Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Turiu galvoje ne tik tą faktą, kad naujos Izraelio valstybės himno žodžiai buvo parašyti dar tuomet, kai valstybės net nebuvo. Būsimo himno tekstą savo eilėraščių rinkinyje paskelbė (1886) bohemiškos prigimties žydų poetas Naftali Herz Imberas (1856–1909), ir minėtame VI sionistų kongrese tekstas buvo pirmą kartą sugiedotas kaip sionistų himnas.

Mums svarbu atkreipti dėmesį, kad Naftali Imberas, panašiai kaip jo amžininkas ir, gali sakyti, bendraamžis Vincas Kudirka, Lietuvos himno autorius, pirmiausia teigė ne politinę, o istorinę Tėvynės sampratos esmę ir prasmę. Sugrįžimas į Tėvynę – ne tiek geografinės migracijos reikalas, kiek būtinybė susiliesti su savo protėvių žeme ir joje slypinčiomis visos tautos dvasinėmis galiomis:

Kol širdyje neužges

Mūsų maištingos žydiškos sielos ugnis,

Mes eisime pirmyn į Rytus,

Žvelgdami į Sioną.

Mes negalim užmiršti savo vilties,

Kurią du tūkstančius metų nešam savyje.

Mes vėl būsime laisva tauta

Mūsų Tėvynėje – Siono šalyje, Jeruzalėje.

                        (Pažod. vert. iš rusų k. – A. B.)

Tėvynė, be abejo, yra geografinė teritorija, braižoma žemėlapiuose. Tačiau Tėvynė dar giliau įsispaudusi istorinėje ir genetinėje tautos atmintyje. Istorinės ir dvasinės Tėvynės atsižadėjimas kaip tik ir privertė XIX a. sionistus gulti ant grindų kongreso salėje.

Įsidėmėtina, kad gilesnio ryšio su Tėvyne dažnai stokoja tauta arba atskira tautos generacija, kuri nepatyrė skaudžių emigracijos ar masinės tremties tragedijų ir nepajuto istorinio Tėvynės pulso nuolatos gyvenamoje šalyje.

Teorinį teiginio modelį vėl galima būtų akivaizdžiausiai patvirtinti sionizmo idėjos tvirtybe. Kai per anksti mirusį T. Herclį pakeitė naujas įžymus sionizmo ideologas ir veikėjas Chaimas Vaicmanas (Chaim Azriel Weizmann, 1874–1952), būsimasis Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas ir pirmasis Izraelio valstybės prezidentas (1949–1952), jam taip pat teko vesti derybas dėl žydų valstybės įkūrimo su daugeliu pasaulio šalių valdovais ir vadovais.

Pasak anglų rašytojo D. Rido (Douglas Reed, 1895–1976), Ch. Vaicmanas, 1905 m. Londone susitikęs su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku Artūru Džeimsu Balforu (Arthur James Balfour, 1848–1930), bene seniausios ang­lų aristokratų giminės, išlaikiusios šimtmetines diplomatinės tarnybos tradicijas, atstovu, negalėjo išvengti Ugandos klausimo. Tačiau, užuot svarstęs britų pasiūlymą, Ch. Vaicmanas tiesiai paklausė britų premjero:

„Ponas Balforai, ar jus imtumėte Paryžių vietoje Londono, jeigu aš jį pasiūlyčiau Jums?“ – „Betgi, daktare Vaicmanai, Londonas jau seniai yra mūsų“, – paprieštaravo Balforas, o Vaicmanas jam čia pat atsakė: „O Jeruzalė jau seniai buvo mūsų dar tuomet, kai Londono vietoje tebuvo pelkė.“ ^[1]

Ar tai geras žydiškas anekdotas, ar faktas, ne taip svarbu. Svarbiau ir visų svarbiausia, kad čia paradoksaliai pabrėžtas politinės valstybės ir etninės Tėvynės netapatumas. Nepaneigiamas skirtumas tarp politinės istorijos ir tautos istorijos – tautų būties aksioma.

