Tikriausiai nieko nenustebinsiu primindamas, jog duomenys apie žmogaus sveikatos būklę privalo būti itin akylai saugomi nuo pašalinių akių. Taip pat nesuklysiu akcentuodamas, jog kiekvienas civilizuotos valstybės pilietis turi teisę rinktis sveikatos priežiūros įstaigą, savo sveikatos reikalus patikėdamas tik medikams, kuriais asmeniškai pasitiki.
Jei turime teisę rinktis restoranus, kurortus, kirpėjus, drabužius, draugus ir bičiulius, tai, vadovaujantis sveiku protu, privalome sutikti, jog kiekvienas Lietuvos pilietis privalo turėti teisę rinktis, kokioje ligoninėje ar poliklinikoje jam gydytis, kokiais medikais pasitikėti, o kokiais – ne.
Ir niekas civilizuotoje visuomenėje žmogui negali nurodyti gydytis ar tikrinti sveikatą būtent toje, o ne kitoje sveikatos gydymo įstaigoje. Nei darbdaviai, nei teismai, nei ministrai. Juolab medikas neturi bent jau moralinės teisės apžiūrėti ar gydyti paciento, kuris tvirtina į sveikatos priežiūros įstaigą atvykęs "ne savo valia".
Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad net nereikalingi jokie papildomi patikslinami.
O jei valstybė įtaria, jog tarp mediko ir paciento egzistuoja kažin kokie keisti susitarimai, pavyzdžiui, šeimos gydytojas sveikam pacientui nepagrįstai suteikia nedarbingumo lapelį ir tuo pačiu padeda išvengti teisinių nemalonumų darbovietėje ar policijos nuovadoje, – tokiais atvejais valstybinėms įstaigoms pirmiausiai derėtų kibti į atlapus nesąžiningai besielgiantiems medikams.
Ir tik po to, oficialiai nustačiusios medicinos įstaigos darbuotojo akivaizdžias klaidas, valstybinės įstaigos galėtų pradėt nesąžiningo mediko paslaugomis pasinaudojusio paciento veiklos analize. Nes čia protingiausia ir skalsiausia vadovautis nekaltumo prezumpcijos dėsniais: geriau paleisti dešimt kaltų nei nubausti vieną nekaltą.
Medicina – sudėtinga ir plati sfera, kur galimos paklaidos: vienas medikas mano, jog ligonis stipriai serga, kitas medikas mano, jog liga – ne tokia pavojinga. Ir abu jie, tegul ir paradosalu, – teisūs.
Be kita ko, valstybinės institucijos turėtų būti ypatingai atidžios, kai tarp darbdavio ir pavaldinio esama akivaizdaus, ne vienerius metus besitęsiančio konflikto.
Jei, pavyzdžiui, "Karoliniškių poliklinikos" direktorė Jelena Kutkauskienė puikiai sutartų su jos vadovaujamoje įstaigoje dirbančia Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininke Albina Kavaliauskaite, – niekam nekiltų rimtų įtarimų, kodėl "Karoliniškių poliklinikos" vadovybė vertė poliklinikos darbuotoją A.Kavaliauskaitę tikrintis sveikatą būtent poliklinikos vadovybės nurodytoje, o ne A.Kavaliauskaitės asmeniškai pasirinktoje įstaigoje.
Tačiau juk šiuo atveju – konfliktas akivaizdžiausias. "Karoliniškių poliklinikoje" kineziterapeute dirbanti A.Kavaliauskaitė dar ne taip seniai buvo atleista iš darbo. Manydama, jog buvo neteisėtai atleista, ji kreipėsi į lietuviškąją Temidę, kuri nustatė, jog atleidimo būta neteisėto. Lietuviškoji Temidė įpareigojo "Karoliniškių poliklinikos" vadovus darbuotoją A.Kavaliauskaitę grąžinti atgal į darbą. Tad vargu ar "Karoliniškių poliklinikos" vadovybė gali jausti palankumą savo kaip darbuotojos ir profsąjungos lyderės teises principingai ginančiai A.Kavaliauskaitei.
Slaptai.lt skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl tiek dėmesio skiriame būtent "Karoliniškių poliklinikoje" dirbančios A.Kavaliauskaitės bėdoms. Taip, portalas Slaptai.lt dvejis metus atidžiai stebi, kaip "Karoliniškių poliklinikoje" dirbančiai Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkei A.Kavaliauskaitei sunkiai sekasi ginti savo konstitucines teises. Mūsų archyve jau – keliolika išsamių straipsnių ir videointerviu.
