Birželio 19-ąją įvyko tai, kas, matyt, buvo neišvengiama. Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai nusprendė palikti Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Taip nuspręsta balsų dauguma.
Tiesa, absoliučios vienybės tądien Mokslų Akademijos salėje nebuvo. Atsirado keliolika tautininkų, kurie triukšmingai reikalavo partijos vadovybę persigalvoti. Ir net pasiekė, jog susirinkimo pradžioje jiems būtų suteikta teisė išdėstyti savuosius argumentus. Pavyzdžiui, Žilvinas Leškevičius priminė, kad tautininkai, savarankiškai eidami į rinkimus, per pakutiniuosius keliolika metų nesugebėdavo peržengti 5 proc. barjero ir niekad nepatekdavo į Seimą.
Per paskutiniuosius trejetą parlamentinių rinkimų tautininkai surinkdavę itin mažai gerbėjų balsų, ir ši aplinkybė neleidžia optimistiškai žvelgti į ateitį. Ir tik tuomet, kai susijungta su konservatoriais – krikščionimis demokratais, tautininkų atstovai pateko į parlamentą. Ž.Leškevičiaus pastabos buvo įtikinamos: atsiskirdami nuo įtakingų, jau du dešimtmečius valdžioje esančių konservatorių jie ir vėl taps neparlamentine, o tai reiškia – neįtakinga, partija. Ir visos pastangos įtakoti valdžios sprendimus nueis perniek. Taigi atsiskirdami jie praras net tai, ką dabar turi.
Ž.Leškevičių palaikė ir dar vienas iš tribūnos emocingai kalbėjęs tautininkas. Pagyvenęs vyriškis įrodinėjo, jog G.Songaila neišnaudojo visų veikimo parlamente galimybių, taip pat buvo per mažai aktyvus konservatorių – krikščionių demokratų partijos viduje. Suprask, daugiau konfrontavo nei bendradarbiavo.
Sunku nesutikti su tokiomis pastabomis. Tiesos esama. Bet taip pat būtų kvaila ginčytis su Algimanto Birbilo nuomone, jog tautininkus su konservatoriais supriešino būtent vertybiniai skirtumai. A.Birbilas išvardino keletą pavyzdžių, kur konservatorių ir tautininkų nuomonės skyrėsi beveik kardinaliai. Pavyzdžiui, požiūris į tradicinę šeimą, Valdemaro Tomaševskio vadovaujamą Lenkų rinkimų akciją arba Kovo 11-osios eitynes. A.Birbilas pasakojo, kaip konservatoriai į jungtinės partijos gretas sąmoningai, specialiai trukdė įsijungti Joniškio, Akmenės ir Šiaulių jaunimui, kaip tautininkams piktybiškai neskirdavo pinigų akcijoms ar renginiams, girdi, partijos kasa tuščia. O tautininkai nori būti “tautiškais ąžuolais – ne tautiškais vijokliais, stumdomais iš visų pusių”.
Įtikinami buvo ir paties tautininkų lyderio G.Songailos pastebėjimai, jog premjerui Andriui Kubiliui emigracijos keliamos problemos rūpi tik “žodžiais, bet ne darbais”. Iš tribūnos tautininkų vadovas tvirtino, jog šiandieninės konservatorių – krikščionių demokratų partijos vadovybės elgesys labai primena liberalų ar laisvosios rinkos ekspertų veiklą, kuriai tautiškumas ir nacionalumas rūpi mažiausiai. Konservatoriams nesvarbu, kad Švietimo ir mokslo ministerija iš mokyklų ir universitetų išgujo tautiškas nuostatas, nerūpi, kad lietuviai neranda bendros kalbos su dvasiškai artimiausiais kaimynais latviais, kad neproporcingai daug pataikauja kai kurioms tautinėms mažumoms, pavyzdžiui, žydams. Konservatoriams nerūpi kultūros, etnokultūros politika, Lietuvos istorijos traktavimo reikalai. Tautininkų partijos pirmininkas taikliai pastebėjo: premjeras A.Kubilius turi du veidus – vieną rodo tautai kalbėdamas renginiuose ar televizijos studijose, kitaip elgiasi uždaruose posėdžiuose. Tikrasis A.Kubiliaus veidas išryškėja uždaruose posėdžiuose. Tad tautininkams buvo neįmanoma konstruktyviai dirbti su tais, kurių pozicija prieštarauja tautiškoms nuostatoms.