12. Tėvynės meilė ir „patriotizmas“

Deja, ne visi nori suprasti šią aksiomą, o tuo labiau pripažinti. Ne vienas istorikas nėrėsi ir šiandien neriasi iš kailio mėgindamas politinę valstybės istoriją sutapatinti su tautos žygių ir patirčių istorija, siekdamas nuvainikuoti Tėvynės „mistiką“. Atseit, nebuvo kuriuo nors metu ar nėra brandžios valstybės, vadinasi, nebuvo ir nėra brandžios tautos ir jos visavertės istorijos. Toks profaniškas (bedvasis) istoriografo požiūris į etnoso istoriją mielai ir neretai palaikomas vienadienės naudos politikų, kuriems Tėvynė ir jos žmonės tėra pelninga prekė tarptautinių interesų rinkoje.

Galingas įgimtas jausmas, dažnai vadinamas Tėvynės meile, gali virsti sumaniems politikams naudinga jėga, kuomet jie varžosi su kitais – svetimtaučiais politikais ar savais internacionalistais arba kosmopiltais – dėl valdžios gimtojoje šalyje. Visais šiais atvejais stengiamasi  nuvainikuoti „Tėvynės“ sąvoką, prilyginti „Tėvynę“ prekei, kurios kaina tėra geopolitinės sutarties dalykas. 

 Kad būtų lengviau ramia sąžine pardavinėti Tėvynę, polemiškai nusiteikę kosmopolitai ir internacionalistai stengiasi diskredituoti piliečių meilę savo tėvų ir protėvių žemei. Tuo tikslu jie ypač mėgsta cituoti garsųjį posakį „Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis“.

Daugelis jau nežino, kam priklauso šis posakis, bet mielai cituoja. Net toks eruditas, kaip Ričardas Gavelis (1950 – 2002), modernus lietuvių prozininkas ir publicistas, mėgęs pabrėžti savo kosmopolitinį intelektualizmą ir nepriklausomos Lietuvos valstybę pabrėžtinai vadinęs „šita šalis“ ( iš principo vengė sakyti „mūsų šalis“ ar „mano šalis“ ), triuškino „patriotiškai nusiteikusius“ oponentus Levo Tolstojaus autoritetu, būtent jam priskirdamas cituojamą posakį.

Tuo tarpu tikrasis kandaus aforizmo autorius yra XVIII a. anglų žurnalistas ir poetas, „anglų leksikografijos tėvas“ Samuelis Džonsonas ( Samuel Johnson, 1709 – 1784 ), gyvenęs kaip tik tuo metu, kada žodis „patriotas“ Anglijoje dažnai buvo naudojamas nusakyti parlamento, o ne monarchijos šalininkams.

Anglai anuomet dar puikiai prisiminė nesenas monarchistų kovas su parlamento „patriotais“, kaltinusiais karališkąja šeimą dėl įtartinų ryšių su kontinentinės Europos monarchijomis, tai yra – dėl Tėvynės interesų išdavystės.  S. Džonsono bičiulis ir biografas Džeimsas Boselas (James Boswell, 1740 – 1795), paviešinęs minėtą garsųjį Džonsono posakį (patriotism is the last refuge of a scoundrel), čia pat  tekste pridūrė, ką iš tikrųjų turėjęs omenyje jo bičiulis, kadangi aforizmas yra itin glaustas ir sunkiai suvokiamas be konteksto.

Beje, yra nemaža aiškintojų, kurie Džonsono posakį komentuoją tiesiog priešingai, atseit, tik patriotų ginamoje Tėvynėje „paskutinis niekšas“, išvytas iš kitų, vis dėlto gali rasti savo paskutinį prieglobstį, tarsi biblijinis „sūnus paklydėlis“.