Tačiau šitaip mes elgiamės sąmoningai, kadangi manome, jog A.Kavaliauskaitės tema – aktuali visai Lietuvai. Jeigu profsąjungos aktyvistei A.Kavaliauskaitei pavyks apginti savo kaip samdomos darbuotojos ir kaip profesinės sąjungos vadovės teises, lengviau savo teises ginti bus mums visiems visoje Lietuvoje.
O jei "Karoliniškių poliklinikos" vadovybė sugebės sužlugdyti principingą poziciją užėmusią A.Kavaliauskaitę, vadinasi, tai taps blogu pavyzdžiu visiems, kurie nenori nusileisti darbdavių savivalei, kurie remia principingas profsąjungas.
Todėl šiandien mes ir stebimės Lietuvos teismų sprendimais, tvirtinančiais, jog A.Kavaliauskaitė privalėjo savo sveikatos būklę tikrintis būtent darbdavio nurodytoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Kitaip tariant, mūsų teismai sako, jog "Karoliniškių poliklinikos" vadovybės reikalavimas, esą A.Kavaliauskaitė vyktų tikrintis sveikatos būklės į darbdavio nurodytą įstaigą, – teisėtas. Maždaug tokį verdiktą skelbia tiek pirmosios, tiek antrosios instancijos teismai. O teisėjo Gintaro Kryževičiaus vadovaujamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenori peržiūrėti žemesnės instancijos teismų verdiktų.
Taigi galima manyti, jog mūsų teismai, analizuodami "Karoliniškių poliklinikos" ir šios įstaigos darbuotojos A.Kavaliauskaitės konfliktą, formuoja itin pavojingą precedentą. Jeigu šis sprendimas liks galioti (daug vilčių dėti į Europos Žmogaus teisių teismą Strasbūre nereikėtų, nes ten didelę įtaką atrenkant bylas svarstymui turi ta pati Lietuva), mes tapsime visiški beteisiai. Darbdaviai su mumis galės daryti ką tik panorėję. Vaizdžiai tariant, galės vežt, neturėdami nė menkiausios priežasties, pasitikrinti sveikatos net pas psichiatrus. Ir mes negalėsime teisinėmis priemonėmis pasipriešinti, nes darbdaviams palankią nuostatą palaiko lietuviškoji Temidė. Protingas darbdavių ir darbuotojų pareigų bei teisių proporcijų balansas A.Kavaliauskaitės atveju mūsų Temidei – nė motais.
Mūsų teismų logiką suvokti vadovaujantis sveiku protu sunku. Leiskite viešai paklausti: jei "Karoliniškių poliklinikos" vadovybė meta netiesioginį nepasitikėjimo šešėlį A.Kavaliauskaitę gydančios šeimos daktarės sąžiningumui bei kompetencijai, tai kodėl A.Kavaliauskaitė privalo aklai pasitikėti "Karoliniškių poliklinikos" nurodyta gydymo įstaiga? Jei jau manoma, kad A.Kavaliauskaitės šeimos gydytoja galbūt nepagrįstai pasirašo nedarbingumo lapelius, tai ar negalima manyti, jog ir Karoliniškių poliklinikos nurodytoje gydymo įstaigoje tikroji A.Kavaliauskaitės sveikata galėjo būtų nustatyta ne itin sąžiningai ir preciziškai?
Niekas nesiginčija dėl pagrindinių principų. A.Kavaliauskaitė dirba poliklinikoje, todėl karts nuo karto privalo tikrintis savo sveikatą. Bet čia būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų niuansą. Ji turi tikrintis sveikatą ne tik dėl pacientų saugumo, bet taip pat – vardan savo asmeninės gerovės. Kad nesusirgtų profesine liga.
Duodama išskirtinį interviu portalui Slaptai.lt A.Kavaliauskaitė pateikė tokią poziciją. Įsiklausykime į profsąjungos lyderės A.Kavaliauskaitės žodžius, nes jie aktualūs visiems samdomiems darbuotojams.
"Darbuotojų saugumas, kaip skelbia teisės aktai, – aukščiau darbo rezultatų. Darbuotojai privalo turėti šimtaprocentines garantijas, kad darbdavys jais tinkamai rūpinasi ir sudaro nekenksmingas sveikatai sąlygas. Mano atveju sveikatos tikrinimas vyksta tik pagal kenksmingus faktorius darbo vietoje, tikrinimas nuo užkrečiamų ligų – neįtrauktas. Jei oficialiai atlikto profesinės rizikos vertinimo metu nebuvo nustatyta kenksmingų faktorių, dėl kurių galėtų išsivystyti profesinis susirgimas, tuomet ir sveikatos tikrintis nereikia. Tik nustačius kenksmingus veiksnius sveikatai, darbdavys sudaro sąrašą darbuotojų, kuriems reikia tikrintis sveikatą, ir sudaro tų sveikatos patikrinimų grafiką.
