8. Keistas negalavimas – nostalgija
Dar 1688 m. šveicarų medikas Johanesas Hoferis (Johannes Hofer) sukūrė terminą keistam negalavimui nusakyti: nostalgia (sen. gr. nostos – grįžimas į tėvynę ir algos – ilgesys, kančia). Ir šį terminą Europos medikai kelis šimtus metų (XVII–XIX a.) naudojo kaip mokslinę diagnozę keistai ligai nusakyti ir gydyti, grąžinant kenčiantį žmogų į jo tėvynę.
Įvairios tautos susikūrė savus terminus, prancūzai sako mal du pays (tėvynės liga), vokiečiai – Heimweh (tėvynės ilgesys), ispanai – el mal de corazón (širdies skausmas).
Buitiškai ir psichologiškai suvokta nostalgija šiais laikais suprantama kaip prarastų namų, jaukios praeities pasiilgimas. Tačiau giluminės psichologijos požiūriu nostalgija tiesiogiai susijusi su daugiau ar mažiau suvokiama vienatvės baime, atsiskyrimo nuo motinos kūno ir vienišumo siaubu, kuris persipynęs su instinktyviu siekiu vėl žūtbūt suartėti su prarastu patvarumo pamatu.
Be abejo, Tėvynės netekimo ligą naujaisiais laikais dažniau gydo ne medikai, o stipresnių gėrimų ir narkotikų tiekėjai, tačiau mistinė problema nuo to nemenkėja.
9. Didžiausias XX amžiaus stebuklas
Pasaulio išminčiai sprendžia Tėvynės problemą daug aukštesniame istoriosofijos ir religijos lygmenyje. Praeitas XX a. paliko atmintyje daugybę didžių atradimų ir kraupių įvykių, tačiau juos vardijant dažniausiai užmirštamas paminėti bene didžiausias antrojo tūkstantmečio pabaigos stebuklas. Koks? Ogi, gali sakyti, tuščioje vietoje sukurta nauja valstybė. Ir ne bet kokia.
Per penketą dešimtmečių buvo įkurta viena galingiausių pasaulio valstybių, kuri XX a. antrojoje pusėje savo karine galia nusileido tik JAV ir buvusiai SSSR imperijai. Šiandien toji valstybė savo gyvenimo lygiu jau lenkia ne vieną turtingą Europos šalį. Turiu, be abejo, galvoje Izraelio valstybę su sostine Tel Avivu, kurio strateginių sprendimų ir nuomonių XXI a. atidžiai išklauso ir Europos, ir JAV prezidentai.
Esu rašytojas, ir manęs nedomina politiniai Izraelio valstybės interesai ir geopolitiniai diskursai. Man įdomus neregėtas pasaulio istorijoje fenomenas, apvainikuotas Izraelio valstybės įkūrimu istorinėje žydų Tėvynėje, Pažadėtoje žemėje.
Ir kada?!
XX a., kai visuose pasaulio kraštuose didžiausio populiarumo susilaukė dvi propagandinės retorikos. Viena vertus, neregėtai paplito visokeriopai aukštinamo minėto kosmopolitizmo retorika, skirta suburti nutautėjusį elitą po ambicinga asimiliacijos vėliava: „Intelektualo tėvynė – visas pasaulis“ . O kita vertus, dar didesnės propagandos susilaukė klasinio internacionalizmo retorika, skirta nutautinti ir suburti „plačiąsias darbo mases“ po revoliucijos vėliava: „Proletarai neturi Tėvynės“ . Daug pasakantis savo paslaugų pardavėjų nuostatos vienodumas…
Šiandien net sunku įsivaizduoti, kiek dvasinio ryžto ir valios turėjo rasti savyje Austrijos žurnalistas Teodoras Herclis (Theodor Herzl; Benjamin Ze’ev Herzl, 1860–1904), paskelbęs nedidukę (86 psl.) knygą vokiečių kalba „Žydų valstybė“ 1896 m. ir tuo padėjęs pamatą sionizmo sąjūdžiui.
Pirmiausia T. Herclį išjuokė jau spėję asimiliuotis Europos žydai kosmopolitai, vakarietiško stiliaus intelektualai, kurių aukščiausias gyvenimo tikslas buvo pilietinė emancipacija ir pritapimas prie vakarietiško gyvenimo standartų, o nuolatinis siekis – susilyginti su juridiniu aukštuomenės lygmeniu ir išsilavinimu bet kurioje Europos šalyje ar Amerikos valstijoje, kur jie apsiprato ir nusprendė nuolatos gyventi, laisvi nuo „varganų tautinių prietarų“.
T. Herclio programinį sumanymą atkurti Palestinoje žydų valstybę jie atvirai vadino grynomis fantazijomis, nerealia svajone. Žydų integracijos, pažangaus įsiliejimo į krikščioniškąją kultūrą šalininkai žydai išdidžiai tikino, esą Vokietijos žydas yra vokietis, Anglijos žydas yra anglas, JAV žydas yra amerikietis ir panašiai visuose pasaulio kraštuose.
Dar aršiau T. Herclį puolė žydų internacionalistai, tarptautinės „žydų liaudies partijos“ atstovai (Jidisze Folks-Partaj), socialinės „neoasimiliacijos“ ideologai, kvietę tautiečius kovoti už pilietinę ir religinę autonomiją jų gyvenamose valstybėse. Be abejo, netrūko priekaištų iš Vakarų krikščionijos pusės.
