų Vakarų Europos šalių pasiuntiniai. Oficialiai diplomatų delegacija buvo sutinkama prieš Maskvos vartus.
Rusai paprastai reikalaudavo, kad pirmieji nuliptų nuo žirgų lietuvių pasiuntiniai, o šie savo ruožtu stengėsi, kad viskas būtų atvirkščiai. Prasidėdavo ilgos derybos, kurios pasibaigdavo susitarimu, jog abi pusė nulips vienu metu. Tačiau iš tikrųjų tiek lietuvių pasiuntiniai, tiek rusai nuo arklių lipdavo labai jau lėtai, norėdami kojomis pasiekti žemę nors viena sekunde vėliau nei jų kolegos. Juk taip yra garbingiau…
Po to derybininkai, nusiėmę kepures, turėdavo išklausyti caro pasveikinimą, ir tik tada jie būdavo įleidžiami į miestą.
Maskvoje: svečiai ar įkaitai?
XVI amžius – tai ne masinių komunikacijos paplitimo amžius. Anuomet greitas svarbios informacijos perdavimas buvo sudėtingas dalykas. Kol delegacija atkeliaudavo iki Maskvos, kol pasiruošdavo deryboms, kol jos vykdavo – tai paprastai trukdavo pora mėnesių – tol galėjo įvykti svarbių pasikeitimų, kurie iš esmės keistų derybų eigą. Tai suprato abi pusės. Todėl rusai stengdavosi apriboti bet kokius Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės delegacijos narių kontaktus. Štai kodėl be caro žinios lietuvių delagacija negalėdavo gauti papildomų instrukcijų iš savo valdovo.
Pasiuntinių rūmai būdavo aptverti aukšta tvora, o nakčiai visi vartai būdavo užrakinami. Niekas iš svitos neturėjo teisės išeiti, o taip pat niekas, išskyrus prižiūrėtojus, įeiti. Nebuvo leidžiama niekam kalbėtis su pasiuntiniais per tvorą. Netgi arklius girdyti buvo galima tik iš šulinių, kurie buvo dvare. Tiesa, šiuo atveju rusų pusė susilaukdavo priekaištų, kad vanduo šiuose šuliniuose nėra švarus. Tad retkarčiais būdavo daromos nuolaidos: vieną kartą per dieną būdavo leidžiama išvesti arklius atsigerti prie upės. Nenuostabu, kad Žygimanto III Vazos pasiuntiniai skundėsi: “Visa mūsų laisvė – dangų matome tik tiek, kiek jo yra virš mūsų, o žemės – tiek, kiek jos dvare yra po mumis”.
Tačiau ir lietuvių pasiuntiniai buvo nepėsti: 1607 metais rusams didelį susirūpinimą sukėlė tas faktas, kad pasiuntinys atvyko su narveliu, kuriame buvo pora balandžių. Jų nerimą galima suprasti: balandžiai galėjo būti panaudoti kaip ryšio priemonė.
Pasiuntiniai buvo laikomi caro svečiais, todėl jiems maistas būdavo tiekiamas nemokamai. XVI amžiaus dokumentuose yra minimas kažkoks pskovietis, kuris pardavė pasiuntiniams truputį pieno ir už tai buvo nubaustas: juk taip jis įžeidė caro garbę. Tačiau iš kitos pusės tai galėjo tapti ir vienu iš ginklų norint pakeisti derybų eigą sau palankia linkme.
Kai 1563 metais LDK pasiuntiniai atsisakė įvažiuoti į Maskvą paskirtu laiku, tai caras prisakė jiems maisto duoti “tiek, kad jie tik po truputį pasisotintų”. O 1607 metais į pasiuntinių grasinimus išvažiuoti iš Maskvos jiems buvo liepta “dėl jų kvailumo maisto duoti tik pusę to, kiek būdavo duodama anksčiau”. Aišku, blogiausiai nusisekė Leonui Sapiegai, kurį caras Borisas Godunovas 1601 metais privertė brangiai pirkti ne tik maistą, bet ir vandenį.