Darbdavys atsakingas už darbuotojo sveikatą tik tiek, kad neišsivystytų profesinis susirgimas. Juk tobulų žmonių nėra, ir ilgainiui nebūtų kam dirbti, jei visiems darbams atlikti ieškotume kosmonauto sveikatą privalančių turėti darbuotojų. Mano paminėtu atveju darbdavio noras visapusiškai tikrinti darbuotojo sveikatą, – keistas. Be to, teismų įtvirtinta darbdavio teisė parinkti sveikatos priežiūros įstaigą riboja darbuotojo kaip paciento teisę laisva valia pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą. Apie kokią laisvą valią galima kalbėti, jei nepaklusus važiuoti į darbdavio parinktą įstaigą, gresia atleidimas iš darbo".
Taip portalui Slaptai.lt tvirtino profsąjungos vadovė A.Kavaliauskaitė.
Žinoma, negalima ignoruoti ir dar vieno svarbaus postulato: esant bent menkiausiam įtarimui "Karoliniškių poliklinika" gali reikalauti, jog kineziterapeutė A.Kavaliauskaitė pakartotinai pasitikrintų savo sveikatą. Tačiau kodėl privalu šiai profsąjungos aktyvistei tikrintis sveikatą būtent "Karoliniškių poliklinikos" parengtoje gydymo įstaigoje? Duodama interviu šių eilučių autoriui A.Kavaliauskaitė pabrėžė nuogastavusi, kad darbdavio parinktoje sveikatos priežiūros įstaigoje jai galėjo būti surašytos ne itin objektyvios išvados. A.Kavaliauskaitės teigimu, išvados galėjo būti surašytos būtent taip, kad ją būtų lengva atleisti iš užimamų pareigų dėl kokių nors esą su sveikatos būkle susijusių priežasčių.
Ar demokratinėje valstybėje profsąjungos lyderė neturi teisės turėti tokių įtarimų? Ar šie įtarimai – laužti iš piršto, kai konfliktas su "Karoliniškių poliklinikos" vadovybe – akivaizdžiausias?
Be abejo, sulaukusi nepalankių medikų išvadų A.Kavaliauskaitė tokį verdiktą bet kada galėtų apskųsti mūsų teismams. Bet mes puikiai žinome, kiek kaštuoja laiko, nervų ir finansinių išlaidų bylinėtis lietuviškuosiuose teismuose. O jei viena auginanti nepilnametį sūnų A.Kavaliauskaitė paprasčiausiai neturi lėšų privačių advokatų paslaugoms apmokėti? Savo likimą patikėti valstybės samdomiems advokatams?
Komentuodama šią problemą profesinės sąjungos vadovė A.Kavaliauskaitė pabrėžė: "Čia ir slypi visas įdomumas. Pirmiausia turėčiau nuginčyti pažymą, pagal kurią būčiau atleista iš darbo kaip netinkanti dirbti dėl sveikatos. Man pirmiausiai tektų kreiptis į Žalos komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Ir jei ši nepanaikintų to sprendimo, tik tuomet galėčiau kreiptis į teismą. Kol teisme nuginčysiu man nepalankų sprendimą, gali prabėgti užtektinai daug laiko, nes reikės teismo ekspertų išvadų. Paskaičiuokime: žalos komisija svarstytų iki pusės metų, po to ginčą teismai nagrinėtų keletą metų, o kur dar teismas dėl atleidimo iš darbo. Poros metų šiems ginčams išspręsti gali ir neužtekti…"
Slaptai.lt susipažino su A.Kavaliauskaitės bylą nagrinėjusių teismų išvadomis. Mes susipažinome ir su A.Kavaliauskaitės interesus ginančio advokato prof. dr. Raimundo JURKOS argumentais.
Advokato pastabos vertos dėmesio ir rimtos analizės. Ypač atkreiptinas dėmesys į teiginius, jog šiuo konkrečiu atveju susikerta du viešieji interesai. Kad susikerta du viešieji interesai – nieko nepadarysi. Toks mūsų gyvenimas – sudėtingas, komplikuotas, įvairiaspalvis. Tačiau keista, kad mūsų teismai, analizuodami šį konfliktą, akivaizdžiai stoja darbdavių pusėn ir tuo pačiu neleistinai ignoruoja darbuotojų teises. Vaizdžiai tariant, mūsų teismai stoja stipresniojo pusėn.
