Šiandien turime teisę ramiau atsikvėpti. Lietuvos prezidento rinkimų baigtis – sėkminga. Dalia Grybauskaitė dar penkerius metus vadovaus valstybei. Vadinasi, šalis ir vėl – daugiau mažiau patikimose rankose.
O jeigu analizuosime ne liūdniausią, bet palankiausią variantą, esama vilties, jog antroji D.Grybauskaitės kadencija klostysis dar sėkmingiau nei pirmoji. Antroji kadencija dar sėkmingesne gali tapti ne tik dėl sukauptos patirties. Tiesiog dabar aukšti populiarumo reitingai prezidentei mažiausiai berūpi. Trečioji kadencija – nebeįmanoma. O tai reiškia, jog visą dėmesį ji pajėgi koncentruoti vien į svarbius darbus, nekreipdama dėmesio į permainingas rinkėjų nuotaikas.
Tačiau nereikia būti naiviems, jog antroji Prezidentės kadencija bus bent kiek lengvesnė nei pirmoji. Prezidentės oponentai niekur neprapuolė. Akivaizdu, kad per pastaruosius penkerius metus susibūrė ne itin gausus, užtat agresyvus, triukšmauti mokantis būrys verslininkų, politikų, žurnalistų, visuomenininkų, kurie atkakliai įrodinėjo ir tebeįrodinėja, kokia D.Grybauskaitė – prasta prezidentė. Naivu manyti, jog visi jie nuo šiol pakeis nuomonę ar prisipažins klydę. Nejaugi politologas Lauras Bielinis dabar puls analizuoti, kodėl D.Grybauskaitės gerbėjai neatsižvelgė net į dvi jo kritiškas knygas? O gal žurnalistė Rūta Janutienė prisipažins, jog laidos, kuriose buvo karštligiškai ieškoma prezidentės silpnųjų vietų, rinkėjams pasirodė neįtikinamos?
Tad nesistebėkime, jei kritika nenutils ir dabar. Tikriausiai taps net aršesnė, aštresnė. Ambicingi oponentai versis per galvą įrodinėdami, jog vis tik buvo teisūs, demaskuodami neva gausius D.Grybauskaitės trūkumus. Ypač stengsis tie triukšmautojai, kurie šurmulį kėlė tik todėl, kad sulaukė būtent tokio užsakymo. Jiems bepigu – Daukanto rūmų šeimininkė nepuola ieškoti pagalbos teismuose, bylinėdamasi dėl akivaizdžiausių šmeižtų ir įžeidimų.
Nesibylinėdama teismuose prezidentė, žinoma, elgiasi teisingai – demonstruoja brandumą, tvirtumą. Solidūs politikos veikėjai teisėjams nesiskundžia nei dėl sulaukto aštresnio žodžio, nei dėl išgirsto piktesnio palyginimo, taip pat neprašinėja šimtatūkstantinių kompensacijų dėl esą patirtų milžiniškų pergyvenimų. Jei jau nusprendei žengti į politiką, privalai turėti stiprius nervus arba storą krokodilo odą. Verkšlenti teismo salėje dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusio kritinio straipsnio ar televizijos laidos, – primityvu. Užuovėjos nuo kritikos teismuose ieško tik silpni, pažeidžiami, sėkmės nesitikintys politikieriai.
Tad antiprezidentiniai epitetai antrosios kadencijos metu greičiausiai taps dar įžūlesni. O prezidentės sprendimą nereaguoti į bet kokią kritiką oponentai bus linkę vaizduoti kaip jos silpnybę. Juk jie bet kokia kaina stengiasi išprovokuoti D.Grybauskaitę įsivelti į beprasmes diskusijas. Tokiems priešgyniautojams demokratija bei pilietinės visuomenės ateitis mažiausiai rūpi. Vienas iš jų tikslų – susireikšminimas. Tik pamanyk, su mumis diskutavo pati šalies vadovė…
Žodžiu, pastangų įvelti prezidentę į nekonstruktyvius ginčus – gausu.