Audiencija pas carą
Paprastai pasiuntinius pas carą lydėdavo prižiūrėtojai, kurie patraukdavo iš Kremliaus tada, kai čia jau viskas būdavo paruošta priėmimui. Atvykus į dvarą, kur gyveno pasiuntiniai, šie turėjo būti taip pat pasiruošę ir skubiai važiuoti. Tačiau vėlgi dažnai atsirasdavo mažų gudrybių. Su pasipiktinimu pasakojama 1566 metų Chodkevičiaus delegacijos įvesta naujovė: kai caro pavaldiniai atvyko, lietuviai nusprendė išklausyti mišias ir taip priversti laukti prižiūrėtojus bei patį carą. Visa tai buvo daroma tam, kad būtų padidintas savo karaliaus prestižas. Tačiau Ivanas Rūstusis atsilygino tuo pačiu: pasiuntiniams atvykus į Kremlių, jis išėjo klausyti mišių…
Caro apranga per susitikimą taip pat buvo reikšminga. Štai 1567 priimdamas lietuvių delegaciją, vadovaujamą Bykovskio, caras savo soste sėdėjo apsirengęs karine uniforma. Lygiai taip pat buvo apsirengęs caraitis Ivanas Ivanovičius bei bojarinai. Tuo metu buvo paaštrėjusi padėtis tarp Maskvos ir Vilniaus: Žygimantas Augustas pareikalavo grąžinti Polocką. Todėl tokia paranga turėjo byloti apie Rusijos pasirengimą karui. “O tu, Jurijau,- bylojo caras,- tuo nesistebėk, atkeliavai su strėlėmis čia, mūsų brolio Žygimanto Augusto siųstas, todėl mes taip ir sėdime”.
Paprastai audiencija prasidėdavo diplomatų prisistatymu. Po to caras klausdavo, kaip pasiuntiniai atvažiavo į Maskvą. Paskui sekdavo dar vienas protokolinis klausimas apie karaliaus sveikatą. Tai reiškė, kad caras gerbia Lenkijos-Lietuvos valdovą. Šios ceremonijos kartais įgydavo netgi komišką atspalvį. Štai 1608 metais lietuvių delagacija buvo užlaikyta netgi du metus Maskvoje. Ji nepalaikė jokio ryšio su karaliumi, tačiau carui tai netrukdė kiekvieną sykį klausti apie Žygimanto III sveikatą. Niekam nebuvo įdomi karaliaus sveikata, nieko nedomino, kaip yra iš tikrųjų, žymiai svarbiau buvo išlaikyti etiketą.
Taikos sudarymo ceremonija
Be abejo, svarbiausias klausimas, kurį spręsdavo, – tai taikos sudarymas: kokiomis sąlygomis, kuriam laikui. Caro kanceliarija turėjo įprotį kiekviename laiške pradėdavo nuo to, kad išdėstydavo ankstesnių susitikimų eigą. Steponas Batoras, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybę 1576 – 1586 metais, 1579 metais iš to pasišaipė: “Tikriausiai jie pradeda nuo Adomo ir Ievos”.
Tačiau tai jam neišėjo į gerą. Caras popiežiaus atstovui Posevijui taip apibūdino Batorą: “derybose jis viską nusprendžia vienu žodžiu pagal musulmoniškus papročius, o kalbos nėra jokios”. Tai turėjo ir paslėptą prasmę. Maskvoje ir Vienoje Steponą Batorą, kuris iki 1576 metų užėmė nuo Turkijos vasalės Transilvanijos sostą, laikė sultono statytiniu ir kaltino ryšiais su Stambulu.