Tautininkų vadovybės atstovas Ričardas Garuolis tądien iš tribūnos nekalbėjo, tačiau susirinkimo dalyviams buvo išplatinta išsami jo ataskaita apie tautininkų susitikimus su premjeru A.Kubiliumi, Seimo pirmininke Irena Degutiene, surengtus šių metų gegužės 11-ąją, gegužės 18-ąją ir birželio 11-ąją. Toji ataskaita leidžia pažvelgti į gilumines nesutarimų priežastis, žvelgiant tautininkų akimis.
Kas iš konservatorių aršiausiai kritikuoja tautininką G.Songailą? Konservatoriai E.Pupinis, R.Juknevičienė ir V.Aleknaitė – Abramikienė. R.Garuolis ataskaitoje, be kita ko, rašo: “…E.Pupinis apgailestavo, kad G.Songaila už “destrukcinę veiklą” pašalintas tik dabar, R.Juknevičienė, prisipažinusi, kad skaitė Duginą, pareiškė matanti G.Songailos veikloje Maskvos ranką. Jai antrino ir kartu prieštaravo V.Aleknaitė – Abramikienė; ji irgi skaičiusi Duginą, bet matanti daugiau, nes ir G.Songailos, ir V.Tomaševskio veikla yra diriguojama iš “Latvių gatvės”, t.y. Rusijos ambasados, o G.Songailos pasiūlymai būdavo pateikiami pačiu nepalankiausiu metu, kad nebūtų priimti iš viso. Jo veiklos tikslas – sukiršinti lenkus su lietuviais, kad Rusija įsigalėtų Lietuvoje”.
Dėmesio verta citata. Latvių gatvės intrigų, žinoma, būtina ieškoti. Tik kvailas gali manyti, jog tokių siekių Rusijos ambasada Vilniuje neturi. Karti gyvenimiška patirtis moko, jog būtina rezervuotai žvelgti į visus, kurie tampa labai aršiais vienos ar kitos pozicijos gynėjais. Tačiau ne mažiau įtartini ir tie, kurie, pavyzdžiui, itin vangiai gina akivaizdžiai nepagrįstai puolamos Lietuvos interesus, prisidengdami įvairiausiais pasiteisinimais: “dar ne laikas” arba “dabar labai nepalanki situacija”. Toks pasyvumas dažnusyk tik skatina Lietuvos nedraugų agresyvumą.
Dėmesio verta ir kita R.Garuolio mintis. “Visai kitokios nuotaikos vyravo Politikos komiteto posėdyje. Prieš posėdį išplatinau mano pasirašytą pareiškimą Politikos komitetui. Visi, išskyrus M.Adomėną (E.Zingeris nedalyvavo), buvo prieš Priežiūros komiteto sprendimą pašalinti G.Songailą. Daugelio oratorių kalbose vyravo nuomonė, kad Priežiūros komitetas tapo vidinių partinių kovų įrankiu, ir tai ne pirmas jo sprendimas, darantis žalą partijai. V.Landsbergis pasmerkė priežiūros komiteto sprendimą nerekomenduoti kelti G.Songailos ir N.Puteikio kandidatūras į partijos pirmininko postą ir Prezidiumo sprendimą neleisti to daryti (jo nuomone, tai gali daryti kiekvienas partijos narys); neleistina balsuoti dėl pašalinimo, nedalyvaujant šalinamajam, neteisėtas Aleknos dalyvavimas balsavime, nes jis buvo konflikto šalis…”
Įdomi ir ši R.Garuolio pastaba. “I.Degutienė su apgailestavimu pareiškė, kad partijoje per mažai kalbamasi, trūksta demokratijos, tolerancijos kitai nuomonei. “Narys už savo poziciją negali būti pašalintas iš partijos. Tada mane pirmą reikėjo pašalinti, – sakė I.Degutienė, – nes aš pirma pasisakiau prieš koalciją su Lenkų rinkimų akcija”. Jos nuomone, labai gerai, kad turime visą spektrą dešiniųjų partijų po vienu sparnu – nuo Politinių kalinių ir tremtinių iki tautininkų, krikščionių demokratų ir nepriklausomybininkų. Natūralu, kad yra ir liberalesnis sparnas, bet neturi būti vykdoma tik liberali politika, kaip dažnai atsitinka dabar. Ji atvirai, ne kartą A.Kubiliui sakiusi, kad jau yra užtektinai liberalių partijų, ir Tėvynės sąjunga neturi virsti dar viena liberalų partija. Tuščios vietos nebūna, Vakaruose, suliberalėjus konservatoriams, jų vietą užima naujos radikalesnės partijos (…). A.Kovierai prakalbus apie Kovo 11-osios eitynes ir K.Uokos pasmerkimą už dalyvavimą jose, I.Degutienė apgailestavo, kad per mažai kalbamės. Jei jau priėmėme tautininkus į partiją, turime gerbti jų nuomonę. Ji pritarė tautininkams, kad reikia dirbti su jaunimu, kuris savaip nori išreikšti savo tautiškumą, nes tuščios vietos nebūna. Jei ne mes, jais užsiims kiti”.
