Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.
Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.
Tranai vesdavo visa ko apskaitą, kurdavo ūkio vystymo planus, kontroliuodavo, kaip jie vykdomi, skirstydavo ir perskirstydavo pagamintas gėrybes – medų, duoną, pienelį, vašką, pikį. Dalindavo respublikoms, bitynams, kiekvienam aviliui medingųjų ganyklų plotus, vandens telkinius, žaliavas ir resursus.
Tranai tranelius, savo įpėdinius, augindavo stipriausiose bičių šeimose, kuriose šeimininkaudavo geriausios nukleusų auklėtinės, labiausiai Tranų Sodui nusipelniusios motinėlės. Silpnose, politiškai nebrandžiose šeimose tranelių lėliukes užgeldavo bitės kariūnės, paruoštos karinėse akademijose. Kariūnės palaikydavo tvarką visuose aviliuose: gindavo tranų teises, žiūrėdavo, kad bitės darbininkės neišbruižtų tranų iš avilio rudenį, medunešiui pasibaigus, kaip darydavo prieš traninę revoliuciją, kaip tai buvo įprasta ir dabarties pasaulio visuose kituose bičių soduose.
Sodo bitynų aviliai buvo vienašeimiai daugiašeimiai. Visi raudoni. Balandžio saulė šildė jų stogus, žadino šeimynas, viliojo bites į orą apsiskraidyti, apsiskraidžius darbą pradėti.
Tačiau bitės ropinėjo apsnūdusios, viskam abejingos. Joms buvo šalta, negera, nejauku: įtraukdavo tuščius pilvelius, susiriesdavo, įsikniaupdavo į apipuvusias lakų lentas ir kiūtodavo. Čia viena, čia kita prisimindavo, kaip kadaise kruopščiai avilius po žiemos kuopdavo, kaip nuo pumpuro prie pumpuro skraidžiodavo, pikį rinkdavo, prisiminusios sparnus pakeldavo: ak, kilti, skristi, skristi! Tačiau kur, ko, kam? Ir sparneliai vėl nusileisdavo, ant lakos bejėgiškai padrikdavo. Gedulinga muzika atminty vėl suskambėdavo…
Leonidas Iljičius, Avangardo Centro generalinis sekretorius, aštuoniolika metų valdė Sodą. Aštuoniolika metų nieko daugiau nedarė, tik įsakinėjo: perdažykit avilius, vėl perdažykit, dar sykį perdažykit – brandaus tranizmo epochos aviliai visada turi būti skaisčiai raudoni.
Leonidas Iljičius stebėdavosi: "Sakote, Sode yra daug nuskurdusių bičių?" Ir geraširdiškai paguosdavo: "Jūs nepažįstat gyvenimo. Nė viena bitė Sode negyvena iš atlyginimo. Visos sukčiauja!" Ir tai buvo teisybė. Bitės gyveno brandžiai, stabiliai. Niekada nesuprasdavo, ar dirba, ar vagiliauja, ar tik šiaip, savo malonumui cukrinę maukia. Prisimaukusios pasiklausydavo anekdotų apie Vešliuosius Antakius, pakikendavo laimingos – ir nebėr dienos, ir nebėr metų.
Tačiau Leonidas Iljičius mirė. Gūdžiai dunkstelėjo karstas, krisdamas į kapo duobę, iškastą prie Raudonosios Sienos. Gūdus dunkstelėjimas buvo artėjančių dar didesnių negandų pranašas. Pamečiui mirė dar du Avangardo Centro generaliniai sekretoriai – susenę, pasiligoję, nemeluotos užuojautos verti. Gailestingumo jausmas pradėjo buvoti abejingumu apšarmojusiose bičių širdelėse. Tačiau prašmatnių laidotuvių gedulinga muzika atsibudusius gerus jausmus vėl užtrenkė, pakeitė nerimo, netikrumo, baimės dėl ateities – jausmais.
Kraupi praeitis buvo pakeitusi bičių prigimtį, ir ateities jos nuo išsiritimo bijodavo. Nuo pat traninės revoliucijos bitės ne šiaip gyveno, o gyveno pagal metodą. Akademikas Lysenka bičių gyvenimą pavadino nepaliaujamu Gerinamosios Atrankos metodu. Šitaip gyvendamos, bitės pradėjo lenktyniauti, kurių motinėlės ilgiau dainuos, trumpiau kiaušinėlius dės, o darbininkės laukuose mažiau nektaro rinks, daugiau sparnus taupys, aviliuose garsiau dūgs, mažiau korių pasiūs.