Atidžiai perskaitykime suformuluotas advokato R.Jurkos pastabas (skelbiame, mūsų manymu, svarbiausias ištraukas).
XXX
Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas Albinos Kavaliauskaitės argumentus, kad darbdavys suvaržė jos (Albinos Kavaliauskaitės) teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.) sprendime nurodė: „<…> asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), yra nustatyta speciali privaloma sveikatos tikrinimo tvarka, įtvirtinta Darbo kodekso 265 str., Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 21 str. ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakyme Nr. 301. <…>
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad darbuotojų privalomų sveikatos patikrinimų teisinis reglamentavimas yra imperatyvus ir kad darbdavys privalo užtikrinti savalaikį ir tinkamą darbuotojų sveikatos patikrinimą.
Įgyvendindamas įstatymo reikalavimus dėl darbuotojų sveikatos patikrinimų darbdavys turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir patikrinimo laiką. Tokie darbdavio nurodymai darbuotojui yra privalomi.“
Vilniaus apygardos teismas, savo ruožtu netenkindamas Albinos Kavaliauskaitės apeliacinio skundo, Nutartyje nurodo: „Atlikus nurodytų teisės aktų analizę, apeliacinės instancijos teismo nuomone, visiškai aišku, kad darbdavys turi teisę nustatyti profilaktinių sveikatos patikrinimų savo darbuotojams tvarką ir akivaizdu, kad darbdavys nustatydamas tvarką, kuria remiantis darbuotojai turi pasitikrinti sveikatą, turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą, nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“
Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje netinkamai aiškino ir taikė Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (minėto įsakymo 13 priedas) 18 p. nuostatas, kiek tai susiję su Darbdavio teise parinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą darbuotojui, atliekant profilaktinį sveikatos patikrinimą, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto Sprendimo ir Nutarties priėmimui (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).
Atkreiptinas dėmesys, kad dėl minėtų Kasatorės teisės aktų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl sisteminis šių teisės aktų įvertinimas jų aiškinimo prasme ne tik turės reikšmės vienodam teisės, kurios praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiais Teismas, aiškinimui ir taikymui, bet kartu įneš vienodumo ir aiškumo darbuotojų ir darbdavių santykiuose, o tai, be jokios abejonės, turės didelės reikšmės visuomeniniam interesui.
Atkreiptinas Kasacinės instancijos teismo dėmesys, kad Kasatorė neginčija ir neginčijo žemesnės instancijos teismuose darbdavio teisės ir pareigos nustatyti profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos ar darbdavio teisės siųsti darbuotus neeilinio sveikatos patikrinimo. Kasatorė ginčija darbdavio teisę parinkti darbuotojui sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą, atliekant profilaktinius (tame tarpe ir neeilinius) sveikatos patikrinimus.
Pastebėtina, kad žemesnės instancijos teismai atskirai vertino ir aiškino Įstatymo nuostatas, jas atskirdami nuo SDDĮ, DK ir Aprašo nuostatų, taip joms suteikdami nepagrįstą pirmenybę. Čia svarbu pabrėžti, kad dėl kilusio ginčo tarp Kasatorės ir Atsakovo susikerta du viešieji interesai.
Iš vienos pusės – tai yra darbo ginčas, o Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2011).
Iš kitos pusės – asmens Konstitucinė teisė į sveikatos priežiūros paslaugas – Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).
Kasatorės nuomone, žemesnės instancijos teismai, nepagrįstai suteikdami pirmenybę būtent darbdavio interesams, juos iškeldami aukščiau asmens kaip visuomenės sudedamosios dalies interesų į sveikatos apsaugą, nepagrįstai apribojo asmens Konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d.: „Žmogaus asmuo neliečiamas.“) įgyvendinamą per Įstatymo 4 str. 1-2 d. nuostatas (asmens teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą) (Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga, inter alia <…>, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas byloje Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad „Su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse. Galima teigti, kad asmens neliečiamybė nustato kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog minėtosios vertybės saugomos kartu: "Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę.“ (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
(…)
Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai, Sprendime ir Nutartyje nurodydami: „Šiuo atveju asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas, yra nustatyta speciali privaloma sveikatos tikrinimo tvarka, <…>“ ir: „akivaizdu, kad darbdavys nustatydamas tvarką, kuria remiantis darbuotojai turi pasitikrinti sveikatą, turi teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą, nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“, atsietai aiškindami minimus teisės aktus, netinkamai identifikavo tarp šalių susiklostančius teisinius santykius, neidentifikavo sveikatos priežiūros įstaigos, kaip vienos iš susiklostančių teisinių santykių šalies, taip netinkamai nustatydami subjektų teises ir pareigas, t.y. nekreipė dėmesio, kad tarp darbuotojo ir sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto susiklosto asmens sveikatos priežiūros paslaugų teisiniai santykiai.