XXX
Birželio 29-ąją Lietuvoje bus rengiamas referendumas, leisime ar drausime Europos Sąjungos piliečiams įsigyti lietuviškos žemės. Akivaizdu, kad referendumas Lietuvai – nereikalingas. Tarsi šuniui – penkta koja. Geriausiu atveju – beprasmis laiko, jėgų ir lėšų švaistymas. Jei jau esame ES nariai, privalome laikytis pagrindinių šio klubo žaidimo taisyklių. Politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius taikliai pastebėjo: „Jei norima sužlugdyti svarbų projektą, dažniausiai griebiamasi referendumo“.
Tačiau lietuviškojo referendumo šalininkai savąjį sumanymą iškalbingai tebevadina „referendumu, kuris prasiveržė be valdžios leidimo“. Jie piktinasi, kad valdžia, taip pat ir Prezidentė D.Grybauskaitė, jo deramai nereklamuoja, net lėšų neduoda reklamai. Esą taip paminamos tautos teisės pareikšti nuomonę. Ypač pompastiškas tautininkų vadovo Juliaus Pankos interviu, duotas alkas.lt portalui. Tik pamanyk: šis referendumas parodys, ar „piliečiai susigrąžins valstybę“?
O gal piliečiai kaip tik pasielgs pilietiškai, jei ignoruos šią idėją? Jau du sykius susimovėme – atsisakydami planų statyti naująją atominę jėgainę ir išvydami skalūnų dujas išgaunančią amerikiečių kompaniją „Ševron“. Be kita ko, praėjusį sekmadienį LRT laida “Savaitė“ pateikė išsamius ir, svarbiausia, įtikinamus interviu su skalūnų dujų gavybą puoselėjančiais ir propaguojančiais Amerikos politikais bei verslininkais, pateikė pavyzdžių, kaip Lenkija sėkmingai puoselėja šį verslą, paaiškino, kodėl ši gamyba ypatingai nenaudinga Rusijos monopolininkei „Gazpromui“. Klausantis tokių paaiškinimų akivaizdu, kieno gi interesus gynė „patriotai“, iš Žemaitijos viję „Ševroną“?
Norime apsijuokti dar ir trečią sykį? Nuo šiol reikalausime, kad mūsų pačių išrinkta valdžia negalėtų priimti nė vieno svarbesnio sprendimo be mūsų „kompetetingo“ palaiminimo? Tikroji demokratija egzistuoja tik tuomet, jei valdžią paversime ne dirbančia, bet nuolat klausinėjančia institucija: ar galima, ar leisite, ar neprieštaraujate? Dievaži, tarsi vėl grįžtume į laikus, kada „valdyti valstybę buvo galima kiekvienai melžėjai“.
XXX
Ypač keistai atrodo referendumo šalininkų pastangos iškelti dar ir klausimą dėl lito išsaugojimo. Neva valdžia, įskaitant ir Prezidentę D.Grybauskaitę, privalo paklausti tautos nuomonės, ar leidžiame litą nuo 2015-ųjų pakeisti euru. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys pastebi, jog Čekija ir Lenkija euro įvedimo bijo dar labiau nei Lietuva. Tačiau euras – ne toks baisus, kokį jį įsivaizduojame esant. Paskutiniųjų tendencijų analizė rodo, jog „iš pradžių euro bijomasi, įvedus – džiaugiamasi“. Taip atsitiko Suomijoje, Estijoje, Latvijoje… Anksčiau šių valstybių piliečiai euro nenorėjo, dabar – šia iniciatyva nesiskundžia.
Ir vis tiek Lietuva be referendumo – Lietuva be ateities?
XXX
Atmintin įsirėžė ir dar vienas populistinis pavyzdys. Portalas bernardinai.lt paskelbė visuomenininko Dariaus Kuolio publikaciją „Ką pasakė N.Puteikis ir ko neišgirdo D.Grybauskaitė?“ Be abejo, Lietuvoje trūksta socialinio teisingumo. Taip, Lietuvoje – per daug niekinančio valdžios požiūrio į tautą. Žinoma, Lietuvai reikalingos politinės ir ekonominės reformos. Bet ar šių negerovių įvardinimas leidžia tvirtinti, jog Prezidentė prastai dirba? Ar tai byloja, jog Prezidentė nieko nedaro reformuodama ir taisydama? Ar tai reiškia, kad, atsidūręs Daukanto aikštės rūmuose, parlamentaras N.Putekis reformuotų ir taisytų kur kas sparčiau, kokybiškiau ir dažniau?