O istorinis  garsiojo posakio kontekstas Dž.Boselo knygoje skamba visai nedviprasmiškai: „Patriotizmas buvo tapęs viena iš mūsų pašnekesių temų, ir Džonsonas staiga labai ryžtingu tonu ištarė apoftegmą[2], nuo kurios daug kas vėliau prasidės: Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad jis turėjo galvoje ne tikrą ir dosnią meilę mūsų šaliai, o apsimestinį patriotizmą, kurį daugelis visais laikais ir visose šalyse naudoja kaip savanaudiškų interesų priedangą“. Pats Džonsonas savo požiūrį į apsimestinį patriotizmą ( false patriotism) yra išdėstęs 1774 m. straipsnyje „Patriotas“.

Kosmopolitų mėgiamo aforizmo istoriją priminiau tik tam, kad lengviau būtų atskrti įgimtą Tėvynės meilę nuo politizuoto patriotizmo. Minėtame straipsnyje Džonsonas aiškiai nusako tikrąjį patriotą: „ Patriotas yra toks žmogus, kuris savo  viešoje veikloje vadovaujasi vienu vieninteliu motyvu, meile savo šaliai; toks žmogus, tarsi atstovas paralamente, neturi savo asmeninio tikslo, nejaučia nei baimės dėl savo kailio, nei simpatijų ar antipatijų, bet viską sieja su bendrais poreikiais ir interesais“[3].

Kitaip sakant, Tėvynės meilę arba meilę Tėvynei galima lengvai atskirti nuo apsimestinio patriotizmo, jei gražbyliaujančių politikų retoriką palyginsime su jų konkrečiais darbais vienu ar kitu metu. Tėvynė nėra trumparegių politikų diskredituojama valstybė, kurią naujieji emigrantai iš nepriklausomos Lietuvos jau ėmė visur vadinti „durnių laivu“ pagal garsiąją Sebastiano Branto (1457 – 1521) poemą „Durnių laivas“ (1494) arba  begalę jos literatūrinių parafrazių, tarp jų ir lietuvio Vytauto Petkevičiaus politinių šaržų knygą „Durnių laivas“(2003), susilaukusią daugelio papildomų tiražų nepriklausomoje Lietuvoje.

Valstybė tėra biurokratinis žmonių valdymo aparatas, suręstas Tėvynės teritorijoje. Ir, deja, gana dažnai tas aparatas tėra tiesioginių okupantų ar netiesioginių globalinių valdovų valdomas ir iš vidaus korumpuotas (kapitalo paperkamas) aparatas su marionetinėmis vietinių politikų figūrėlėmis įvairiuose bevalių premjerų, ministrų ir viršininkų vaidmenyse.

Tokios marionetinės valstybės krachas ir marazmas neliečia istorinės Tėvynės egzistencijos vertės ir esmės. Marionetinė valstybė, skirta tik valdžios ir pelno dalinimui, jau nebeturi jokio vidinio ryšio su Tėvyne visai nepriklausomai nuo to, kada visa tai vyksta – XXI ar XIII šimtmetyje, apie kurį mes toliau kalbėsimės šioje knygoje.

Antai XX a. pabaigoje Lietuva atgavo valstybinę nepriklausomybę, tačiau daugybė Lietuvos žmonių čia pat buvo apsukrių politikų, gražbyliavusių apie meilę Tėvynei, skubiai įvairiomis reformomis nuskurdinta, šimtai tūkstančių lietuvių buvo planingai paversti pigia darbo jėga turtingesnėms Vakarų Europos šalims. Bene liūdniausias XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios reiškinys mūsų Tėvynei tapo priverstinė socialinė nuskurdintų lietuvių emigracija, savo skaitlingumu (arti pusės milijono) viršijusi visas XIX ir XX a. emigrantų bangas.

O emigracija iš Tėvynės – ne kas kita, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės krizės grėsmė, pajėgiausios darbo jėgos ir „protų nutekėjimas“ (brain drain), kuomet iš šalies kasmet išvyksta tūkstančiai gabiausių ir aukštai kvalifikuotų mokslininkų, gydytojų, inžinierių, statybininkų, talentingiausio jaunimo, dažnai jau nesugrįžtančio atgal.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.02