Prisiminkime: tauta prasideda nuo žodžio

1990 me­tais aš kaip ir čia esan­tys Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rai, Lais­vės gy­nė­jai, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos žmo­nių ži­no­jau at­sa­ky­mus į dau­gy­bę klau­si­mų. Ko­dėl mes esa­me Lie­tu­va? Ko­dėl mes no­ri­me bū­ti lais­vi? Ko­dėl ga­li­me ati­duo­ti vis­ką, kad bū­tu­me to­kie?

Šian­dien aš no­riu jū­sų vi­sų pa­klaus­ti, kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar esan­tys šio­je sa­lė­je ga­li at­sa­ky­ti į to­kį, at­ro­dy­tų, vi­siš­kai pa­pras­tą klau­si­mą? Kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar ga­li bet ku­ris Lie­tu­vos žmo­gus šian­dien at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą: kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar kas nors ži­no, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti, įver­tin­ti? Ką skai­čiuo­tu­me? Že­mę? Upes? Eže­rus? Miš­kus? Vi­sų mū­sų dar­bą? Kiek vi­sa tai ga­lė­tų kai­nuo­ti? Tūks­tan­tį? Mi­li­jo­ną? Mi­li­jar­dą? Gal de­šimt mi­li­jar­dų? O kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys? Dar de­šimt mi­li­jar­dų? Dvi­de­šimt? Tris­de­šimt?

O ko­dėl ap­skri­tai už mus bū­tų ver­ta mo­kė­ti? Kad esa­me gra­žūs? Iš­si­la­vi­nę? Ge­ri? Tei­sin­gi? Są­ži­nin­gi?

Dar vi­sai ne­se­niai ši­to­je sa­lė­je sė­dė­jo Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. So­vie­ti­niais me­tais mes vi­si drau­ge su juo kar­to­jo­me: „Lie-tu-va, Lie-tu-va“. Ir ta­da nie­kam ne­rū­pė­jo, kiek kai­nuo­ja že­mė, kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys. Bran­giau­sias da­ly­kas bu­vo iš­tar­tas žo­dis „Lie­tu­va“. Ne­įkai­no­ja­ma bu­vo kiek­vie­na iš­tar­ta lie­tu­viš­ka rai­dė.

Kiek da­bar ga­lė­tu­me su­mo­kė­ti, kad ta­da iš­tar­ta lie­tu­viš­ka rai­dė šian­dien bū­tų iš­tar­ta taip, kaip anuo­met? O kiek iš mū­sų ga­lė­tų šian­dien su­mo­kė­ti už tai, kad to­kia lie­tu­viš­ka rai­dė nie­ka­da ne­be­bū­tų iš­tar­ta? Kiek iš mū­sų ga­lė­tų su­mo­kė­ti, kad mes kal­bė­tu­me an­gliš­kai, pran­cū­ziš­kai, vo­kiš­kai, len­kiš­kai gal­būt, bet tik ne Mai­ro­nio, ne Mar­cin­ke­vi­čiaus, ne mū­sų vi­sų kal­ba?

Gar­sus pran­cū­zų kal­bi­nin­kas An­tu­a­nas Me­jė (An­toi­ne Meil­let) XX am­žiu­je vi­sai Eu­ro­pai yra pa­sa­kęs „Tas, ku­ris no­ri ži­no­ti, kaip kal­bė­jo mū­sų pro­se­ne­liai, tu­ri at­va­žiuo­ti pa­si­klau­sy­ti, kaip kal­ba lie­tu­vis vals­tie­tis“.

Ką reiš­kia tai, ką pa­sa­kė A. Me­jė? Jis pa­sa­kė, kad lie­tu­vių kal­ba yra ypa­tin­gai svar­bi Eu­ro­pos kul­tū­ros da­lis, pa­ma­tas, ka­mie­nas, iš ku­rio iš­au­go dau­gy­bė Eu­ro­pos kal­bų. Ap­mau­du, kad mes pa­tys, kaip ir di­džio­ji Eu­ro­pos da­lis, ne­su­vo­kia­me ši­to tur­to ver­tės.

Iš mū­sų ga­li at­im­ti že­mę, ga­li at­im­ti vals­ty­bę, ir tai jau yra ne vie­ną kar­tą pa­da­ry­ta. Bet tau­ta net ir ta­da lik­tų gy­va, kol bent vie­nas iš mū­sų kal­bė­tų lie­tu­viš­kai, nes tau­ta – ne tik vals­ty­bė. Tau­ta pra­si­de­da nuo žo­džio. Žo­dis yra tau­tos dva­sia. Lie­tu­vos dva­sia yra kiek­vie­na iš­ko­vo­ta lie­tu­viš­kos abė­cė­lės rai­dė.