Tokią išvadą Kasatorė daro atsižvelgdama į Įstatymo 2 str. 10 d. Teisės teorijos požiūriu, teisiniai santykiai, tai teises normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kuriems suteiktas privalomas teisių ir pareigų vienovės pavidalas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teisinių santykių subjektai vienas kito atžvilgiu įgyja teises ir pareigas. Taigi Darbuotojo profilaktinio (šiuo atveju neeilinio) sveikatos patikrinimo atveju susiklosto skirtingi teisiniai santykiai tarp skirtingų subjektų – darbo teisiniai santykiai, kylantys iš darbo sutarties, susiklosto tarp darbuotojo ir darbdavio (pagal SDDĮ ir DK normas); ir – asmens sveikatos priežiūros paslaugų teisiniai santykiai susiklostantys tarp darbuotojo (paciento) ir sveikatos priežiūros įstaigos ir/ar sveikatos priežiūros specialisto (pagal Įstatymo normas).
Taigi pirmuoju atveju, darbdavys, turėdamas pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas (DK 260 str., 265 str.), turi teisę nustatyti darbuotojų, kurie privalo pasitikrinti sveikatą sąrašą ir grafiką bei siųsti darbuotoją neeilinio sveikatos patikrinimo (DK 265 str. 2 d., Atprašo 18 p.), kuris užtikrinama DK 265 str. 7 d. pagrindu, o darbuotojui atsisakius pasitikrinti sveikatą, darbdavys turi teisę jį nušalinti nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, o taip pat, pripažįstant tai šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu, taip suteikiant galimybę taikyti DK 136 str. 3 d. 2 p.
Tuo tarpu darbuotojas, turėdamas pareigą pasitikrinti sveikatą (įgyvendindamas darbdavio teisę), turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas bei konstitucinę garantiją į asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d.), kurių viena užtikrinimo (įgyvendinimo) priemonių yra teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) sveikatos priežiūros specialistą (Įstatymo 4 str. 1-2 d.).
Pastebėtina, kad darbuotojo (paciento) teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) specialistą ir taip riboja ir konkretizuoja Aprašo 8 ir 10 p., kurie nustato kriterijus, kuriuos turi atitikti sveikatos priežiūros įstaiga ir (ar sveikatos priežiūros specialistas), o tai atitinka ir minimo Įstatymo 4 str. 1 d. nuostata „teisės aktų nustatyta tvarka“ bei 4 str. Kas savo ruoštu (ribojant) (Aprašo 8 ir 10 p.) kartu garantuoja ir darbdavio pareigos (užtikrinti sveikas saugias ir sveikas darbo sąlygas) įgyvendinimą, užtikrinant, kad privalomas (neeilinis) sveikatos patikrinimas bus atliktas kokybiškai.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad suteikiant Darbdaviui dar ir teisę parinkti sveikatos priežiūros įstaigą darbuotojui jo neatsiklausus, pažeidžiamas DK 35 str. įtvirtintas protingumo, sąžiningumo principas bei iškreipiamas lygiateisiškumo principas. Tuo labiau, toks žemesnių teismų teisės aiškinimas: „<…> nes priešingu atveju jis neturėtų galimybių įgyvendinti teisę reikalauti darbuotojų sveikatos pasitikrinimo.“ yra perteklinis, nes pernelyg suvaržomas darbuotojas (pacientas), o darbdavys ir taip turi veiksmingų DK įtvirtintų priemonių garantuoti savo pareigų įgyvendinimą.
Tuo labiau, kad pagal susiformavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pripažįstama, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp darbdavio ir darbuotojo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004).
Nagrinėjant šias teises normas, aktuali ir Europos Sąjungos teisė. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 3 str. 2 dalyje nustatyta, kad medicinos ir biologijos srityse ypač svarbu gerbti įstatymų numatyta tvarka duotą laisvą ir informuoto asmens sutikimą (Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Nicoje).
Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinamos pilietinės, politinės, ekonominės ir socialinės piliečių ir kitų asmenų, gyvenančių Europos Sąjungos teritorijoje, teisės. Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje įtvirtinta, jog kiekviena intervencija sveikatos srityje turi būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą.