Perskaitęs šiuos pastebėjimus, ironiškai šyptelėjau. Europarlamentaras prof. V.Landsbergis ir Seimo pirmininkė I.Degutienė tikriausiai neskaitė garsaus Rusijos ideologo Aleksandro Dugino teiginių, jei drįsta palaikyti tautininko G.Songailos poziciją arba bent jau aršiai jo nekritikuoja.
R.Garuolio ataskaitoje įsidėmėjau dar vieną suklusti verčiantį pastebėjimą. “Posėdyje išryškėjo skirtumai tarp V.Landsbergio, nesėkmingai bandžiusio pradėti diskusijas apie “senas ir rimtas partijos problemas”, nedangstant problemų “kompresais”, ir A.Kubiliaus, siekiančio parodyti partijos veiklą kaip nesibaigiančių pasiekimų virtinę, įkvepiančią tolesnei entuziastingai veiklai”.
O štai vienas iš taikliausių A.Kubiliaus apibūdinimų: “A.Kubilius mėgsta kalbėti pats, jis gali tai daryti ilgai ir su malonumu, tačiau, jeigu kitos pusės argumentai prieštarauja jo nuomonei, jis juos praleidžia tarsi negirdėtų arba tiesiog pasiūlo nesigilinti ar atidėti klausimą vėlesniam laikui. Todėl, išrinkus jį pirmininku, abejoju, ar bus įmanomas bendravimas tarp jo ir tautininkų. Tuo labiau, kad jis kalba apie partijos “konsolidaciją”, kurią, kaip aiškėja, supranta kaip tautininkų ir krikdemų tapatybės sunaikinimą ir vienos, t.y. jo nuomonės bei liberalizavimo pasaulėžiūros, įsigalėjimą partijoje”.
Taigi tautininkų ir konservatorių išsiskyrimas – natūralus, neišvengiamas. Balsavimas parodė, jog dauguma tautininkų – už atsiskyrimą. Kad tautininkai liktų konservatorių – krikščionių demokratų šešėlyje, balsavo žymiai mažiau žmonių. Paaiškėjus rinkimų rezultatams, atsiskyrimo nepalaikiusieji iš karto demonstratyviai paliko salę. Salėje likusi akivaizdi dauguma entuziastingai palaikė lyderio G.Songailos planus atkurti savarankišką partiją ir aplink save burti kitas panašių nusiteikimų politines partijas bei visuomeninius judėjimus.
Sumanymas prasmingas. Darbų, kurių konservatoriai su krikščionimis demokratais sąmoningai ar nesąmoningai neatlieka, – gausu. Tai – ne tik tautiškų, nacionalinių nuostatų stiprinimas. Būtina kalbėti ir apie Sodros, teismų, prokuratūros, emergetikos problemas. Bet ar tautininkams, kaip savarankiškai partijai, pavyks ateiti į parlamentą? O jeigu pavyks, tai – kiek jų ten bus? Juk keli žmonės nepajėgs pakreipti šiandien įsigalėjusių liberalių, egoistinių, individualistinių nuostatų.
Susirinkime kalbėjusieji turėjo daug optimizmo.
Parlamentas Kazimieras Uoka tvirtino, jog dabar atsiveria plačios galimybės susivienyti tautiniais reikalais susirūpinusioms jėgoms. Jo įsitikinimu, nūnai būtina visą dėmesį ir jėgas sutelkti deryboms.
Ričardas Čekutis sveikino tautininkus, atsikračius konservatoriškojo šleifo, kuris labai primena komunistinį.
Marius Kundrotas apgailestavo, kad šiandien tautiškumas labai siaurai suprantamas. Esą tautininkas tik tas, kuris dalyvauja liaudies muzikos ansamblio veikloje arba mojuoja vėliava, paženklinta svastika. Jo manymu, tokia nuostata neteisinga, ją reikia keisti, kaip ir rūpintis nykstančiu tautiškumu. Vilties esama, nes Europoje jau bunda tautiškos jėgos.