Šią dva­sią gy­nė­me Sau­sio 13-ąją. Ir tie ke­tu­rio­li­ka žu­vu­sių­jų įro­dė, kad J. Mar­cin­ke­vi­čiaus Lie­tu­va yra gy­va. Jos ne­ga­li­ma nei nu­pirk­ti, nei do­va­no­ti. Ją ga­li­ma tik per­duo­ti sa­vo sū­nui ar duk­rai. Bet no­rint ją per­duo­ti, rei­kia iš tie­sų su­pras­ti, ko­kį di­de­lį tur­tą mes tu­ri­me.

Mū­sų kal­ba – uni­ka­li, se­niau­sia iš gy­vų­jų 439 in­do­eu­ro­pie­čių kal­bų, ji iš­lai­kiu­si ar­cha­jiš­kiau­sius šios pro­kal­bės bruo­žus. Mes iki šiol ga­lė­jo­me di­džiuo­tis itin tur­tin­gu tar­mių pa­li­ki­mu, nes nė vie­no­je ki­to­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je to­kio­je ma­žo­je te­ri­to­ri­jo­je nė­ra tiek daug ir to­kių skir­tin­gų tar­miš­ku­mo va­rian­tų: tu­ri­me dvi pa­grin­di­nes tar­mes, pen­kio­li­ka pa­tar­mių, per šim­tą šnek­tų ir pa­šnek­tų, iš ku­rių de­šimt yra ne Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, už Lie­tu­vos ri­bų.

Mū­sų kal­bos sa­vi­tu­mas (raš­to žen­klai, mo­te­riš­kų pa­var­džių da­ry­ba, kir­čia­vi­mas ir kt.), jos ar­chaiš­ku­mas ro­do, kad vi­sos ki­tos in­do­eu­ro­pie­tiš­kos kal­bos, pla­čiai pa­pli­tu­sios ne tik Eu­ro­po­je, bet ir ki­tuo­se kon­ti­nen­tuo­se, tie­siog yra žy­miai jau­nes­nės. O mes pa­si­duo­da­me jų įta­kai ir pa­tys pa­de­da­me trin­ti Lie­tu­vą iš že­mė­la­pio: di­des­nės tau­tos mus ver­čia į mū­sų kal­bą įsi­leis­ti jų kal­bų sis­te­mas, ver­čia gė­dy­tis, sa­ky­čiau, net ver­čia gė­dy­tis, kad esa­me lie­tu­viai, kad mes esa­me Lie­tu­va.

Vi­sa Eu­ro­pa tu­ri sau­go­ti mū­sų kal­bą kaip vis dar gy­vą kul­tū­ros pa­ma­tą – juk Eu­ro­pos Są­jun­gos kal­bų po­li­ti­ka ska­ti­na iš­lai­ky­ti Eu­ro­pos kal­bų įvai­ro­vę, ku­ri yra lai­ko­ma vie­na di­džiau­sių Eu­ro­pos ver­ty­bių. To­dėl ma­nau, kad ša­lia kryž­dir­bys­tės ir kry­žių sim­bo­li­kos Lie­tu­vo­je, ša­lia Dai­nų šven­čių tra­di­ci­jų ir jų sim­bo­li­kos, ša­lia lie­tu­viš­kų po­li­fo­ni­nių dai­nų – su­tar­ti­nių – tu­rė­tų bū­ti į UNESCO Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ri­nio pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­ta ir uni­ka­li lie­tu­vių kal­ba.

Lin­kiu ją sau­go­ti. Par­duo­ti kal­bos ne­ga­li­me. Ga­li­me tik par­si­duo­ti mes pa­tys. Ar­ba ne. Ačiū vi­siems, ku­rie ti­ki Lie­tu­va ir jai ski­ria sa­vo dar­bus. Vie­nas iš pas­ku­ti­nių­jų yra pro­fe­so­riaus, aka­de­mi­ko Eu­ge­ni­jaus Jo­vai­šos mo­nog­ra­fi­ja apie ais­čių kil­mę, ku­ri pa­keis po­žiū­rį į mū­sų is­to­ri­ją ir pa­dės pa­grin­dus nau­jam mū­sų pa­čių įsi­ver­ti­ni­mui. Ma­ty­ki­me tai, kas gar­si­na Lie­tu­vą ir ver­tin­ki­me.

Nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signatarė Irena Andrukaitienė, šį tekstą perskaičiusi iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Lietuvos Seimo rūmuose.

2013.03.25