Šios konvencijos Aiškinamajam rašte pažymėta, kad „intervencijos“ sąvoka turi būti suprantama plačiąja prasme ir ji apima visus medicinos aktus, ypač intervencijos, siekiant prevencinių priežiūros, diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos arba mokslinių tyrimų kontekste.[1] Taip pat aktuali ir teises mokslo doktrina, kurioje prižįstama, kad asmuo turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą, kitu atveju, tiek sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) sveikatos priežiūros specialisto veiksmai būtų neteisėti:
„Informuoto paciento sutikimo koncepcija mokslinėje literatūroje dažniausiai kildinama iš pagarbos asmens autonomijai, kuri pasireiškia kaip asmens pasirinkimo laisvė ir veiksmų laisvė. Medicinoje asmens autonomija suprantama kaip pripažinimas paciento gebančio priimti jo interesus atitinkantį sprendimą, nuspręsti, koks gydymas jam turi būti taikomas. Ši koncepcija pasaulyje įsigalėjo tik XX a. viduryje ir įsitvirtino sveikatos teisės doktrinoje 1997 m., Europos Tarybai priėmus Konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija) (toliau – Biomedicinos konvencija). Konvencijos tikslas – užtikrinti pagarbą asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir pagrindinėms laisvėms biologijos ir medicinos taikymo srityje.
Ypatingą informuoto paciento sutikimo svarbą rodo tai, kad Konvencijoje šiam klausimui skiriamas visas atskiras II skyrius. Lietuvos teisės aktai imperatyviai reikalauja, kad sveikatos priežiūra ar slauga būtų teikiama tik tuomet, kai yra paciento sutikimas. Lietuvos teisės doktrina pripažįsta, kad tik informuoto paciento sutikimas padaro gydytojo intervenciją į jo kūną teisėtą.“ (Kutkauskienė, J., Rudzinskas, A. Informuoto paciento sutikimas: pacientui teikiamos informacijos teisinio įvertinimo problemos. Socialinių mokslų studijos. 2009).
(…)
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant būtina užtikrinti interesų pusiausvyrą, vengti jų priešpriešos, atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisinės valstybės negalima kurti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens ir paneigiant kitų interesus.
(…)
Teisingumą galima įgyvendinti užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai.
Konstatuotina, kad pagal žemesnės instancijos teismų pateiktą ginčijamų teisės aktų aiškinimą išplaukia tai, kad darbuotojas, būdamas teisiniuose santykiuose su darbdaviu, turi tik pareigas, jam yra eliminuojama bet kokia teisė pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir (ar) sveikatos priežiūros specialistą, ir tampa beteisiu teisinių santykių subjektu. Tokios žemesnės instancijų teismų teisės aiškinimo ir taikymo įžvalgos aiškinant SDDĮ 21 str. 1 d., 33 str. 8 d., DK 265 str. 2 ir 5 d., Kasatorės nuomone, prieštarauja Įstatymo 4 str. 1-2 d. ir yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 21 str. 1 d. bei pačioje Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.
Atsižviegiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino materialinės teisės normas, kas turėjo įtakos neteisėto Sprendimo ir Nutarties priėmimui, o Kasatorės aptartas teisės aiškinimas ir taikymas turi esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, nes Lietuvos Aukščiausias Teismas nėra suformavęs dėl šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Visa tai rodo ir pagrindžia CKP 346 str. 2 d. 1 p. nurodytų kasacijos pagrindų buvimą bei suponuoja galimybę, vadovaujantis CPK 3 str., kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl SDDĮ 21 str. DK 265 str. 5 d. normų atitikimo (jas aiškinant taip kaip nurodė žemesnės instancijos teismai Sprendime ir Nutartyje) Įstatymo 4 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 21 str. 1 d. bei pačioje Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principui.
(…)
Atsižvelgiant į tai, ir turint omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuri pripažįsta, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykio šalis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004) bei tai, kad darbo bylos pagal aukščiau Kasatorės cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priskirtinos viešajam interesui, darytina išvada, kad kilus ginčui tarp darbuotojo ir darbdavio, darbdaviui kyla pareiga proceso metu įrodyti, o teismui patikrinti, ar darbdavys, siųsdamas darbuotoją neeilinio sveikatos patikrinimo, tokį veiksmą atliko nepiktnaudžiaudamas jam suteiktomis teisėmis.
Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas tokio pobūdžio darbo ginčą, privalo patikrinti ir neeilinio sveikatos patikrinimo priežasčių, kurias nurodo darbdavys, pagrįstumą, perkeldamas įrodinėjimo naštą Darbdaviui. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Antai teismas yra nurodęs: „Tačiau, kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis), jis turėtų atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio mėn. 18 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, apibendrinimo apžvalga Nr. 45, kat. 2.4; Teismų praktika 21). Tuo labiau, kad CPK 414 str. įpareigoją teismą veikti darbo bylose aktyviai.
(…)
2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 kaip priežastis atlikti neeilinį sveikatos patikrinimą nurodoma: „<…> pabrėžiate, kad dėl turimo klausos sutrikimo nepastebite, kada pradedate kalbėti pakeltu tonu (aplinkiniams atrodo, kad rėkiate) ir šios situacijos negalite kontroliuoti.“. Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje teisingai konstatavo: „Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siuntime tikrintis sveikatos neeiline tvarka darbdavys iš esmės nurodė tik dvi priežastis, kuriomis buvo remiamasi siunčiant ieškovę tikrintis sveikatos neeiline tvarka.“. T.y. turėjo būti nagrinėjamos tik dviejų priežasčių, siunčiant Kasatorę neeiline tvarka tikrintis sveikatos, pagrįstumas.
Pirmos instancijos teismas Sprendime nurodė: „Dėl priežasčių svarbos sprendžia darbdavys, kadangi jis atsako už darbuotojų saugą ir sveikatą. <…> Atsižvelgdamas į paminėtus darbo įstatymų nustatytas darbdavio pareigas ir į tai, kad darbuotojų sveikatos patikrinimai visų pirmą yra skirti darbuotojų darbo teisių apsaugai, teismas sprendžia, kad darbuotojų sveikatos patikrinimai visų pirma yra skirti darbuotojų darbo teisių apsaugai, teismas sprendžia, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. darbdavio įgalioto asmens nurodymas Albinai Kavaliauskaitei atlikti neeilinį sveikatos patikrinimą atitinka teisės aktuose numatytus privalomų sveikatos patikrinimų tikslus, yra teisėtas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.“
T.y. Žemesnės instancijos teismas, nors Kasatorė ir nesutiko su Teismo Sprendimo išvada ir išsamiai dėl jos pasisakė apeliaciniame skunde (apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalys), nagrinėjo darbdavio 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytas priežastis siųsti ją neeilinio sveikatos patikrinimo ir pripažino jas kaip teisėtas ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Albinos Kavaliauskaitės apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalį, Nutartyje nurodo: „Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu ji neginčijo darbdavio atstovo 2012-08-29 rašte Nr. R2-2.26-1729 nurodytų priežasčių, dėl kurių buvo nukreipta neeilinio sveikatos patikrinimui, egzistavimo. <…>“ Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliantės argumentų dėl to, ar apskritai buvo priežastys siųsti ieškovę neeilinio sveikatos patikrinimo.“.
Su tokia Apeliacinės instancijos teismo Nutarties išvada sutikti negalima. Žemesnės instancijos teismas (Apeliacinės instancijos) pažeidė CPK 5 str., 6 str., 320 str. 1 d., 331 str. 4 d. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tuo labiau, kad CPK 320 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė peržengti apeliacinio skundo ribas esant viešajam interesui. Savo ruožtu, žemesnės instancijos teismo Sprendimas dalyje „Dėl darbdavio nurodymo atlikti neeilinį sveikatos tikrinimą teisėtumo ir pagrįstumo“ yra be motyvų (CPK 270 str. 4 d.), todėl turėtų būti naikinamas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Kasatorė ieškinyje pirmos instancijos teisme yra nurodžiusi: „Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti, ar toks 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729 reikalavimas atlikti neeilinį sveikatos tikrinimą yra pagrįstas.“ (ieškinio 2.6 dalis). Teismo Sprendimo Aprašomoje dalyje nurodyta: „Ieškovės nuomone, svarbios priežasties siųsti ją neeilinio sveikatos tikrinimui šiuo atveju nebuvo. Darbdavio 2012 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-26-1729 „Dėl neeilinio sveikatos patikrinimo“, nurodoma, jog ieškovė yra siunčiama neeiliniam sveikatos tikrinimui dėl to, kad, darbdavio teigimu, pati ieškovė yra parėžusi, kad dėl turimo klausos sutrikimo ji nepastebi, kada pradeda kalbėti pakeltu tonu (aplinkiniams atrodo, kad ji rėkia) ir šios situacijos negali kontroliuoti. Tačiau ieškovė atkreipia dėmesį, kad jai nustatytas netektas darbingumas, susijęs su klausa, tiesioginiam darbui netrukdo ir tai patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2012 m. rugpjūčio 2 d. pažyma Nr. R-87181, kurioje nustatyta, kad ji „gali dirbti gydytojo darbą, nereikalaujantį geros klausos“.
