Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!
Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) – tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.
Keista, politiniai tremtiniai (pavyzdžiui, Seimo narys socialdemokratas Povilas Andriukaitis) mano, kad su dabartine Rusija galima draugiškai bendrauti nieko neprarandant, o buvusi TSKP narė net po Kovo 11-osios – elgiasi kaip buvusi politinė tremtinė arba kalinė. Aš nemanau, kad Rusija dabar mums galėtų būti draugiška be Lietuvai gyvybiškai svarbių nuolaidų, todėl valstybės vadovė man ir patinka. Taip, vyresnieji broliai, su kuriais prieš gerus du dešimtmečius susipykome, kuriuos išdavėme, mums vis dar keršija ir skriaudžia ekonomiškai, klastoja mūsų santykių istoriją…
Bet būtų dar blogiau, jeigu jie, pavyzdžiui, dujas mums parduotų pusvelčiui. Iškart galas mūsų laisvei, tuoj pat pasiprašytumėm priimami į NVS sandraugą, kaip panašiai pasielgėme 1940-aisiais. Visko atsisakytumėm – ir kalbos, ir istorijos “už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą”. Tokias tendencijas kasdien pastebime žiniasklaidoje. Skambina tremtinė ir susižavėjusi giria Viktoriuką, kuris ant kojų pastatė Kėdainius, davė darbo ir duonos. Šalin rankas nuo mūsų geradario, mūsų maitintojo! Šitiek metų žmogų persekioja dėl tų nelemtų milijonų! Na nurašykime juos, sumeskime visi po dešimtinę, kurią iš jo neseniai gavome – ir kvit.
Visokių yra tremtinių, politinių kalinių, labai visokių, visokių ir buvusių komunistų – tik partinį bilietą nešiojusiųjų, ir tik tą bilietą (ne įsitikinimus) demonstratyviai išmetusiųjų. Gal prezidentė Dalia Grybauskaitė yra iš tų buvusių komunistų, kuriems Lietuvos laisvė svarbiau už pigias dujas ir algas vokeliuose? Gal ji mano, kad ekonominę gerovę galime pasiekti sunkesniu, bet garbingesniu ir patikimesniu keliu – nepadedant Rusijai statyti atominės elektrinės Kaliningrade, per teismus iš Gazpromo bandant prisiteisti neteisėtai pasigrobtus milijardus, statant savo dujų terminalą, neatsisakant per penkis okupacijos dešimtmečius padarytos žalos atlyginimo, pagaliau nesutinkant vėl perrašyti naujausių laikų istorijos pagal Putino užsakytą istorijos vadovėlį?
Jeigu taip, tai tepadeda jai Dievas. Tie politikai ir politologai, kurie tik dabar sužinojo apie Dalios Grybauskaitės praeitį, man kelia įtarimą. Bijau, kad jie bandys įgyvendinti lietuvių tautai pavojingus planus. Panašiai kaip su Rusija, jie santykius gerins ir su Lenkija: nusileisdami, atsitraukdami, pataikaudami. Tokių užuominų iš naujosios valdančiosios daugumos atstovų jau ne kartą esame girdėję. Vien tik ėjimas obuoliauti su tomaševskininkais daug pasako. Juk daugumą Seime jie be vargo sudarytų ir be šios kolonos, raginančios mums integruotis į lenkų tautinę mažumą, nes mes esą okupavome Vilniaus kraštą, ne Lenkija. Socialdemokratams tokie partneriai priimtini.
Nežinau, ką apie šią politinę organizaciją galvoja Prezidentė, bet jos ori laikysena Lenkų rinkimų akcią maitinančios Varšuvos atžvilgiu man taip pat patinka. Netikiu, kad nuolaidžiaudami mes greičiau nutiesime kelius ir elektros tiltus į Lenkiją, per Lenkiją. Šios kaimynės apetitų mes niekada nepasotinsime, ir apie tai byloja ilgametė Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija, nuo pat to momento, kai Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jogaila tapo septynis kartus už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę mažesnės Lenkijos karaliumi.
Kai švarkas buvo prisiūtas prie sagos. Bet ta saga ištrūko, ir lenkai dabar jau ją nori prisiūti prie švarko. Ilgainiui jiems gali pavykti, reikia tik tokios daugumos Seime, kuri pamintų pamatinius tautos interesus. Beje, nei Seime, nei Vyriausybėje žodis tauta seniai nevartojamas, nes jis gali įžeisti rusų ir lenkų tautines mažumas. Galioja jau minėtas švarko prie sagos derinimo principas.
Nemanau, kad Prezidentė yra tautininkė. Tauta tautininkų į valdžią, deja, neprileidžia per patrankos šūvį. Neseniai, spalio mėnesį, tą akivaizdžiai pamatėme. Lietuvių tauta jau seniai sėkmingai naikina pati save.
Bet Dalios Grybauskaitės užsienio politika minėtų mūsų kaimynių atžvilgiu stabdo kairiųjų pastangas atiduoti paskutinę sagą – parsiduoti, atsiduoti, prisidengus geros kaimynystės, draugiško tarpusavio bendradarbiavimo siekiu.
Prezidentė dabar puolama ne dėl to, kad neišsamiai surašė savo biografiją, kai ką nutylėjo, ji puolama ir ne dėl to, kad puolančiųjų biografijos švaresnės. Didelei daliai darbiečių, socdemų rinkėjų nebaisi nei komunistinė, net nei kagėbistinė valdančiųjų praeitis, nes jų pačių ji panaši. Visiems, ir rinkėjams, ir išrinktiesiems, dabar svarbu tik viena: nepasodinti Seime, net Seimo pirmininko pavaduotojo kėdėje, sėdinčių galimų nusikaltėlių. Šio sakinio priešpaskutinį žodį aš išbraukčiau, bet to neleidžia taip dažnai kartojama nekaltumo prezumpcija, kuri iš tiesų yra tik figos lapelis. Kitų svarbesnių reikalų mano Tėvynėje šiuo metu nėra – tik žūt būt nepasodinti. Tą aš supratau lapkričio 27 dieną, stebėdamas gėdingą Seimo posėdį.
Prezidentė veikiausiai pralaimės šitą kovą su milijonine komunistuojančiųjų armija. Bet kartais garbingiau pralaimėti, nei negarbingai laimėti. Išdidūs žmonės pašlemėkams rankos nepaduoda. Tik pašlemėkai nepaliaujamai gali kartoti – tokia rinkėjų valia! Kokių rinkėjų? Tų, kurie nesuvokė, ką daro, kurie vieną turtingiausių ir klastingiausių Lietuvos milijonierių palaikė savo draugu? Tų, kuriuos jūs pavertėte išmaldos prašytojais, kalėjimų gyventojais, šiukšlių iš konteinerių rinkėjais? Tų, kuriuos jūs išvijote iš Lietuvos, kad jie neturėtų galimybės balsuoti ne už jus?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.11.29