Motinėles pačioms bitėms užsiauginti buvo uždrausta. Motinėles tranai atskraidindavo iš Centro arba Centriuko – iš nukleusų. Reikiamai išlavintos motinėlės visaip stiprindavo Centrui naudingus bičių požymius, o įgimtas, iš gamtos ir tėvų paveldėtas savybes gniuždydavo, raute raudavo lauk.
Bites, kurios neigiamų savybių taip ir nepajėgdavo atsikratyti, represuodavo – ištremdavo iš avilių į Ledyniuotojo vandenyno plikas salas, įkalindavo, negyvai užgeldavo. Bičių elgesys pradėjo keistis. Tačiau bitės vis dar išsirisdavo senoviškos, ir Avangardui jų perauklėjimas daug jėgų atimdavo. Avangardas pradėjo keisti bičių genus, kad jos išsiristų jau perauklėtos.
Genai greičiausiai keičiasi mišriose šeimose. Avangardas su įdūkiu ėmė propaguoti mišrias šeimas. Propaganda lauktų vaisių nesubrandino. Slėnių tamsiosios nemylėjo Kalnų pilkųjų, Rusės – Baškirių ir t.t., ir ką nori, tą daryk. Ir Avangardas darė. Mišrias šeimas kūrė "Antskrydžiais": naktį iš dviejų centristinių avilių išimdavo po korį ir įdėdavo į trečiąjį – štai į tą trečiąjį avilį rytą ir suskrisdavo bitės centristės iš anų dviejų avilių.
"Antskrydžiais" Avangardas į nepaklusnų avilį galėdavo suskraidinti bites iš penkių ar septynių avilių. Nepaklusniųjų bičių genai kaipmat pasikeisdavo, praturtėdavo Avangardui naudingom savybėm. "Antskrydžiais" pagerintuose bitynuose Nepaliaujamas Gerinamosios Atrankos metodas veikdavo jau be sutrikimų: jei motinėlė nukleusinė, tai ir bitės – nukleusinės. Centristės. Vienmintės.
Na, gyvenimas yra gyvenimas, ir vargo buvo, kur tau nebus. Teisybę pasakius, to vargo vis daugėjo. Paplito maišaligės epidemija. Cukrinės prisisiurbusios bitės ropinėdavo išpampusios kaip maišai. Aviliuose siautėdavo "Adomo galvos" – suchuliganėjusios traninės bitės. Į avilius įsimetė vaško kandys. Jų vikšreliai surydavo gausybę vaško ir duonos, verpdavo šilko kokonus ir šilko voratinkiais apipindavo korius. Niekas, o niekas aviliuose nepriklausė bitėms – nei medus, nei pienelis, nei duona, nei vaškas, nei korio akutė. Visos gėrybės buvo Centro nuosavybė. Dirbdamos, dirbdamos ir nieko neuždirbdamos, bitės atprato dirbti. Labiausiai atpratusios užleisdavo korius vaško kandims ir pradėdavo verstis ne medaus gamyba, o šilko prekyba.
Padorumo dar visai nepraradusios bitės iš proto kraustydavosi. Vis daugiau padoriųjų susirgdavo nozematoze – nevilties liga. Susirgusios išskrisdavo iš avilio ir atgal nebegrįždavo – iš nevilties jos pasirinkdavo geriau mirtį negu tokį košmarišką gyvenimą.
O čia dar prasidėjo prašmatnių laidotuvių metas: gedulinga muzika nutyla ir vėl suskamba, nutyla ir vėl suskamba.
Šį pavasarį Avangardo Centro generalinio sekretoriaus sostas vėl liko tuščias. Kas dabar jį užims? Dar labiau susenęs, sukriošęs, dar labiau pasiligojęs tranas? O gal jau mirusį paskelbs generaliniu? Miręs nebenumirtų. Televizija rodytų balzamuotą mumiją, o jos regentai tikintų, kad velionio generalinio protas tapo antgamtine jėga ir valdo Sodą iš Ano Pasaulio.
Ak, kilti, skristi, skristi!
Tačiau kur, ko, kam?
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.
2013.09.29