Tautininkams sėkmės linkėjo Kovo 11-osios Akto signataras filosofas Bronislovas Genzelis. Jis pažįstąs Varšuvoje užtektinai daug lenkų intelektualų, kurie stebisi, kodėl lietuviai negina savo tautinių nuostatų, ir baiminasi, kad tas nuostatas perims kas nors iš Rytų ar Pietų. Filosofo manymu, kol kas lietuviškąją kultūrą naikiname patys, savo rankomis – svetimtaučiai čia niekuo dėti.
Kovo 11-osios Akto signataras Vidmantas Povilionis pabrėžė, jog konservatoriai, vartodami tautiškus lozungus ir mojuodami tautinėmis vėliavomis, “mus tiesiog apgavo”. Tauta tikėjo, kad konservatoriai gins tautines vertybes, o pasirodo, jų veikla – tik pavaizdavimas, apsimetimas. Jo žodžiais, Lietuva įstumpta į vilkduobę, ir dabar bus nepaprastai sunku iš jos išsiropšti. Daugumai lietuviškų partijų tautiškumas, deja, visai nerūpi. Tautiškumas – tai ne mosikavimas vėliavomis, o sunkus, kasdienis darbas, reikalaujantis kantrybės, žinių, susiklausymo.
Julius Panka tautininkų atsiskyrimą nuo konservatorių – krikščionių demokratų pavadino istoriniu žingsniu, atveriančiu plačias galimybes.
Parlamentaras Rytas Kupčinskas pabrėžė, jog Lietuva – labai sudėtingoje, pavojingoje situacijoje. Pavojus didina dar ir tai, kad kai kurių šalies jėgos struktūrų veikla labiau primena darbą ne Lietuvos labui. Kai kurios institucijos, pavyzdžiui, VSD, neveikia taip, kaip turėtų veikti, o mūsų ginkluotosios pajėgos – labai silpnutės.
Jonas Trinkunas apgailestavo, jog konservatoriai užsiėmę tik siaurais administraciniais savo reikalais, o apie lietuvybę prisimena retsykiais, tik įvairių jubiliejų ar švenčių metu.
Valentinas Gylys sakė, jog tautininkų pergalę rinkimuose lems ir aplinkybė, ar pavyks parengti rimtą programą.
Kai kurie kalbėtojai net pranašavo, jog tautininkams vertėtų įkurti savo gretose konservatorių frakciją, į kurią būtų priimami iš A.Kubiliaus vadovaujamos partijos pabėgę konservatoriai, tremtiniai ir krikščionys demokratai.
Džiugu, kad esama optimizmo. Tačiau mane nustebino tai, jog nė vienas MA salėje kalbėjęs tautininkas ar tautininkams prijaučiantis oratorius neužsiminė apie žiniasklaidos reikšmę propaguojant tautines idėjas. Visi kalbėjusieji tvirtino, jog reikia skleisti, platinti, populiarinti tautines idėjas. Taip, tai būtina. Bet kur jos bus platinamos, skleidžiamos, populiarinamos? Lietuvoje žiniasklaida – privati. Pastarųjų keliolikos metų patirtis byloja, jog lietuviškoje žiniasklaidoje vyrauja anaiptol ne tautiškumui palankios nuostatos. Ir dėl to vargu ar korektiška kaltinti privačiose rankose atsidūrusią žiniasklaidą, beje, per milžiniškus PVM tarifus įstumtą į labai panašias verslo sąlygas, pagal kurias žaidžia ir degtindariai, ir mėsos gamintojai, ir statybininkai.
Partijos programą būtina parengti profesionaliai. Bet kaip apie ją sužinos potencialūs rinkėjai, jei G.Songailos vadovaujami tautininkai beveik neįleidžiami į didelius tiražus turinčius laikraščius, televizijas, internetinius portalus? O savų žiniasklaidos priemonių, kurios vaidintų bent kiek reikšmingesnį vaidmenį rinkoje, – taip pat nėra.
Nenoriu būti blogas pranašas, bet politinės jėgos, kurios neturi jų idėjas kryptingai, išradingai, intriguojančiai populiarinančių žiniasklados priemonių, – į Seimą patenka labai retai. Žiniasklaidos palankumas nėra pati svarbiausia priemonė siekiant politinės įtakos. Bet ji – viena iš svarbesniųjų.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: tautininkų lyderis parlamentaras Gintaras Songaila.
2011.06.20