Todėl Ivanas Rūstusis kalbėdamas apie musulmoniškus karaliaus įpročius dar sykį priminė šią aplinkybę. Tikriausiai todėl panašūs kaltinimai nulėmė 1582 metų derybų eigą. Lietuvių pasiuntiniai atmetė pasiūlymą sudaryti taiką devyneriems metams. “Sakai devyneriems metams, – piktinosi pasiuntiniai, – o tai nei dideliems ponams, nei raštui nepritinka: tegu būna aštuoneri, septyneri, penkeri metai, bet tik ne devyneri”. Diplomatus tikriausiai išgąsdino musulmoniška skaičiaus 9 simbolika. Sudarius taiką devyneriems metams Ivanui Rūsčiajam tai vėl būtų leidę priminti, jog Batoras iš tikrųjų tarnauja “klaidatikiams”.
Kad būtų pasiektas norimas rezultatas, nesigailėta įvairiausių triukų. Štai 1566 metais bojarinai caro vardu reikalavo grąžinti Podolę, motyvuodami tuo, kad taip Žygimantas Augustas bent iš dalies išpirks savo protėvių nuodemes, padarytas užkariaujant šias žemes. Tačiau kada Lietuvos diplomatai pareikalvo grąžinti Smolenską, buvo atsakyta, kad caro protėviai, užkariavę šias žemes, jau nukeliavo į Dievo teismą. O gyviesiems nedera teisti mirusiųjų. “Kokie mes būtume krikščionys, jei būtume viršesni už Dievo teismą”. Abi situacijos yra visiškai analogiškos, tačiau jų traktavimo vingrybės priklauso nuo norimų pasiekti rezultatų.
Sudaroma sutartis ne tik buvo sutvirtinama parašais ar antspaudais, bet valdovai turėdavo pabučiuoti kryžių, padėtą ant sutarties teksto. Tokia ceremonija reiškė, jog galima pasitikėti sudaryta sutartimi, jog abi pusės pripažįsta, kad parašytas dokumentas yra teisingas. Tačiau ir čia reikėdavo išradingumo, kad nepažeidžiant ceremonijos, nebūtų pripažįstama tai, ko nenorima pripažinti. XVI amžiaus viduryje, kada Žygimantas Augustas nenorėjo pripažinti Ivano Rūsčiojo caro titulo, įvairiausiais būdais stengdavosi bučiuoti kryžių tik ant savo sutarties egzemplioriaus. Kryžiaus bučiavimas ant abiejų egzempliorių būtų reiškę, jog karalius pripažįsta caro titulą.
Štai 1554 metais Liubline Rusijos pasiuntiniui Jurjevui buvo pareikšta, jog “nuo senų senovės niekad nebūdavo taip, kad reiktų karaliui bučiuoti abu raštus”. Tačiau šis pasakymas buvo išlaužtas iš piršto, nes rusų diplomatai nenusileido. Tad jiems buvo atsakyta, kad Ivano Rūsčiojo raštas yra Vilniuje, o ne Liubline. Deja, ir tai neįtikino pastarųjų.
Ir kaip rašoma rusų ataskaitoje, po ilgų ginčų karalius pabučiavo kryžių ant abiejų raštų. Tačiau jie nepamini keleto smulkmenų, kurios liko užfiksuotos Lietuvos Metrikoje. Abu sutarties variantai buvo padėti ant atversto Šventojo Rašto. Tačiau karalius kryžių padėjo ant savosios sutarties ir jį pabučiavo, o tuo tarpu caro sutarties varianto netgi kryžiumi nepalietė. 1566 metais analogišku atveju rusų sutarties egzempliorius gulėjo ant stalo, o Evangeliją, su kryžiumi bei savuoju sutarties variantu karalius laikė savo rankose. Rusų diplomatai dažnai nutylėdavo tokias smulkmenas, kadangi tai jiems galėjo smarkiai atsirūgti nuo caro.
Tai tik keletas vaizdelių iš ano meto diplomatų kasdienybės. Pabaigai belieka banaliai atsidusti: O tempora o mores – o laikai, o papročiai!
Nuotraukoje: straipsnio autorius LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.
www.galatum.lt
2013.10.06