Tautos gelbėtojų, iš kurių gelbėjimo tik tiek naudos, kiek iš ožio pieno, – jau turėjome. Kadaise buvome susižavėję šoumeno Arūno Valinsko dirbtinai sukalta partija, dabar jau matome, koks didelis šnipštas išėjo ir iš Valdo Vasiliausko vadovaujamo „Drąsos kelio“…
XXX
Ir vis dėlto esama srities, kur tvirta prezidentės D.Grybauskaitės ranka labai praverstų. Tai – objektyvi, atvira, sąžininga į lietuviškąją žiniasklaidą plūstančių finansų apskaita. Tik žinant, kokios jėgos remia mūsų televizijas, laikraščius ir žurnalus, įmanoma atskirti, kurie iš jų nuoširdžiai bijo „Ševrono“ ir euro, o kuriuos taip manyti skatina priešiškos Lietuvos interesams jėgos, į pagalbą pasitelkusios gausius tarpininkus pėdoms sumėtyti.
Šią temą analizuoja ir žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas („Oligarchijos rezervatas, į kurį įžengti bijo net prezidentė“). Jis pastebi, jog „visuomenė jau kuria legendas apie tai, kad prezidentė D.Grybauskaitė nebijo nieko ir galėtų bet kurį oligarchą vienu smūgiu partiesti“. Bet teisingas ir šis E.Eigirdo pastebėjimas: „tačiau yra viena sritis, kurios bijo ne tik ji, bet ir jos paskirti pareigūnai. Tai žiniasklaidos verslo aplinka“.
Žurnalo „Valstybė“ redaktorius E.Eigirdas kalba atvirai: „jei ir antrą kadenciją prezidentė ir jos paskirti pareigūnai ignoruos žiniasklaidos verslo aplinką, tai bus labai bloga žinia; juk būtent dėl žiniasklaidos oligarchija ir prokremliškos struktūros išsaugojo savo įtaką ir, kai tik turi galimybę, ją realizuoja politikoje bei ekonomikoje“.
Realizuoja, be abejo, ir finansiškai pavaldžių žiniasklaidos priemonių pagalba: palankius politikus ir verslininkus išaukštindamos, oponentus – skandindamos kritikos jūroje.
Remiantis VSD viešai pateikta informacija, Rusija propagandai prieš Lietuvos atominę elektrinę skyrė keliasdešimt milijonų litų. Deja, tikslesnės informacijos nėra. VSD taip ir nepaviešino nei tikslių sumų (neoficialūs šaltiniai mini sumą nuo 50 iki 80 mlj. litų), nei tų, kurie iš šių milijonų gavo daugiausiai. Galbūt esami įstatymai riboja VSD galimybes kovoti su tokiomis Kremliaus injekcijomis, tačiau reikia suprasti, kad „tai – ne tik priešiškos įtakos, bet ir neskaidrios konkurencijos problema“.
Būtina sutikti ir su šia „Valstybės“ redaktoriaus E.Eigirdo pastabėjimu, jog žiniakslaidos priemonės, kurios palaikė Visagino atominės elektrinės projektą ar, pavyzdžiui, šiandien palaiko suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, rusiškų milijonų nematė. Todėl finansiškai susilpnėjo lyginant su žiniasklaidos priemonėmis, kurios tuos milijonus gavo ir net užkimusios įrodinėjo, kodėl Lietuvai nereikalinga nauja atominė jėgainė.
Taigi Rusija, aktyviai finansuodama jai naudingą informacinę erdvę, dar labiau iškreipia konkurencinę kovą tarp lietuviškųjų visuomenės informavimo priemonių. Toje nesąžiningoje konkurencinėje kovoje pralaimi būtent padorieji, nenorintys pasiduoti svetimoms įtakoms.
Jei ši tvarka nebus sugriauta, Lietuvai naudingos idėjos ir projektai dar dažniau sulauks priekaištų, o kenksmingi planai – vien audringų aplodismentų.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: antrąją kadenciją laimėjusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2014.06.02; 10:49