Taigi sionizmo idėjos skelbėjas T. Herclis buvo užpultas iš visų pusių, o puolimo mastą ir pobūdį nesunku numanyti iš jo paties žodžių: „Kas nori būti rimtai įvertintas ateityje, privalo pirmosiomis savo žygio savaitėmis būti apšauktas pamišėliu.“ Tačiau po metų, pasibaigus Pirmajam sionistų kongresui Bazelyje (1897), T. Herclis jau neabejojo savo „juokingos programos“ jėga ir dienoraštyje pranašavo: „Bazelyje padėjau pamatą žydų valstybei. Jeigu aš tai pasakyčiau viešai, mane išjuoktų.
Tačiau, galimas dalykas, po penkerių metų ir, be abejonės, po penkiasdešimt metų kiekvienas tai išvys savo akimis.“[1] Net artimiausi bendražygiai, tarp jų – antivakarietiškai nusiteikęs rašytojas medikas Maksas Nordau (Max Nordau, tikr. pav. Simon Maximilian Südfeld, 1849–1923) tikėjosi, kad anuomet „mistinė valstybė“ galės tapti realybe mažiausiai po trijų šimtų metų (ibidem).
Ir ką gi, lygiai po 50 metų Jungtinių Tautų Organizacija priėmė (1947) deklaraciją dėl Izraelio valstybės atkūrimo tuometinės Palestinos teritorijoje…
10. Tėvynė – ne tas pat, kas Tautinė valstybė
Naujos Izraelio valstybės atsiradimo stebuklas atveria neįprastai dėkingas perspektyvas teoriniams tautinio savitumo (identiteto) ir tautinės valstybės sąryšio suvokimui. XXI a. globalizacijos ideologai linkę paskelbti nepriklausomą tautinę valstybę arba jos surogatą – autonominę tautinę valstybę kokioje nors federacinėje sąjungoje – galutiniu tautinio sąjūdžio tikslu.
Toliau, atseit, nėra ko siekti, nes ir šitas tikslas globalizacijos epochoje tėra politinė ir ideologinė atgyvena. Tautinės valstybės ar jų surogatai anksčiau ar vėliau praras savo prasmę ir išnyks iš pasaulio žemėlapio, nepaisant visų „nacionalistinių protestų“, patriotinių dejonių ir vietinių vienos ar kitos tautos sentimentų.
Ir tai tiesa. Nepriklausoma tautinė valstybė globalizacijos eroje – tik iliuzija. Pasakysiu dar radikaliau: kuo greičiau mes atsikratysime „tautinės valstybės“ iliuzijos, tuo daugiau turėsime laiko ir jėgų Tėvynei stiprinti ir turtinti. Svarbu nepasiduoti pagundai ir nesutapatinti Tautinės valstybės su Tėvyne.
T. Herclio tragedija prasidėjo tuomet, kai jis, didysis sionizmo įkvėpėjas ir veikėjas, pasidavė Tautinės valstybės, atskirtos nuo Tėvynės, pagundai.
Turiu galvoje kritišką sionizmo judėjimo laiko tarpsnį, kai Turkijos sultonas atsisakė suteikti žydų valstybei žemes jo valdomoje Palestinoje, nors žydai žadėjo padengti visas prasiskolinusio sultono finansines skolas. Kaip tik tada Didžiosios Britanijos vyriausybė pasiūlė sionistų sąjūdžiui įkurti nepriklausomą Žydų valstybę Rytų Afrikos teritorijoje – britų protektorate Ugandoje (dab. Kenija).
Atrodė, kova laimėta: žydai su didžiulėmis privilegijomis gavo neaprėpiamą teritoriją savo nepriklausomai valstybei įkurti. Netgi VI pasaulinis sionistų kongresas (1903) nubalsavo už Londono pasiūlymą įsikurti Ugandoje. Tikslas pasiektas – sudaryta komisija parengiamiesiems darbams Ugandoje…
Tačiau, keista, po balsavimo (295 balsai už ir tik 175 – prieš) atsitiko neįtikėtinas dalykas: beveik visi prieš balsavę delegatai atsigulė ant grindų kongreso salėje, kaip gulama ant žemės pagal senovės žydų paprotį apverkiant mirusiuosius ar sugriautą šventovę…
T. Herclis jautėsi sukrėstas – viena moteris pavadino jį išdaviku, o jam išėjus Ugandos žemėlapis buvo suplėšytas į gabalus.
Ką visa tai reiškė ir kodėl tą įvykį primenu kalbėdamas apie senovės Lietuvos fenomeną?
Noriu išryškinti generalinį etnoso dėsnį: tautai gyvybiškai reikalinga pirmiausia Tėvynė, o tik po to – Tautinė valstybės kultas.
Netrukus po T. Herclio mirties VII sionistų kongresas (1905) kategoriškai atmetė Ugandos projektą ir priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, jog žydų valstybė gali ir turi būti tik Palestinoje, tik Pažadėtoje žemėje ir niekur kitur.
Taip ir įvyko.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).
(Bus daugiau)
2013.02.28
[1] Вальтер Лакер. История сионизма. Перевод с английского А. Блейз, О. Блейз. Крон-пресс, Москва, 2000, p. 155.