Taip pat faktą, kad Albina Kavaliauskaitė kvestionavo siuntimo pasitikrinti sveikatą neeiline tvarka pagrįstumą priežastis patvirtina ir 2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad Kasatorė ginčijo tiek siuntimo priežasčių pagrįstumą dėl neįgalumo, tiek šias aplinkybes aiškinosi ir pirmos instancijos teismas (2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolo 4 – 6 puslapiai).
Tuo labiau, kad ir Atsakovas būtent pirmos instancijos teisme įrodinėjo siuntimo neeiline tvarka pasitikrintini sveikatą priežasčių pagrįstumą (2012 m. gruodžio 14 d. Teismo posėdžio protokolo 8 – 9 puslapiai). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Albina Kavaliauskaitė pirmos instancijos teisme kvestionavo ne darbdavio teisę siųsti ją neeilinio sveikatos patikrinimo, bet būtent neeilinio sveikatos patikrinimo priežasčių egzistavimą, todėl pirmos instancijos teismas priėmė Sprendimą be motyvų, o Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nepagrįstai apskritai atsisakė nagrinėti šį klausimą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams.
Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą.
(…)
Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2011).
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai, turėjo preciziškai įvertinti ginčo bylos dalyką, nuosekliai ir išsamiai išnagrinėti bylą, bei kartu pasisakyti dėl visų Albinos Kavaliauskaitės keliamų klausimų, tame tarpe ir dėl priežasčių neeiline tvarka tikrintis sveikatos pagrįstumo, įvardintų 2012 rugpjūčio 29 d. rašte Nr. R2-2.26-1729.
Tuo labiau, kad tiek teisinis reguliavimas (CPK 417 str.), tiek šiuo aspektu susiformavusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Teismams suteikia teisę bylose pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-541/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėlgi yra nurodęs, kad: „CPK 417 straipsnyje teismui suteikiama teisė išplėsti ieškinio pagrindą, t. y. savo iniciatyva įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia.
Taip pat pažymėtina, kad nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas, gali sudaryti sąlygas nesąžiningiems darbdaviams išnaudoti darbuotojus. <…> Dėl to teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo interesą, tiek ir viešąjį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-113/2005).
(…)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 1999 m. kovo 29 d. nutartyje nurodė, jog: „rungimosi principas <…> reikalauja, kad šalis ne tik įvardintų įrodinėjimo dalyką, t.y. nurodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą ar reikalavimus, bet ir šias aplinkybes įrodytų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/1999).
(…)
Pirmos instancijos teismas Sprendime spręsdamas dėl neeilinio sveikatos patikrinimo tikslingumo ir pagrįstumo, pažeisdamas procesines teises normas (CPK 414 str. 417 str.) imperatyviai reglamentuojančias teismo aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178), savo Sprendimo nemotyvavo, taip nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Šie pažeidimai lėmė neteisėto Sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas Kasatorės apeliacinio skundo 1.3 ir 1.4 dalių, netinkamai aiškino ir taikė CPK 141 str. bei neįgyvendino CPK 320 str. 2 d. bei CPK 331 str. 4 d. pareigos tinkamai motyvuoti Nutartį, tuo grubiai nukrypo nuo susiformavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Visa tai rodo, kad ši Kasatorės Kasacinio skundo dalis atitinka CPK 346 str. 2 d. 1-2 p. nustatytus kasacinio skundo pagrindus, o Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai yra svarbūs ir aktualūs, nes dėl Aprašo 18 p. aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs savo praktikos. Tuo labiau, kad ginčas yra kilęs darbo teisinių santykių pasekmėje, o tai pripažįstama viešuoju interesu, todėl tai reikalauja itin kruopštaus įsiklausymo.
(Visą advokato prof. dr. R.Jurkos skundą rasite: (http://slaptai.lt/132-advokatu-tribuna/7226-darbuotojas-turi-teise-pats-pasirinkti-sveikatos-prieziuros-istaiga.html)
XXX
Nejaugi šie advokato prof. dr. R.Jurkos argumentai – neįtikinami? Nejaugi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepastebės tokių argumentų?
Netrukus turėtų paaiškėti, ar teisėjo G.Kryževičiaus vadovaujami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai imsis šios temos ar vis tik manys, jog žemesniųjų instancijų teismai padarė viską, ką privalėjo padaryti.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė.
2013.07.16
